Šiomis dienomis nuolatos tarsi pilypai iš kanapių išlenda protingais save laikantys žmogėnai ir viešai prasižioję tarsteli: "Nepainiokim sporto ir politikos." Neskubėkime jų nei smerkti, nei nušvilpti – teisybę jie sako. Sieti sportą su politika yra bergždžias reikalas, nes sportas su politika yra ir taip glaudžiai susiję tarsi vandenilio ir deguonies atomai vandens molekulėje. Kam papildomai painioti tai, kas savaime susipynę? Taip Gamtos bei žiauriųjų Olimpo dievų surėdyta.

Sportininkui, svajojančiam patekti į olimpines žaidynes, visą gyvenimą tenka lieti prakaitą, gadinti nervus, gludinti techniką, aukoti visą savo laisvą laiką – kad iškovotų bent kelialapį į išsvajotą sporto ir taikos šventę, o didesnio kalibro politikams dalyvauti atrankoje į olimpines žaidynes nereikia. Jie ir taip maloniai laukiami. Ypač kai žaidynės vyksta tokiose progresyviose šalyse kaip Kinijos Liaudies Respublika, kur skrupulingai skaičiuojami ne tik iškovoti medaliai, bet ir pasaulio šalių prezidentų, premjerų ir karališkųjų šeimų atstovų galvos, pūpsinčios tribūnose žaidynių atidarymo ir uždarymo šventėse. Kuo daugiau svarbių galvų tribūnose, tuo ramesnė organizatorių sąžinė ir švaresnės rankos.

Valdas Adamkus į Pekino olimpinių žaidynių atidarymą nevyko, nes sportas yra politika. Gediminas Kirkilas į Pekino olimpinių žaidynių uždarymą važiuoti planuoja, nes sportas yra politika. Mūsų Prezidentas ramia sąžine gali solidarizuotis su kenčiančiais tibetiečiais ir už laisvą žodį kalinčiais kinų disidentais, nes jis apsisprendė daugiau jokiuose rinkimuose nebedalyvauti. O štai mūsų premjero laukia dar ne vienas rinkimų maratonas, todėl vienas kitas papildomas šmėkštelėjimas televizijos ekrane yra didelis pliusas, juolab kad tiesioginė reklama per televiziją uždrausta. Kas, kad visos tos į pasaulio stebuklus pretenduojančios Pekino arenos sulaistytos prievarta iškeldintų žmonių ašaromis ir vaikų prakaitu – kam visa tai prieš rinkimus rūpi?
Tikėtina, kad neformaliame lygmenyje diduma pasaulio politikų engiamus ir persekiojamus kinų imperijos kalinius užjaustų, tačiau dėl išskaičiavimo ir nenoro erzinti kylančią naują pasaulio galybę viso pasaulio didžiūnai, sutūpę Pekino paukščių lizdo VIP tribūnose, sukandę dantis ploja katučių. O ką daugiau darysi – negi protestuosi? Kinams vis viena nuoširdžiai "dzin". Kai prieš septynerius metus sprendėsi, kur šiemet vyks olimpinės žaidynės, kinai mušėsi į krūtinę, kad jei jiems bus leista organizuoti žaidynes, žmogaus teisių padėtis jų šalyje labai pagerės. Ir ką – tikrai pagerėjo. Visi, kas viešai skundėsi, kad jiems trūksta žodžio ar kitokių laisvių, sukišti už grotų. Nėra besiskundžiančiųjų, nėra problemų. O dėl tibetiečių klausimas yra smulkus. Tiek jų ten likę. Jau beveik ir mušti nebėra ko tame Tibete.
Ką jau čia pridursi – Tarptautinis olimpinis komitetas dėl Pekino susimovė. Už tai dvejos kitos žaidynės – 2012 m. vasaros Londone ir 2010 m. žiemos Vankuveryje – nuplaus visus nesklandumus. Pamatys pasaulis, kaip gražiai gali sutarti kolonistai ir jų kolonija. Kur kas įdomesnis geopolitiniu požiūriu renginys nusimato 2014 m. Sočyje, kuriam Rusija šiomis dienomis aktyviai ruošiasi.
Kaip jau daugelis girdėjo, rusų tankai ir aviacija šiomis dienomis valo Kaukazo regioną tūkstančiu kilometrų spinduliu aplink būsimą taikos ir sporto šventovę. Stumia nepatikimas nedraugiškas kalniečių gentis kuo toliau nuo Sočio. Amerikiečiams ir beveik trečdaliui ES šalių šie rusų parengiamieji darbai atrodo nepriimtini ir nusikalstami, bet ką jau čia padarysi. Negi gadinsi santykius. Gruzinų nedaug, sutilps jie tame Tbilisyje.
O ko rusams nesitvarkyti savaip, jei Jungtinių Tautų Organizacija, kaip visada, viską pramiegos, viena kita įžūli valstybėlė pašūkaus ir viskas nurims. Nes jei kinams dėl tokio didelio Tibeto nieko nebuvo, tai dėl mikroskopinių pietų osetijų ir abchazijų tokiems italams, ispanams ir visiems kitiems prancūzams apskritai atrodo neverta eikvoti rašalo ir popieriaus notoms rašyti į Maskvą. Anot mūsų pietinių Europos sąjungininkų, kiekviena didelė Rytų šalis turi turėti savo mažą kalnuotą "tibetuką", kuriame galėtų išsikrauti šaudydami iš tankų. Čečėnijoje, žinia, nebėra į ką šaudyti, tad reikia naujo poligono.
Prabėgs šešeri metai ir pasaulio elitas per Sočio olimpiados atidarymą plos katučių ir girs: vieni – nuoširdžiai, kiti – pro sukąstus dantis, pagal protokolą – šeimininkų svetingumą.
Tos pačios Rusijos žiniasklaidoje mirga pranešimų, kad Sočio apylinkių prastuomenė jau prakeikė tą dieną, kai šiam miestui buvo suteikta teisė organizuoti olimpines žaidynes, nes žemė ten pabrango šimteriopai ir neįtakingi senbuviai įvairiais būdais be ceremonijų yra išstumiami iš gyvenamųjų vietų. Visai kaip Pekine. Arba kaip Maskvoje, iš kurios prieš pat 1980-ųjų olimpines žaidynes į plačiosios tėvynės pakraščius išvežė tūkstančius "asocialių" elementų, kad šie negadintų vaizdo.
Sportas tiesiogiai susijęs ne tik su politika, bet ir su totalitarizmu. Nes totalitarinės šalys yra labiausiai kompleksuotos. Tokių valstybių vadukai tiki, kad jei kokiu nors būdu įgis teisę organizuoti žaidynes, jei pavyks medalių lentelėje aplenkti visas pasaulio šalis ir surengti spalvotą atidarymo šou, tada viso pasaulio žmonės pagalvos, kad jų šalyse viskas gerai. Ir jei patikėsime, kad viskas jų teritorijose klostosi puikiai, netrukus bus galima įteisinti ir tokias kai kuriuose kraštuose plačiosiose liaudies masėse paplitusias rungtis kaip "gulinčiojo spardymas" ar "tankų ralis", komandinį žaidimą "pamokyk disidentą".
– Josifai Visarionavičiau, atiduokite pultelį, nes mes norime pasižiūrėti laidų iš Pekino olimpiados.