Konfliktas senelių namuose „Užusaliai“: kaunietis Antanas Karvelis įsitikinęs, kad dėl jo mamos mirties kaltę turėtų prisiimti šios įstaigos vadovė. Pastaroji kaltinimus kategoriškai atmeta.

Kaltina direktorę

Senelių namų „Užusaliai“ internetinio puslapio galerijoje puikuojasi daugybė nuotraukų. Pievutė, takeliai, gėlynai, jauki ir tvarkinga aplinka, besišypsančios senolės. Ir kaip retai pasitaiko, reklama iš pirmo žvilgsnio atitinka tikrovę.

Tik aplinkos grožis neguodžia gegužės viduryje mamą palaidojusio Antano Karvelio. Tai, kad jo mama paskutines savo gyvenimo dienas praleido už Zatyšių esančiuose senelių namuose, patvirtina tik mirties liudijimas. Jos mirtis A.Karveliui sukėlė daugybę klausimų: ar deramai mama buvo prižiūrėta, kodėl tik prieš pat mirtį mamą aplankė gydytoja ir kodėl senelių namų direktorė negrąžina dalies pinigų.

„Įžvelgiu nemažai direktorės kaltės dėl mamos mirties“, – pareiškė A.Karvelis. Baisūs kaltinimai sukrėtė senelių namų direktorę Almą Jasilionienę. „Jie man nepasakė nė vieno priekaišto. O dėl pinigų aš paaiškinau, kad turėjau papildomų išlaidų dėl jo mamos“, – teisinosi A.Jasilionienė.

Išbuvo šešiolika dienų

Pirmoji A.Karvelio ir A.Jasilionienės pažintis įvyko kovą. Tada sūnus dėl mamos globos kreipėsi į senelių namų „Užusaliai“ direktorę. A.Jasilionienė apžiūrėjo būsimą gyventoją tuo metu dar jos namuose ir sutiko priimti.

Artimieji senolę į naujuosius namus pervežė ne iš karto. Tai įvyko gegužės 2 d., o gegužės 18 d. 82-ejų metų moteris mirė. „Mamai buvo didžiulė žaizda ant nugaros. Jai reikėjo specialaus pasidabruoto pleistro, tačiau direktorė tuo nepasirūpino, kaip ir sauskelnėmis. Ji pareiškė, kad nevažiuos jų pirkti dėl vienos močiutės“, – nuoskaudos neslėpė A.Karvelis.

Emocionaliai į priekaištus reagavo ir direktorė. „Aš ant jų pykti turėčiau ir ieškoti “Kauno dienos„, o ne jie ant manęs. Jie nepasakė, kad senolė – onkologinė ligonė“, – keistą artimųjų poziciją atskleidė A.Jasilionienė.

Virtinė ligų 

Didžioji bėda buvo ne ši liga. Pasak direktorės, tik nurengusios senolę slaugės pamatė, kad jos strėnose – didžiulė pragula. „Du kumščiai galėjo tilpti, stuburas matėsi. Ar įsivaizduojate gyvą pūvantį žmogų?“ – liejo emocijas direktorė.

Senolės sūnus A.Karvelis nenusileido: esą ten buvo visai ne pragula, o žaizda, atsiradusi nežinia nuo ko, – galbūt nuo onkologinės ligos. Prieš pat mamą išvežant į senelių namus, esą buvo atvykęs chirurgas ir išpjovė. „Mums šeimos gydytoja sakė, kad jei vežame į senelių namus, tai ten viskuo pasirūpins“, – pečiais trūkčiojo A.Karvelis.

Kartą per mėnesį senelių namus aplanko šeimos gydytoja Ligita Kulienė. Ji matė ir senolę, dėl kurios nesantaikos kirvis pakibo tarp A.Karvelio ir A.Jasilionienės. „Tai buvo senas žmogus su daugybe ligų, einantis į savo dienų pabaigą, – liūdnai konstatavo gydytoja. – Sena moteris, iki patenkant į senelių namus, nebuvo tinkamai prižiūrėta.“

„Tai aš juos bariau, kad nieko man nepasakė ir atvežė moterį čia pas mus numirti“, – priekaištų artimiesiems negailėjo A.Jasilionienė. Direktorė atrėmė artimųjų priekaištus ir dėl sauskelnių. Esą, net jei sauskelnes gydytoja išrašė vėliau, tai nereiškia, kad senolė buvusi be sauskelnių.

Dvi tiesos

Kai kartais pritrūksta susikalbėjimo tarp žmonių arba ta kalba tampa sunkiai suprantama, tiesa įrodinėjama remiantis dokumentais. A.Karvelis tikina neturintis jokių dokumentų apie savo mamos trumpą gyvenimą senelių namuose.

„Mes nepasirašėme jokios sutarties. Aš tik sumokėjau 1,7 tūkst. litų už mėnesį“, – A.Karvelis neslėpė džiaugęsis, kad mamą priėmė minėti senelių namai, nes kitur nebuvo vietų.

Senelių namų direktorė patvirtino, kad ji nesirengia grąžinti jokios dalies pinigų. Esą išlaidų dėl senolės būta gerokai daugiau, nei buvo galima nuspėti.

„Dirbama šį darbą atiduodu visą širdį“, – graudinosi direktorė. Graužėsi ir A.Karvelis: „Mes prižiūrėjome, kaip galėjome. To likučio pinigų už pusę mėnesio būtų užtekę karstui.“