Skolos neatgaunantis vilnietis: Lietuva kuria rojų finansiniams chamams

Arūnas giriasi planuojąs pirkti motociklą „Yamaha R1“, kurio rinkos kaina – 11 tūkst. eurų. Dar jis pasakojo savo kreditoriams nusipirkęs automobilį už 12 tūkst. eurų. Šiuo metu vyras gyvena vienoje brangiausių Europos šalių – Islandijoje, o kreditoriams jų klausimus, kada atgaus pinigus, atsako trumposiomis žinutėmis: „Gausi savo kapeikas su procentais, tik nepasprink“. Arba paaiškinama detaliau: „Nejuokink tu žmonių, aš ne Lietuvoje, o Islandijoje, čia negalioja jūsų įstatymai. O dėl antstolių, tai pas mane jų tiek kabo, kad paprasčiau pasidaryti asmens bankrotą ir pasiųsti visus“.

Nuo Arūno nukentėjęs Arvydas sako, kad taip gyvena ne vienas lietuvis. Anot Arvydo, jie elgiasi pagal principą „Skolas moka tik bailiai“.

Arvydas susipažino su Arūnu kaip su kompiuterijos meistru: kam gi neprireikia ką nors pajungti, perinstaliuoti, perprogramuoti. Bendravo draugiškai. Kai Arūno žmona susirgo sunkia liga, pats patarė jam nedelsiant apsidrausti sveikatos draudimu ir apdrausti dukrą. Juk niekada nežinai, už kurio kampo laukia kokia liga. Šis taip ir padarė.

Nejuokink tu žmonių, aš ne Lietuvoje, o Islandijoje, čia negalioja jūsų įstatymai.

Tačiau pernai Arūno finansiniai reikalai Lietuvoje pašlijo (prarado vairuotojo teises, liko be automobilio, negalėjo įsidarbinti), tad su visa šeima patraukė į ugnies ir ledo šalį Islandiją. Jiedu toliau bendravo telefonu ir kartą Arūnas paprašė nedidelės finansinės paslaugos – sumokėti draudimo įmoką bankui, kad nebūtų nutraukta sutartis. Jis pats sakėsi to padaryti būdamas Islandijoje kol kas negalįs. Kai tik gausiąs pirmąjį atlyginimą, iš karto grąžinsiąs.

Ką gi, Arvydas pervedė bankui 380 eurų bankui ramia širdimi: visi įrodymai lieka, su skolos atgavimu neturėtų būti vargo. Bet apsiriko. Mato pinigus kaip savo ausis. Vietoj jų skaičiuoja tik trumpąsias telefono žinutes, kuriose žadama: „Gausi savo kapeikas su procentais, tik nepasprink“. Arba paaiškinama detaliau: „Nejuokink tu žmonių, aš ne Lietuvoje, o Islandijoje, čia negalioja jūsų įstatymai. O dėl antstolių, tai pas mane jų tiek kabo, kad paprasčiau pasidaryti asmens bankrotą ir pasiųsti visus“.

„Tada pradėjau klausinėti kitų pažįstamų, kaip jiems sekėsi bendrauti su Arūnu. Visų patirtis panaši: kas į antstolius kreipėsi, kas dar bando susitarti, bet pinigų nesulaukia niekas. Supratau, kad bent vienoje vietoje Arūnas teisybę rašo – kad skolų ir antstolių jo gyvenime daug“, – pasakoja Arvydas.

Prisimindamas garsiąją patarlę apie draugus ir pinigus, Arvydas vis dėlto sako nemanąs, kad šiuo atveju prarastas tariamas draugas ir prarasti pinigai yra jo vieno problema.

Arvydas sakosi nemėgstąs politikuoti, bet jo rūpesčiai bandant atgauti šią ir kitas skolas nebeleidžia nereaguoti į kasdien skelbiamas vis naujas iniciatyvas, kaip padėti „vargšams skolininkams“.

„Matome visi, kad yra vargstančių. Aš ir pats tokiems žmonėms padedu. Bet kodėl niekas nemato (ar nenori matyti), kad finansiniai chamai nepriklausomą Lietuvą puola aršiau už Sosnovskio barščius? Kur mes nueisime su tokia politika, kai gelbėdami skurstančius skatiname finansines aferas ir kai valstybė bejėgė padėti finansiškai nukenčiantiems žmonėms?“ – piktinasi Arvydas.

„Teko bendrauti su kolegomis Vokietijoje. Tvarkinga šalis su tvarkingais įstatymais. Ten visi, bent po truputį, gražina skolas, skolos išieškomos net iš pašalpų. Kodėl Lietuvą norima padaryti tik skolininkų rojumi, o mus, kreditorius – valstybės priešais?“– klausia pašnekovas.

Antstolių teigimu, piktnaudžiaujančiais Lietuvoje galima laikyti 5 – 10 proc. skolininkų. Nors ir gaudami pakankamas arba dideles pajamas, jie visais būdais vengia atsiskaityti su savo kreditoriais.