Krizę jau spėjome pamiršti, o "Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009" simbolis – "Krantinės arka" – tebestūkso prie Neries primindamas į vandenį nuleistus didžiulius pinigus ir viešą kultūros žmonių pažeminimą.

Skandalų sostinė

Vos įstojusi į ES Lietuva gavo unikalų istorinį šansą pasižymėti Europos ir pasaulio žemėlapyje – Vilniui pirmajam iš Baltijos valstybių miestų buvo suteiktas 2009-ųjų Europos kultūros sostinės statusas. Vilniaus porininku arba konkurentu viename prestižiškiausių ES kultūrinių projektų tapo Austrijos miestas Lincas.

Lietuva iki tol nebuvo rengusi tokio masto kultūrinių programų, tad jau 2006 m. buvo įsteigta viešoji įstaiga "Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009" (VEKS), atrinkusi per 200 projektų, kuriems įgyvendinti buvo numatyta skirti per 300 mln. litų. Realiai buvo panaudota 208 mln. litų (60,24 mln. eurų), dalies projektų dėl sumažinto finansavimo teko atsisakyti, bet buvo ir tokių, kurie "suvalgė" šimtus tūkstančių eurų, bet rezultatais pasigirti negalėjo.

"Vilniaus diena" pasidomėjo, kas liko iš brangiųjų VEKS’o pirkinių, išskyrus garsiąją "Krantinės arką" (surūdijusį vamzdį, kainavusį 29 tūkst. eurų, kuris turėjo būti nugriautas dar 2010 m.).

Akivaizdu, kad į orą iššaudytų fejerverkų, pasitinkant 2009-uosius, į skrynią nepasidėsi, nors jie mokesčių mokėtojams atsiėjo beveik 580 tūkst. eurų. Dar beveik 232 tūkst. eurų Kultūros ministerija "padovanojo" komercinio islandų dainininkės Bjork koncerto rengėjams, nors pigiausias bilietas į koncertą kainavo apie 30 eurų. Šiandien "Fluxus" muziejuje toks bilietas tikriausiai būtų gana vertingas eksponatas.

Kęstučio Vanago / Fotobanko nuotr.

VEKS’o emblemos – žaliosios molekulės, kainavusios 65,3 tūkst. eurų, buvo utilizuotos sąvartyne. Tiesa, iš pradžių savivaldybė mėgino jas parduoti aukcione už simbolinę 1 lito (29 euro centų) kainą, bet nė vienas meno gerbėjas nepanoro šio kūrinio įkomponuoti savo aplinkoje. Pati didžiausia molekulė, stovėjusi prie Baltojo tilto ir matoma iš savivaldybės dangoraižio, tarsi negyvas priekaištas, buvo demontuota 2012 m. vasarą.

Akivaizdu, kad į orą iššaudytų fejerverkų, pasitinkant 2009-uosius, į skrynią nepasidėsi, nors jie mokesčių mokėtojams atsiėjo beveik 580 tūkst. eurų.

Apskritai dauguma VEKS’o projektų buvo skirti su jo organizatoriais vienaip ar kitaip susijusiems kultūros ir meno sričių atstovams pašėlti vakarėliuose, pasivažinėti po Europą pas projektų partnerius, išgerti alaus ir t. t. Šiame kontekste, ko gero, didžiausią išliekamąją vertę turintis dalykas, likęs po VEKS’o, – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scena, už kurios rekonstrukciją teatras sumokėjo 3,7 mln. eurų daugiau, nei buvo skirta lėšų. Prokurorai šįmet galutinai nuleido rankas, tirdami Valstybės kontrolės nustatytus pažeidimus šiame teatre, kurio rekonstrukcijai iš VEKS’o programos buvo skirta 5,8 mln. eurų. O auksinė scena jau pareikalavo naujų lėšų remontui.

Milijonai ištirpo

VEKS’o šūkis buvo "Kultūra gyvai", taip buvo pavadinta ir pagrindinė įstaigos interneto svetainė lietuvių ir anglų kalbomis. Iš viso informacijai apie VEKS’o renginius skleisti buvo sukurtos 6 ar 9 interneto svetainės – net prokurorai nesugebėjo jų tiksliai suskaičiuoti. Šiuo metu veikia www.vilnius2009.lt, www.kulturagyvai.lt ir www.culturelive.lt svetainės, tačiau jose skelbiama informacija apie keliones, pramogas, praktiniai patarimai apie finansus, statybas, vaikų auklėjimą ir pan.

Akivaizdu, kad šie portalai jau tapę privatūs, o kam priklauso domenai, viešos informacijos nėra. Vilniaus miesto savivaldybė išlaikė savo nuosavybėje tik domeną www.gatvesmuzika.lt, tačiau portalo tokiu pavadinimu nesukūrė. Gatvės muzikos dienų, nuo VEKS’o tapusių tradicija, interneto svetainė visai kita ir priklauso šio renginio iniciatoriams.

Pagal paskirtį nebenaudojamoms VEKS’o interneto svetainėms kurti ir administruoti iki 2008 m. buvo išleista daugiau nei 1,28 mln. litų (beveik 371 tūkst. eurų). Daugiau nei 153 tūkst. eurų kainavo unikalaus laisvalaikio ir turizmo portalo www.lietuva.gyvai.eu sukūrimas ir administravimas, bet šis aukso vertės portalas niekada neveikė, nors pagal sutartį jo kūrėja UAB "Baltijos pramogų informacija" buvo įsipareigojusi nuolat administruoti portalą septyniomis kalbomis, 10 metų vykdyti jo techninę priežiūrą be papildomų mokesčių. Tačiau uždarius VEKS’ą Vilniaus savivaldybės perimto neveikiančio portalo likutinė vertė jau 2013 m. tapo lygi nuliui, ir jis buvo paprasčiausiai nurašytas.

Prokuratūra šį skandalą tyrė nuo 2008 m. vasaros iki 2012 m. rudens, tačiau tyrimą nutraukė, kadangi finansiniai pirkimo dokumentai tvarkingi, o kad pirkinys neveikia, tai yra pirkėjo, ne prokurorų rūpestis. Beje, UAB "Baltijos pramogų informacija" dar tebevykstant tyrimui 2011 m. buvo iškelta bankroto byla, o po dvejų metų ji buvo likviduota.

Andriaus Ufarto / Fotobanko nuotr.

Kaltos aplinkybės

Buvęs sostinės vicemeras Gintautas Babravičius, stojęs prie VEKS’o tarybos vairo 2009 m. vasarį, kai patys švaistūniškiausi projektai jau buvo tiriami prokurorų, "Vilniaus dienai" teigė tuomet paveldėjęs bombonešį degančiais varikliais, kurį reikėjo sugebėti kažkaip nutupdyti ant žemės.

"Nebuvo tai lengvas uždavinys, nes tuo metu jau buvo prasidėję VEKS’o renginiai, o Kultūros ministerija nebuvo paskirsčiusi lėšų 2009 m. Vyko konfliktas tarp buvusios Vilniaus valdžios ir Kultūros ministerijos, kur buvo įsitvirtinusios skirtingos politinės jėgos. Be to, šėlo ekonomikos krizė, o kai "VEKS’ą planavo ir numatė pinigus, krize nė nekvepėjo", – pasakojo tuometis Vilniaus vicemeras, akcentuodamas, kad dėl "VEKS’o koncepcijos, leidusios ištaškyti į orą milijonus eurų, yra niekuo dėtas.

Šėlo ekonomikos krizė, o kai VEKS’ą planavo ir numatė pinigus, krize nė nekvepėjo.

"Numatyti daugiausia gatvės, masiniai, atviri renginiai, bet koncepcija galėjo būti ir kitokia – pavyzdžiui, Lincas krūvą pinigų sukišo į naują didžiulį modernų muziejų su virtualių menų laboratorija, prifarširavo naujausių technologijų. O mes šiandien galime parodyti po VEKS’o tradicinėmis tapusias Kultūros naktis, Gatvės muzikos dienas, "ArtVilnius" paroda kitą pavasarį "Litexpo" rūmuose vyks jau 10 kartą, joje dalyvauja meno galerijos iš viso pasaulio. Kultūrinę veiklą sėkmingai tęsia ir Menų spaustuvė, išsiplėtė meno netradicinėse erdvėse projektai, pagaliau, nors ir buvo skandalų, Nacionaliniame operos ir baleto teatre turime moderniausią šalyje sceną", – vertingąjį VEKS’o palikimą vardijo G.Babravičius.

VEKS’o simbolis – vertybė ar šiukšlė?

"Jeigu meno paskirtis yra sužadinti žmonių sąmonę, diskusijas, tai vamzdis atliko vaidmenį, ne mažesnį kaip kitados Eifelio bokštas Paryžiuje (pastatytas 1889 m., minint Prancūzijos revoliucijos 100-metį – red. past.), kuris taip pat susilaukė to meto menininkų elito protestų. Jis irgi buvo numatytas kaip laikinas statinys, bet jau seniai tapęs Paryžiaus simboliu", – brangiausią sostinės arką gynė G.Babravičius.

Interneto Boeing’as surūdijo

Paklaustas, kas nutiko su brangiuoju turizmo internetiniu portalu, turėjusiu garsinti Lietuvą pasaulyje iki 2020-ųjų, buvęs VEKS’o kuratorius kaltino nepalankiai susiklosčiusias aplinkybes.

"Jeigu jums užsako Boeing’ą, jis ir kainuoja ne kaip mažas lėktuvėlis, – lygino G.Babravičius. – Buvo užsakytas toks portalas, kuris leistų bet kuriame pasaulio taške esančiam žmogui ne tik gauti informaciją, kokie vyks renginiai, bet ir iš karto užsisakyti skrydį, viešbutį, įsigyti bilietą į norimą renginį. Portalo kūrėjai uždavinį išsprendė, tik niekas tuo šedevru nepasinaudojo, kadangi kaip tik 2009 m. sausį sužlugo nacionalinis oro vežėjas "flyLAL", šuniui ant uodegos nuėjo ir didelė išlaidų dalis, skirta VEKS’o renginių reklamai užsienyje."

Uždarius VEKS’o viešąją įstaigą, pasirūpinti unikaliu portalu turėjo Vilniaus savivaldybė, kadangi ji perėmė šį brangų turtą, bet jis kažkodėl buvo nurašytas.

"Norint skraidinti tą Boeing’ą, reikėjo kvalifikuotų pilotų, kuriems turi mokėti algas – tai apauga naujomis sąnaudomis, o lėšų nėra. Ir tada atsiranda kiti prioritetai, – aiškino buvęs vicemeras. – Kita vertus, jau po krizės, kai mes 2011 m. baigėme savo kadenciją, visus "VEKS’o klausimus buvo pasistengta "uždaryti". Tipiškas lietuviškas veikimo būdas: kai viena valdžia priima sprendimus, po jos atėjusi koncentruojasi ne juos įgyvendinti, o kuo greičiau sužlugdyti."

O gal greičiau tokią valdžių poziciją lemia noras pačioms kažką naujo sukurti, investuoti viešuosius pinigus, kad paskui būtų galima rinkėjams pasigirti? Po nesėkmės su brangiuoju VEKS’o internetiniu projektu, Vilnius, žinoma, neliko be turizmo ir pramogų portalų – buvo sukurtos informatyvios interneto svetainės www.vilnius-tourism.lt ir www.vilnius-events.lt, o savivaldybei priklausanti viešoji įstaiga "Go Vilnius" ir toliau perka interneto svetainių programavimo ir dizaino paslaugas naujiems projektams, skirtiems atkreipti pasaulio dėmesį į Lietuvos sostinę.

Tiesa, mokėti tokių pinigų, kaip VEKS’o laikais, jau nedrįstama – poros paskutinių projektų kainos, jei viešai pateikti duomenys atitinka tikrovę, buvo nuo 2,8 tūkst. iki 7,2 tūkst. eurų.

Vertina skirtingai

G.Babravičiaus įsitikinimu, žiniasklaidoje ir visuomenėje kilęs pasipiktinimas dėl VEKS’o organizatorių esą iššvaistytų lėšų buvo sisteminė, kvalifikuota ir gerai finansuota kampanija.

"Tai buvo vienas iš hibridinio karo mūšių, kur dalyvavo ir politikai, ir verslas. Dabar jau tapo žinomesnės verslo grupės, kurios anuomet rūpinosi kiekvieną VEKS’o projektą sumaišyti su žemėmis, – teigė pašnekovas. – Galbūt tam buvo suteikta ir prielaidų, nes menininkai nėra stipriausi administratoriai. Buvo ir netikslumų, nežinau, ar juos visus vertėjo kriminalizuoti, bet kompetentingų institucijų reikalas yra audituoti, tirti, pagauti už rankos. Esmė ta, kad ir organizacinius dalykus, ir finansavimą pavyko sutvarkyti, ir galų gale Vilnius pasirodė labai konkurencingai, lyginant su kitomis Europos kultūros sostinėmis."

Vis dėlto Europos Komisijos (EK) vertintojai buvo kitokios nuomonės. Dar 2010 m. jie pripažino, kad Vilnius, organizuodamas VEKS’o renginius, susidūrė su sunkumais. Austrijos miestas Lincas, tuo pat metu karūnuotas Europos kultūros sostine, įvertintas daug palankiau. Vilniuje, pasak ekspertų, pritrūko organizacinės struktūros, gebančios tinkamai įgyvendinti kultūrinę programą, suderinti meninius ir politinius interesus bei užtikrinti, kad suinteresuotos šalys bendradarbiautų.

Čia tie vadinamieji kultūros chuliganai gavo galimybę atkovoti pozicijas, nes priėjo prie pinigų.

Vertindama Europos kultūros sostinės veiklos tvarumą, EK akcentavo, kad Lince, kur buvo investuota 40 mln. eurų, taigi, mažiau nei Vilniuje, didelė dalis naujos kultūrinės veiklos tęsiama toliau.

"Vilniuje tokios tęsiamos veiklos pavyzdžių yra santykinai mažai ir neturima daug įrodymų, kad kultūrinis gyvenimas tapo įvairesniu ir gyvesniu, nei būtų buvęs tuo atveju, jei nebūtų buvęs suteiktas Europos kultūros sostinės vardas", – rašoma EK ataskaitoje Europos Parlamentui, Tarybai ir Regionų komitetui.

Popsas ant pjedestalo

Filosofas, visuomenės veikėjas Krescencijus Stoškus VEKS’ą įvardijo kaip brangiai kainavusį egzaminą, kuris, deja, buvo prastai išlaikytas.

"Žmonės, kurie norėjo pargabenti kultūrą iš Vakarų, išmatavo ją pagal savo išmanymo lygmenį, kadangi patys atstovavo krypčiai, kuri Vakaruose vadinta kontrkultūra. Čia tie vadinamieji kultūros chuliganai gavo galimybę atkovoti pozicijas, nes priėjo prie pinigų. Profesionalų vietą galėjo užimti žmonės, mažai išsilavinę, mažai raštingi, apskritai galbūt net graužiami pavydo, kad ankstesnės kartos menininkai turėjo išskirtinesnes vietas, o jie buvo tarsi be vietų, – svarstė K.Stoškus. – Tam pasitarnavo demokratizacija, su kuria atėjo tokia meno samprata, kad visi žmonės yra menininkai. Bėda ta, kad nebeliko profesionalumo – jeigu jo būtų išsaugota daugiau, gal ta popsinė kultūra nebūtų taip išplitusi."

Kaip vienas nykiausių VEKS’o projektų jam įsiminė vadinamasis menų čempionatas "Art-o-thlon", transliuotas per nacionalinę televiziją.

"Jauni menininkai tepliojosi veidus dažais ir pelenais, voliojosi po dulkes, važinėjo dviračiais, kalbėjosi su kiaulėmis, į studiją atsivedė karvę ir t. t. Jokios kūrybos ten nebuvo – smėlio dėžės lygio žaidimai. Tik labai stebina, kad už tokius pakvailiojimus buvo sumokėti nemaži pinigai", – sakė K.Stoškus.

Iš tiesų honorarai buvo įspūdingi. Pavyzdžiui, menų čempionato vedėjui už 7 laidas, kurias per Lietuvos televiziją žiūrėjo vos 0,8 proc. žiūrovų auditorijos, buvo sumokėta apie 17 tūkst. eurų. Projektas "Art-o-thlon" taip pat buvo atsidūręs teisėsaugos akiratyje, nes Kultūros ministerija negavo ataskaitų, kaip panaudoti 80 tūkst. litų. Po daugiau nei pusės metų tyrimo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba skelbė išsiaiškinusi, kad šie pinigai atiteko Vilniaus dailės akademijai, kuri projekto metu išlaikė jaunuosius menininkus – apgyvendino bendrabučiuose, maitino ir suteikė priemones kūrybai.

K.Stoškus apgailestavo, kad Kultūros ministerija, privalanti atskirti pelus nuo grūdų, kai skirsto valstybės paramą įvairių sričių kūrėjams, nesugebėjo išlaikyti pusiausvyros tarp išliekamąją vertę turinčių dalykų ir popsinės kultūros.

"Žmonių yra visokių – ir kvailų, ir ligonių, bet mane sukrečia, kai valdžia moka pinigus už įvairias beprotybes, – piktinosi filosofas. – Vakaruose juk sugebama atskirti fundamentaliąją kultūrą nuo antikultūros, ir tie, kurie chuliganauja, iš valstybės jokio išlaikymo negauna, veikia savo rizika arba remiami verslo atstovų, prijaučiančių tokiems "menams". O atgabentos į Lietuvą antikultūros apraiškos pasidarė prestižinės ir pateko į Kultūros ministerijos globą. Tai yra krizės reiškiniai. Jeigu jie nenumiršta per trumpą laiką, tampa norma ir prisideda prie civilizacijos ardymo, kas dabar ir vyksta."