Auksinį kunigystės jubiliejų švenčiantis Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ prisipažįsta, kad žvelgdamas į nueitą kelią nenorėtų nieko keisti.

Anksčiau buvęs aistringas gimnastas, mėgdavęs pralėkti motociklu, dabar dvasininkas džiaugiasi sulaukęs laisvo šeštadienio, kai gali leisti laiką su knyga.

– Kam labiausiai jaučiatės dėkingas už kunigystę?

– Už kunigystės pašaukimą visų pirma esu dėkingas Aukščiausiajam, paskui – motinai ir dar keliems geriems kunigams: parapijos klebonui kun. Jonui Reitelaičiui ir kun. Antanui Skelčiui SDB. Esu dėkingas geroms knygoms, kurių žodis kažkada padarė lemiamą įtaką pasirenkant kunigystę.

– Kaip galėtumėte įvertinti tą 50-ies metų kunigystės laikotarpį? Ar nebūna akimirkų, kai mąstote, kad kas nors per tuos metus galėjo būti kitaip?

– Manau, kad Apvaizda viską tvarkė taip, jog nereikėtų nieko keisti. Tikrai į nieką nekeisčiau kunigystės pašaukimo. Tapęs kunigu ėjau ten, kur buvau skiriamas, nes žinojau, kad klausydamas vyskupo neapsiriksiu. Pats nesirinkau nei parapijos, nei vyskupo tarnystės. Žinoma, daug ką galėjau padaryti geriau, galėjau būti uolesnis, todėl eidamas išpažinties visuomet turėdavau kuo save apkaltinti.

– Per gyvenimą ir kunigystės laiką buvo visko: sovietinės santvarkos grimasų, veiklos pogrindyje su „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, sprangios kalėjimo ir lagerio duonos. Buvote priverstas atsitraukti nuo kunigystės ir dirbti gamykloje, melioracijoje. Kurie momentai buvo sunkiausi?

– Sunkiausias buvo kalinimas KGB kalėjime ir etapai į Permės ir Mordovijos lagerius, bet su Viešpaties pagalba viską buvo galima pakelti ir nedejuoti. Dabar gi, žvelgiant iš perspektyvos, nė kiek neperdėdamas mąstau, kad visi išbandymai buvo didelė Dievo malonė, už kurią galiu tik dėkoti. Jie padėjo dvasiškai augti, todėl šiandien labai praverčia įgytas atsparumas. Kas tik nori, gali niekinti, šmeižti, statyti kliūtis, bet labai praverčia išugdytas įprotis nesidairant eiti į priekį ir daryti tai, ką liepia sąžinė.

– Ar turėjote kunigo-dvasininko idealą, į kurį norėjote lygiuotis?

– Paauglystėje žavėjausi palaimintuoju kunigu Jonu Bosku, apie kurį skaičiau knygose. Vėliau sutikau daug labai gerų kunigų. Pirmasis mano sutiktas labai geras kunigas buvo salezietis Antanas Skeltys. Dabar suvokiu, kad jis man padarė didelę įtaką ieškant savo pašaukimo. Nors nė vienu žodžiu neparagino stoti į kunigų seminariją, bet kai įstojau – pasidžiaugė ir pagyrė.

Vėliau Kunigų seminarijoje ir po jos man didelę įtaką yra padaręs kun. Pranciškus Masilionis SJ. Ypač daug davė šešių dienų rekolekcijos 1957 m.

– Ne paslaptis, kad nemažai žmonių nežino, ką reiškia raidės SJ prie jūsų pavardės. Neužteko tik kunigystės? Kodėl dar reikėjo Jėzuitų vienuolijos – Jėzaus Draugijos (lot. Societas Jesu, sutrumpintai SJ)?

– Dar seminarijoje būrelis klierikų planavome, jei tapsime kunigais, gyventi labai kukliai ir uoliai atlikti kunigo pareigas. Net privačius įžadus davėme. Žavėjausi Jėzaus Draugijos kunigais, kurie anuo metu dirbo parapijose kaip eiliniai klebonai. Todėl šeštais kunigystės metais nutariau pasekti jų pėdomis ir pasiprašiau priimamas į Draugiją. Provincijolas kun. Jonas Danyla SJ leido pradėti noviciatą – taip ir pradėjau savo vienuolišką kelionę. Sovietmečiu priklausymas Draugijai buvo labai stipri atrama, kurios tikrai reikėjo.

– Kunigų seminarijos pastaraisiais metais tuštėja, kai kurie dvasininkai pagarsėja ne itin gražiais poelgiais, taip skatindami visuomenę mėtyti akmenis į Bažnyčios daržą. Ar, jūsų akimis, kunigystė išgyvena krizę, ar tai tiesiog besikeičiančios ir sekuliarėjančios visuomenės vaisiai? Kokie šiandien turėtų būti jauni kunigai?

– Mūsų dienomis išgyvename ne kunigystės ir ne Bažnyčios, bet žmonių protų ir širdžių krizę. Žmonės pradeda neskirti tiesos nuo melo, gėrio nuo nuodėmės. Šios moralinės maišalynės vaisiai yra dorybių suniekinimas ir nuodėmės išaukštinimas.

Tokioje užnuodytoje atmosferoje bręsta mūsų jaunimas, tarp jų – ir tie, kurie ateina į kunigų seminarijas. Šiandien reikėtų stebėtis tik tuomet, jei būtų daug pašaukimų į kunigystę, ir jei visi į seminarijas atėjusieji jaunuoliai visiškai subręstų kunigiškai tarnystei.

Aš neatsistebiu, kad ir šiandien seminarijos išleidžia daug labai uolių kunigų, kurių tarnyste tikrai džiaugiuosi. Kitų gi pasaulietiškumas ar klaidos yra ne tik vyskupų, bet visos Bažnyčios skausmas.

– Į kunigus, o juolab – vyskupus, žmonės žvelgia tarsi pamiršdami, kad ir dvasininkai yra žmonės. Su meškere rankose jūsų, ko gero, nepamatysime, tačiau tikriausiai turite kokių nors žmogiškų pomėgių?

– Jaunystėje buvau prisiekęs gimnastas, vėliau – motociklininkas, o dabar mielai minu dviratį. Klebonaudamas turėjau gerą keturkojį sargą, kuris į mano automobilį neįsileisdavo jokio pašaliečio. Dabar mane geriausiai nuteikia, kai sulaukęs šeštadienio kalendoriuje nematau įrašyto kokio nors įsipareigojimo ir tuomet galiu ramiai skaitinėti ir rašinėti.

– Auksinio kunigystės jubiliejaus iškilmės prabėgs, ir gyvenimas toliau tekės sava vaga. Vis dėlto, ką ši sukaktis jums reiškia? Gal tai ypatingų apmąstymų metas? O gal proga kokiems nors naujiems pasiryžimams ir darbams, kurių iki šiol nespėjote nuveikti?

– Ši jubiliejinė sukaktis yra pilna džiaugsmo ir dėkingumo Dievui už viską. Visą laiką jutau Apvaizdos vedimą. Esu dėkingas Dievui, kad galėjau matyti totalitarinės sistemos grimasas, todėl šiandien džiaugiuosi laisve, nors ji atneša didelių išbandymų.

Kunigystės jubiliejus yra proga permąstyti pereitą laikotarpį, padaryti sąžinės sąskaitą, atnaujinti kunigystės įsipareigojimus ir planuoti tarnauti tiek, kiek Aukščiausiojo yra numatyta. Ateitį sudedu į Dievo rankas ir pasivedu Šiluvos Dievo Motinos globai.

Šventinės iškilmės – sekmadienį12 val. iškilminga Eucharistija Arkikatedroje bazilikoje bus dėkojama Dievui už arkivyskupijos ganytojo Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus penkiasdešimt kunigystės metų.Po šv. Mišių šventė tęsis arkivyskupijos konferencijų salėje (Papilio g. 5). Programoje – arkivyskupo  S.Tamkevičiaus žodis, muzikinė programa, sveikinimai.

Arkivyskupo S.Tamkevičiaus biografija

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius gimė 1938 m. lapkričio 7 d. Gudonių kaime, Lazdijų rajone. Tėvai – ūkininkai. Augo keturių vaikų šeimoje. Anksti mirė motina.

1955 m. baigė Seirijų vidurinę mokyklą ir įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją.

1957 m. mokslą reikėjo nutraukti, nes buvo pašauktas atlikti tarnybą sovietinėje armijoje.

1960 m. vėl tęsė mokslą. KGB kelis kartus bandė verbuoti savo agentu, siūlė būsimas geras parapijas ar studijas užsienyje.

Užbaigęs Teologijos fakulteto studijas, 1962 m. balandžio 18 d. vyskupo P. Maželio buvo įšventintas kunigu.

Vikaru dirbo įvairiose Vilkaviškio vyskupijos parapijose: Alytuje, Lazdijuose, Kudirkos Naumiestyje, Prienuose ir Simne.

1969 m. už akciją dėl Kauno kunigų seminarijos sovietinė valdžia uždraudė eiti kunigo pareigas, todėl metus dirbo gamykloje ir melioracijos darbus.

Vikaraudamas Simne, 1972 m. kovo 19 d. pradėjo leisti “Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką”, kurią redagavo 11 metų.

Nuo 1975 m. dirbo Kybartų klebonu.

1978 m. lapkričio 13 d. su keturiais kunigais įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, už tai sovietinė prokuratūra pagrasino iškelti baudžiamąją bylą.

1983 m. gegužės 6 d. suimamas ir šešis mėnesius tardomas Vilniaus KGB kalėjime. Sovietinis Aukščiausiasis teismas, apkaltinęs antitarybine propoganda ir agitacija, paskyrė dešimties metų bausmę. Kalėjo Permės ir Mordovijos lageriuose. 1988 m. buvo ištremtas į Sibirą, tačiau po pusmečio, prasidėjus “perestroikai”, buvo paleistas.

1989 m. Lietuvos Vyskupų Konferencija nutarė kun. S.Tamkevičių paskirti Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos dvasios tėvu. Po metų jis paskiriamas šios seminarijos rektoriumi.

1991 m. gegužės 19 d. buvo nominuotas vyskupu ir paskirtas Kauno arkivyskupijos augziliaru.

1996 m. gegužės 4 d. Apaštalų Sosto paskiriamas Kauno arkivyskupu metropolitu.

Kauno arkivyskupijai vadovauja nuo 1996 m. gegužės 19 d.

1999 m. Kauno arkivyskupas metropolitas S.Tamkevičius išrinktas Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininku.

Šiuo metu arkivyskupas S.Tamkevičius taip pat yra Kauno VDU Katalikų teologijos fakulteto Didysis kancleris.