Nusibodo klausyti, kaip Lietuvoje viskas blogai. Nebambėsiu, o pati savo rankomis prisidėsiu kuriant gražesnį gyvenimą – būsiu savanorė. Tik ar kas nors mane priims?

Privatus verslas tegul kapstosi pats – aš noriu padėti valstybei. Visiems nuskriaustiems, sergantiems, artimųjų pamirštiems ar kitaip gyvenimo parklupdytiems jos piliečiams. Neturiu jokio specialaus išsilavinimo, pinigų pačiai vos maistui ir nuomai užtenka, tačiau širdis mano labai didelė ir esu pasiryžusi dirbti kiekvieną vakarą ar savaitgalį. "Vilniaus dienos" eksperimentas: ar reikia kam nors pagalbos rankos?

1 bandymas. Policija. Rezultatas: tapsiu policijos rėmėja.

Vaikystėje svajojau būti policininke, tačiau įstoti mokytis šios garbingos profesijos man nepavyko – nekokia iš manęs buvo sportininkė. Baigiau kitus mokslus, tačiau galvoje vis tiek kirba mintis apie policininkės uniformą ir kaip gerinti viešąją tvarką. Gal galiu ateiti į policiją padirbėti? Be atlyginimo, už ačiū. Net ir jo nereikia – tai aš padėkosiu, kad priėmėte. Tokią graudžią istoriją papasakojau paskambinusi policijos informacijos telefonu.

Nors informacijoje dirbusi moteris išgirdusi mano norą šiek tiek sutriko, davė atsakingo asmens telefono numerį. "Savanoriai yra tik kariuomenėje, pas mus – policijos rėmėjai. Jei esate pilnametė ir neteista, galite ja būti", – geranoriškai patarė Lietuvos policijos departamento Viešosios policijos valdybos Prevencinės veiklos skyriaus vadovas Edmundas Olisevičius.

Tiesa, uniformos man vis dėlto neduos – tik specialiai pažymėtą liemenę – ir dirbti turėsiu visuomet prižiūrima tikrų policininkų, tačiau man tai netrukdo, gal net smagiau. Papasakos man jie per naktinius budėjimus jaudinamų istorijų apie tikrą gyvenimą, net detektyvų per televiziją žiūrėti nebereikės. O jei labai norėsiu, gal net tikriems detektyvams padėti galėsiu.

Darbo grafikas bus toks, kokį susiderinsiu su už mane atsakingu asmeniu. Tik per dažnai atsisakyti vykti į užduotis negalėsiu. "Mums nereikia tokių, kurie tik formaliai įtraukti į rėmėjų sąrašus. Norime tikrai aktyvių žmonių", – perspėjo E.Olisevičius. Norintys tapti policijos rėmėjais pagal gyvenamąją vietą turi kreiptis į komisariatą, personalo skyrių ir ten pasakys, kokius dokumentus reikia atnešti.

2 bandymas. Ligoninė. Rezultatas: priims po kursų.

Geriau pagalvojus, policininke būti nebenoriu. Medicina – štai tikrasis mano pašaukimas. Nors net neįsivaizduoju, kurioje vietoje yra inkstai ar blužnis, o pamačiusi kraują turbūt apsiverkčiau, tačiau gyvenime juk prie visko priprantama. O kuo didesnis iššūkis – tuo smagiau jį įveikti.

Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės informacijos darbuotojai mano noras būti savanore taip pat pasirodė keistokas. Vis dėlto mano paslaugų neatsisakė. "Nuvažiuokite į savanorių centrą, jie rengia kursus, kaip reikia bendrauti su žmonėmis, o tada jau atvykite pas mus, pasirašysime sutartį ir suderinsime grafiką", – veiksmų planą pasiūlė direktoriaus pavaduotoja slaugai Dalia Guobužienė. Tik savanoriškai dirbti vėlgi negalėsiu – būsiu padėjėja tikro sveikatos priežiūros specialisto, kuris bus įvardytas mūsų sutartyje.

3 bandymas. Vaikų namai. Rezultatas: savanorių nereikia.

Kursai, prašymai, sutartys... Viskas pernelyg sudėtinga. Štai vaikų namuose problemų neturėtų kilti. Visi giminės man savo vaikus palieka prižiūrėti, kodėl negalėčiau ir su svetimais pažaisti? Juk per televiziją nuolat rodo, kokie jie nelaimingi ir kviečia kaip tik galite padėti. Kitaip negaliu – tik savo darbu.

Deja, vaikų namuose mano geri ketinimai liko nesuprasti. Vilniaus 2-uosiuose vaikų globos namuose telefonu atsiliepusi moteris perdavė mano klausimą savo viršininkei ir atsakė, kad savanorių vaikų namuose jie jau turi pakankamai ir daugiau nebereikia. Panaši padėtis ir 3-iuosiuose vaikų globos namuose – pasirodo, čia vaikų ir taip nedaug, o per šventes daug kas pasiima juos į namus, todėl labai ačiū, bet ne.

Viskas būtų puiku, tačiau kodėl išgirdusios, kad noriu būti savanore darbuotojos puolė klausti vadovų, ar tokių pas juos būna? Juk iš atsakymo reikėtų suprasti, kad savanoriai į vaikų namus plūsta tiesiog būriais ir jiems jau tenka konkuruoti dėl galimybės padėti. Gal tiesiog mano nuoširdumu niekas nepatikėjo.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas Giedrius Kadziauskas

Savanorystė Lietuvoje nepaplitusi, todėl organizacijoms priimant savanorius kartais iškyla kliūčių, nereikalingų baimių. Su privačiomis, nevyriausybinėmis organizacijomis dažniausiai situacija paprastesnė: jos lankstesnės, daugiau žino apie savanorystės teisinius aspektus.

Su biudžetinėmis, viešosiomis įstaigomis dažnai ši problema didesnė: ten mažiau lankstumo, dažnai net jei norėtų priimti savanorius, baiminasi, kaip į tai pasižiūrės Darbo ar Mokesčių inspekcijos. Tačiau Darbo inspekcija yra gana geranoriška šiuo atveju, jei savanoryste nėra dangstomi darbo santykiai. Ji gali pažiūrėti, kokioje organizacijoje žmogus dirba savanoriu, ar jos veikla naudinga visuomenei, ir tokiu atveju nėra dėl ko prieštarauti. Teisinis tyrimas parodė, kad kokių nors ypatingų teisinių kliūčių, kurios neleistų priimti savanorių, nėra. Biudžetinėse įstaigose pirmuoju smuiku groja įstaigos vadovas. Jis gali nustatyti taisykles, kaip bus priimami savanoriai, kokią atsakomybę jie prisiims, ką įsipareigoja priimančioji organizacija, ar reikia savanoriams kursų, kokias darbo sąlygas sudaryti. Pagrindinis bruožas, atskiriantis darbo santykius ir savanorystę, – už savanorystę neatlyginama.

Konferencija

Gruodžio 11 d. LR Seimo 3-iuosiuose rūmuose nuo 10 val. rengiama tarptautinė konferencija "Savanorystė Lietuvoje: iššūkiai ir perspektyvos", skirta savanoriškos veiklos plėtros ekonominėms, organizacinėms ir teisinėms problemoms aptarti. Konferencija nemokama, kviečiami visi besidomintys.