Eugenijus Majus mėgsta frazę, kad skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas. Supratęs, kad gyvenimas daugiabutyje yra ne tai, ko trokšta širdis, vyras persikėlė į kaimą ir sukūrė nedidelį verslą, sulaukusį netikėto pasisekimo.

Radikalus gyvenimo posūkis

Kai hidromelioratoriaus diplomą, valdišką darbą ir butą su patogumais Garliavoje turintis E.Majus staiga nusprendė visą mesti ir apsigyventi apleistame namelyje Skriaudžių kaime, daugelis sukiojo pirštą apie smilkinį.

Sodyboje Prienų rajone, į kurią persikėlė vyras, nebuvo jokių buitinių patogumų. Vandenį Eugenijus sėmė iš šulinio, naudojosi lauko tualetu, prausėsi lauke, leisdamas vandenį iš aukštai pakeltos statinės.

Toks spartietiškas gyvenimas visiškai neviliojo jo žmonos, dukros ir sūnaus. Jie liko gyventi bute Garliavoje, o pas savanorišką tremtinį – šeimos galvą atvažiuodavo tik pasisvečiuoti.

Dabar E.Majus, talkinant sūnui, jau susirentęs naują būstą su vandentiekio vandeniu iš gręžinio ir kitais patogumais.

Įsteigė karšyklą

Paimti interviu iš E.Majaus, ko gero, sunkiau nei iš stambios įmonės direktoriaus. Jis labai užsiėmęs, nuolat apsuptas žmonių.

Vyras pradėjo nedidelį verslą, kuris sulaukė neįtikimo pasisekimo. Buvusiame tvarte E.Majus įrengė vilnos karšyklą.

Paaiškėjo, kad jo karšykla – bene vienintelė Lietuvoje, todėl klientų buvęs garliaviškis sulaukia tiek, kad kartais neturi kada net pavalgyti.

Kadaise gyvendamas daugiabutyje jis su kaimynais tiek nebendravo, kiek dabar su savo nuolatiniais klientais ar pirmą kartą atvykstančiais svečiais.

Regis, toks gyvenimas jam labai patinka. O žmonės plūsta į jo namus ne tik prašydami iškaršti vilną ar suverpti siūlus, bet ir pasisemti entuziazmo, kuriuo spinduliuote spinduliuoja E.Majus.

„Grįžti į miestą tikrai nenorėčiau“, – prisipažino pašnekovas.

E.Majus nelaiko jokių gyvulių, net šuns. Jiems prižiūrėti jis tiesiog pristigtų laiko. „Užsiėmimo, kurį turiu, man net per daug“, – racionaliai vertino vyras.

Šeima kartu nevažiavo

E.Majus prisipažįsta niekada nemėgęs, kad jam kas vadovautų. „Nebent vadovavimas labai protingas“, – šyptelėja jis. Dabar jis pats sau vadovas. „Neturiu penkių viršininkų virš savo galvos“, – didžiuojasi vyras.

Jis įsitikinęs, kad prigimtinė žmogaus teisė – būti laisvam. „Vis dėlto laisvė yra sąlyginis dalykas, absoliučios laisvės niekada nebuvo, nėra ir nebus. Vis tiek žmogus prie ko nors pririštas“, – svarsto jis.

Iš Šilalės krašto kilęs E.Majus kadaise Kaune įgijo hidromelioratoriaus diplomą, dirbo melioratoriumi, statybose. Iš paskutinės darbovietės – tvenkinių valdybos, kur dirbo skyriaus viršininku, E.Majus išėjo pats. Tuomet dar neturėjo 40 metų.

Tada ir įsigijo nedidelę apleistą sodybą Prienų rajone ir ėmė po truputį ten leisti šaknis.

Jo šeima liko gyventi Garliavoje. Žmonai – darbas, vaikams – mokykla. O į kaimą pasitraukęs vyras pamažu ėmė restauruoti pastatus, kurpti ateities planus.

Vizija virto tikrove

„Verslo plano neturėjau, bet turėjau viziją. Svarbiausia – labai norėjau turėti savo atskirą plotelį dūšiai paganyti“, – toks buvo pagrindinis motyvas išsikraustant gyventi į sodybą, esančią maždaug 30 km už Kauno.

Kone atsitiktinai nusipirkęs pirmąsias karšimo stakles, E.Majus tikėjo, kad avių Lietuvoje vis tiek bus ir jo veiklos prireiks.

„Pasiteisino mano vizija“, – patenkintas kalbėjo smulkusis verslininkas. Iki to laiko, kol jo agregatai ėmė suktis visu pajėgumu, prabėgo ne vieni metai. Teko nemažai investuoti ir į pastatus, ir į įrenginius.

Kadangi karšyklų Lietuvoje beveik neliko, E.Majus gali vadinti save karšimo magnatu.

Jo produkcija yra įvertinta tautinio paveldo sertifikatu, nors nauja įranga vilnos karšėjas negali pasigirti – buvusiame tvarte karaliauja senos mašinos, vienas iš agregatų gamintas dar Smetonos laikais.

Žmonių – virtinės

Vos mums pradėjus apžiūrinėti E.Majaus agregatus, jau po kelių minučių galėjome įsitikinti šio žmogaus populiarumu ir charizma. Vienas po kito jo per dirbtuvių slenkstį žengė žmonės – vietiniai ir atkeliavę iš toli.

Išklausėme daugybę klausimų, E.Majaus girdėtų turbūt dešimtis kartų. Ką daryti su nukirpta avių vilna? Ar galima tiesiai vežti į karšyklą? Kaip, priimate tik išplautą vilną? O kodėl jūs negalite išplauti?

„Noriu, kad visi dirbtume, kad ir jūs, iš aš pasijustume esantys viename kolektyve“, – diplomatiškai, kiek paflirtuodamas paaiškino E.Majus. Ir papasakojo, kaip reikia plauti vilną.

Akivaizdu, kad užsiimti dar ir vilnos plovimu (tai gana sudėtingas darbas) karšėjas tiesiog nepajėgtų. Bet jis turi ir kitą mintį – siekia įtraukti kuo daugiau žmonių į senų, užmirštų amatų gaivinimą.

Tarpduryje pasirodęs vyras į klausiamą šeimininko žvilgsnį atsakė: „Šiaip atėjau, pasikalbėti.“

„Kaimynas“, – nusišypsojo E.Majus. Jis paaiškino, kad taip – visą dieną. Žmonės beldžiasi į jo duris net savaitgalį.

Norėtų parvilioti įpėdinį

„Man lyg kunigui atsiskaito ir kiaušiniais, lašiniais, kitomis ūkio gėrybėmis“, – pasakojo E.Majus. Jam jau sunku aprėpti tiek darbų, kiek prašo žmonės, bet steigti rimtą firmą, samdyti žmones, plėsti gamybą ir siekti apyvartos aukštumų nėra jo tikslas.

Tiesa, E.Majus puoselėja slaptą viltį, kad sugrįš ir pas jį apsistos išsilakstęs po pasaulį, šiuo metu Norvegijoje uždarbiaujantis sūnus, turintis ekonomisto diplomą.

Eugenijus tikisi, kad sūnus galbūt supras, kad vilnos karšimas gali būti pelningas, ir pratęs tėvo užsiėmimą, pasitelks savo įgytas žinias, o svarbiausia – investuos savo širdį.

„Sūnus jau bandė daryti verslą. Bet čia ne tik verslas, tai – dūšios įdėjimas, – apie vilnos karšimą kalba E.Majus. – Jo jaunatviškas požiūris – daryti pinigus. Man pinigai – antraeilis reikalas.“

„Svarbiausia – atlikti darbą, kad gaminys patiktų žmogui, kad žmonės būtų įtraukti į veiklą. Pas mane žmonės grįžta, net jei jiems nereikia produkcijos“, – tokius sėkmingo verslo pagrindus mato E.Majus.

Optimisto filosofija

Be optimizmo – nė iš vietos. Tokiu šūkiu vadovaujasi E.Majus. „Būsi nusiminęs, dar blogiau gyvensi“, – kalba jis.

„Juoda spalva – irgi spalva. Juk eidami juodą naktį vis tiek einame, apgraibomis, apsičiupinėdami kliūtis. Taip ir gyvenime – reikia eiti. Vis tiek gyvenimą reikia nugyventi. Ir nereikia galvoti, kad gėrybės nukris iš dangaus“, – savo filosofiją dėstė vyras.

E.Majus nesikuklina prisipažinti, kad ne vienam žmogui yra padėjęs išplaukti iš sunkios situacijos. „Pats dirbu pagal verslo liudijimą, bet galiu sakyti, kad esu sukūręs darbo vietų keliems šimtams žmonių. Gavę iš manęs žaliavos jie galėjo pradėti pelningą veiklą“, – tikino vyras.

Norinčiuosius pradėti savo veiklą vyras įspėja, kad be užsispyrimo ir didžiulio noro nieko nebus. E.Majus savo veiklą pradėjo nuo nulio. O dabar jo nuolatiniai klientai – amatininkai, namudininkai, rankdarbių mėgėjai, turgaus prekiautojai.

Žaliavas iš jo perka kai kurie muziejai, edukacines programas vykdantys senųjų amatų puoselėtojai, nes gauti lietuviškos vilnos šiais laikais – sunkiai įmanoma.

E.Majus jau nebevažiuoja parduoti produkcijos į muges – kam reikia, patys jį susiranda.

Ištraukė iš palėpių ratelius

„Nebūtų vilnos karšimo, niekas nebūtų iš palėpių ištraukęs verpimo ratelių“, – rezultatu patenkintas E.Majus.

Jis primygtinai reikalauja, kad močiutės vėl verptų rankomis, ir ne dėl to, kad taip joms pigiau kainuotų siūlai. Karšyklos savininkui labai svarbu, kad galutinai nemirtų protėvių amatas, kad šį procesą gyvai matytų naujos kartos.

Į vieną mugę Eugenijus nusivežė kaimynę, kuri visų akivaizdoje verpė rateliu. „Apstojo ją vaikai, jaunos moterys ir pradėjo mokytis verpti. Jiems buvo labai įdomu, lietuviams tai įaugę į kraują. Kai kurios bendruomenės jau grįžta prie tradicinių amatų – verpimo, vėlimo, jie prašo karšinių“, – džiaugėsi E.Majus.

E.Majaus agregatai apdirba ne vien avių, bet ir ilgaplaukių šunų vilną. Tiesa, šunų vilną reikia maišyti su avių. Apsirengti iš savo augintinių pagamintų siūlų mezginiais nori nemažai žmonių.