Italų kraujo turinčio Mauro Battellini vaikystė prabėgo Argentinoje. Vėliau jis gyveno Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje. O štai pastarąsias penkias savaites praleido Vilniuje. Ne šiaip sau atostogavo, bet atliko praktiką savivaldybės Viešųjų ryšių skyriuje.

Lietuvą ir darbo praktiką mūsų šalyje M.Battellini pasirinko neatsitiktinai. Čia gyvena jo mergina, be to, kaip teigė pats pašnekovas, šįkart praktikai ieškojo ko nors neįprasta. Savivaldybė jam pasirodė tinkama vieta.

Patikėtas darbas Viešųjų ryšių skyriuje taip patiko, kad keturios savaitės virto penkiomis. Ne mažiau jauną vyrą sužavėjo ir pats Vilnius. Apie visa tai, likus keletui dienų iki vizito mūsų sostinėje pabaigos, M.Battellini papasakojo „Vilniaus dienai“.

– Mauro, kai pasiteiravau, kur jūsų namai, sakėte, kad sunku atsakyti į šį klausimą. Kodėl?

– Tikrai taip. Gimiau Mar del Platoje, Argentinoje. Kai buvau dvylikos, persikrausčiau į Leipcigą, Vokietiją. Po trumpo laiko vėl grįžau į Argentiną, tik šįkart į Buenos Aires. 2009-aisiais nutariau grįžti į Europą ir apsistojau Anglijoje. Kol ten gyvenau, mano tėvai persikraustė į Buenos Aires. Tad manau, jog mano namai yra Buenos Airės. Esu Argentinos italų imigrantų palikuonis, tad aš – europietis. Visi mano šeimos nariai turi itališkus pasus.

– Kokie gyvenimo vingiai... Kodėl grįžęs į Europą pasirinkote Didžiąją Britaniją?

– Bristolyje studijavau ir baigiau tarptautinių ryšių bakalauro studijas.

– Kokie vėjai atgynė jus į Vilniaus savivaldybę?

– Tarp studijų man reikėjo įgyti darbo patirties. Turėjau keletą praktikų ir anksčiau, bet šįkart ieškojau ko nors įdomesnio. Išsiunčiau elektroninius laiškus keletui institucijų. Geriau pasidomėjus Vilniaus savivaldybės variantas pasirodė ypač patrauklus. Negalėjau atsisakyti tokios galimybės.

– Ką tas penkias savaites darėte? Koks buvo jūsų darbas?

– Labai įvairus. Daugiausia buvau atsakingas už tarptautinę reikšmę turinčių straipsnių vertimą ir tekstų kūrimą. Taip pat laiškų rašymą, konferencijų ir renginių aprašymą anglų, ispanų, prancūzų ir vokiečių kalbomis. Man priklausė ir socialinės žiniasklaidos valdymas, t. y. savivaldybės puslapio feisbuke priežiūra. Tačiau įdomiausia buvo užduotis, susijusi su mano specifika (politika). Į tai įėjo ir miesto vadovams angliškai rašomos trumpos kalbos.

– Ar tas darbas patiko? Labai sunku buvo čia patekti?

– Myliu savo darbą. Norėdamas jį gauti, su prašymu ir gyvenimo aprašymu kreipiausi tiesiai į merą. Paskui su manimi susisiekė Viešųjų ryšių skyriaus vadovė Irma Juškėnaitė. Bendravome elektroniniu paštu, vėliau ir per „Skype“.

– Ką galėtumėte pasakyti apie žmones, su kuriais teko dirbti?

– Jauna motyvuota komanda. Apie savo vadovę galėčiau pasakyti, kad ji turi talentą pamatyti kiekvieno žmogaus stipriąsias savybes. Jos skirtos užduotys man tiko ir mane skatino. Visi buvo draugiški, nors buvo kultūrinių ir kalbinių skirtumų, puikiai bendravome.

– Kadangi turite čia draugę, Vilniuje lankotės nebe pirmą kartą, tiesa?

– Jau trečią. Esu čia buvęs rudenį ir žiemą. Atrodo, stengiuosi apsilankyti visais metų laikais.

– Kas jums čia patinka?

– Man patinka, kad Vilnius yra įvairiapusis miestas, galintis visko pasiūlyti. Buvau sužavėtas miesto architektūros ir istorijos. Gedimino prospektas ir Pilies gatvė – labai vaizdingi, patinka, kad yra daug žalumos aplink. Užupis – toks bohemiškas. Be to, vilniečiai man buvo labai malonūs.

– Ar galėtumėte palyginti miestus, kuriuose gyvenote, su Vilniumi? Kuo jie panašūs ir kuo skiriasi?

– Didžiąją savo gyvenimo dalį gyvenau dviejuose, dydžiu panašiuose į Vilnių, miestuose – Mar del Platoje ir Leipcige. Leipcigo ir Vilniaus architektūra panaši, jis taip pat dešimtmečius buvo komunistų priespaudoje. Įdomu tai, kad Leipcigas taip pat buvo Europos galingųjų kryžkelėje, buvo žinomas kaip prekybos ir parodų miestas. Šiuos miestus sieja daugybė kitų bruožų. Vokietijos miestas suvaidino svarbų vaidmenį žlungant Demokratinei Vokietijos respublikai.

Per jį taip pat žygiavo Napoleonas. Vilnius man primena Rytų Leipcigą. Pagrindinis skirtumas – kai 1990 m. dvi Vokietijos susivienijo, Vokietijos vyriausybė pradėjo pumpuoti milijardus Vokietijos markių, o vėliau ir eurų į Leipcigą. Kad ir kaip būtų, manau, Vilnius nuo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo sparčiai modernėja.

– Kokias vietas teko aplankyti viešint Lietuvoje?

– Esu buvęs daugelyje vietų, prie to prisidėjo ir mano darbas savivaldybėje. Vilniuje aplankiau Genocido aukų muziejų, Nacionalinę dailės galeriją, Vilniaus universitetą, buvau Vingio ir Verkių parkuose, prie Gedimino pilies. Taip pat Trakuose ir Palangoje. Net turėjau galimybę paiškylauti prie kelių ežerų ir upių. Ateityje norėčiau aplankyti ir kitus miestus, ypač Nidą. Girdėjau, kad ten labai gražu.

– Kuri vieta Vilniuje patiko labiausiai?

– Manau, Vilniuje yra daug skirtingų vietų įvairioms progoms. Šiltomis naktimis smagu laiką leisti Vokiečių gatvėje, Rotušės aikštėje. Nuostabus miesto vaizdas atsiveria nuo Gedimino pilies kalno. Yra daug vietelių, bet jų visų dar neatradau.

– Dirbote su lietuviais, susiradote čia draugų. Ką manote apie mūsų tautiečius?

– Manau, lietuviai yra labai tiesiai kalbantys, bet draugiški ir svetingi žmonės. Lietuviai buvo neįtikimai malonūs ir manęs klausė, kokia veikla užsiimu. Vilniuje ne kartą buvau kviečiamas vakarienės, važiuoti į pajūrį ir pan. Keletą kartų bėgiojau parke ir buvau pakviestas prisijungti žaisti futbolo.

– Ar patiko lietuviškas maistas? Kas labiausiai?

– Ragavau daug lietuviškų patiekalų, ir turiu pasakyti, kad visi man patiko. Mano mėgstamiausias – cepelinai su tradiciniu padažu. Patiko ir juoda kepta duona su sūriu – tai puikus užkandis prie alaus stebint futbolo rungtynes viename iš lauko barų Rotušės aikštėje.

– Ką manote apie lietuvišką alų?

– Gėriau „Švyturio“ alaus. Manau, jis atitinka kitų didžiausių alaus bendrovių Europoje, tokių kaip „Becks“, „Heineken“ ir „Stella Artois“, standartus. Ragavau ir naminio alaus – kiekvienas turi jam būdingą skonį.

– Užsiminėt apie futbolą? Esate aistringas gerbėjas? O kaip krepšinis?

– Vaikystėje buvau futbolo komandos narys. Esu iš Argentinos, todėl futbolas yra mūsų kraujyje. Bet taip pat seku Argentinos krepšinio komandą, ji gana gera. Tikiuosi, pamatysime Lietuvą žaidžiančią su Argentina olimpinių žaidynių finale, todėl linkiu Lietuvai sėkmės Venesueloje.

– Ketinate čia grįžti? O gal penkių savaičių užteko iki soties?

– Ne, tikrai nepakako. Savivaldybėje turėjau dirbti mėnesį, tačiau man patiko darbas ir šis miestas. Tad pavyko pasilikti savaite ilgiau. Praleidęs penkias savaites dabar turiu dar daugiau priežasčių čia sugrįžti.

– Kaip jums mūsų lietuviška vasara? Beveik panaši į rudenį. Bet gal jums patinka lietus?

– Pastaruosius trejus metus gyvenau Jungtinėje Karalystėje, prie tokio oro esu pripratęs. Jis man neturi didelės įtakos. Žinau, ką reiškia praleisti vasarą Buenos Airėse, kai pavėsyje – 40 laipsnių.

– Vilnių jau paliekate. Ką veiksite dabar? Kur keliausite?

– Kraustausi į Amsterdamą, kad galėčiau pabaigti Europos studijų magistrą. Tikiuosi, jog po metų, kai jį apsiginsiu, galėsiu persikelti į Briuselį ir dalyvauti ES ir jos institucijų veikloje. Lietuvoje įgyta patirtis ateityje man neabejotinai pravers. Europoje teko daug kur apsilankyti, supratau, kad yra kur kas daugiau dalykų, kurie europiečius vienija nei skiria, nepaisant dabartinių ekonominių problemų.