Ne guostis dėl gyvenimo sunkumų, o pasidžiaugti, pabūti drauge šeštadienį į Ariogalą suvažiavo tūkstančiai tremtinių, laisvės kovų dalyvių, jų vaikų ir vaikaičių.

(nuotrauka su slidėmis priekyje) Palydovės: J.V.Koklevičius prieš 55 metus pasidarytas slides Sibiro sniegynams įveikti žada padovanoti muziejui.

Paminėjo šių dienų didvyrę

Tradicinis Lietuvos politinių kalinių, tremtinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydis Dubysos slėnyje „Su Lietuva širdy...“ prasidėjo skambant Lietuvos kariuomenės pučiamųjų orkestro instrumentams. Po to iškilminga šventės dalyvių eisena nusileido į upės slėnį, kur Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius aukojo šv. Mišias.

„Buvę tremtiniai mažiausiai aimanuoja dėl nūdienos bėdų, nes jos vaikiškos, palyginus su tuo, ką jiems teko iškentėti“, – per pamokslą sakė S.Tamkevičius.

Šiandienos pavyzdžiu jis įvardijo naująją olimpinę čempionę Rūtą Meilutytę: „Lietuvoje užaugusios plaukikės Rūtos gyvenime buvo labai didelių praradimų. Tai motinos žūtis, kai jai buvo tik ketveri. Sunkumai žmones užgrūdina ir paruošia priimti iššūkius“, – pastebėjo arkivyskupas.

Slidės – ištikimos palydovės

Kiekvieno tremtinio istorija unikali, savaip skaudi, bet kartu ir įkvepianti tremties nepatyrusius žmones būti stipriems ir mažiau dejuoti.

78-erių Jonas Vytautas Koklevičius į sąskrydžius kaskart atsiveža savo paties prieš 55 metus gamintas slides. Pasak tremtinio, iš Tomsko srities, Naujojo Vasiugan rajono parsivežtos slidės simbolizuoja vargą.

J.V.Koklevičius jas gamino iš skeltos eglės kamieno, pagrindą aptraukė briedžio kojų kailiu, kuris gerai slysta per sniegą. 1,85 m ilgio slidėms iš viso prireikė 8 kojų kailių, tad slidžių porai buvo sumedžioti mažiausiai du briedžiai.

Kailius lietuvis pirko iš medžiotojų. Plačios slidės ne tik slydo, bet grimzdo į sniegą vos 30 centimetrų. Be slidžių, parodė tremtinys, sniego būdavo iki juosmens.

Daugiau kaip pusšimtį metų prie savęs glaudęs šias savo pagalbininkes J.V.Koklevičius žada jas padovanoti muziejui. „Daug su jomis praėjau“, – atsiduso vyras.

Į Sibirą išvežtas penkiolikametis, į Lietuvą grįžo sulaukęs 41-erių ir tik 45-erių sukūrė šeimą. „Rusaitės gražios, bet man reikėjo lietuvaitės, o tuomet jos jau buvo išsivažinėjusios“, – šypsojosi J.V.Koklevičius. Atžalų jis su žmona nesusilaukė, bet iki šiol darniai su ja gyvena ir nė kiek nesiskundžia savo kasdienybe.

„Nepalyginsi gyvenimo laisvoje Lietuvoje su tremtimi. Kiti sako: sunku. Aš, pensininkas, antros grupės invalidas, užsiauginu svogūnų, serbentų, obuolių, graikinių riešutų. Be to, dirbu. Dvi savaites per mėnesį pardavinėju bilietus norintiems pasikelti į Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios terasą. Kiti prie Prisikėlimo bažnyčios ateina ir prašo išmaldos. Aš jiems sakau eiti grybauti, uogauti, bet jie nenori“, – stebisi J.V.Koklevičius, rodydamas ant rankos plaštakos likusius randus. Vyras pasakojo, kad tik per stebuklą Sibire nebuvo mirtinai sudraskytas rudojo lokio.

Pavydi priedo prie pensijos

Į tremtinių susibūrimus iš Panevėžio kasmet atvažiuojanti 75 metų Genė Rozenbergienė Lietuvoje bendrauja su tremtiniais, su kuriais susipažino būdama tremtyje Irkutsko srityje. Gausi jos tėvų šeima 1949 metais buvo išdraskyta ir išvežta į Sibirą, kai jai buvo vos 11 metų. Į Lietuvą Genė sugrįžo būdama 18 ir Panevėžyje baigė rusų mokyklą – persiorientuoti į lietuvišką mokyklą buvo per sunku.

„Su tremtyje buvusiais likimo draugais rengiame susitikimus, pasipasakojame, padainuojame“, – pasakojo moteris. Tie, kurie nebuvo tremty, prisipažino G.Roznebergienė, ne visada mieli: „Yra visokių žmonių. Kai kurie pavydi mums priedo prie pensijos, kuris skirtas už nukentėjimą“.

Girdėdama dejuojančius, kad Lietuvoje gyventi blogai, tremtinė siūlo paskaityti knygas ir pažiūrėti filmus apie tremties vaikus, kurie išplėšti iš įprastų gyvenimų buvo išvežti į beveik negyvenamus Sibiro regionus, patyrė badą, artimųjų mirtis, ligas bei buvo priversti pradėti gyvenimą iš pradžių.

Sąskrydyje „Su Lietuva širdy...“ Genei ir kitiems susirinkusiems pats iškilmingiausias momentas – šv. Mišios. Vėliau, ant šventės aukuro uždegus Laisvės ugnį ir nuskambėjus sveikinimams, priimtos kelios rezoliucijos. Renginio dalyviai pritarė, kad turi būti reikalaujama okupacijos žalos atlyginimo iš Rusijos. Taip pat manoma, kad Rusijos Federacija tremtiniams turėtų mokėti pensijas už priverstinį darbą bei kompensacijas už sužalotą sveikatą.

Šventę užbaigė koncertas, kuriame pasirodė Jungtinis buvusių tremtinių ir politinių kalinių choras, taip pat žinomi solistai, ansambliai bei grupės.