Štilis – taip taikliausiai galima apibūdinti padėtį Vilniaus kavinėse darbo dienų vakarais. Klientus suskaičiuosi ant pirštų: kavinių durys užsiveria anksčiau, o virėjai namo išsiruošia apie devynias. Klesti tik vyninės.

Nykstantys klientai

Virtuvė jau nedirba, o kavinė uždaroma 22 val. – tokią informaciją padavėjos išberia, pasitikdamos po 21 val. į kavinę užsukusius lankytojus.

„Vilniaus diena“ įsitikino, kad iki savaitgalio sostinės senamiesčio naktinį gyvenimą kausto letargas. Bent trys kavinės Pilies gatvėje prieš kurį laiką visai sustabdė veiklą, o tos, kurios vis dar gyvuoja, atrodo, irgi vos kvėpsi.

Per pietus klientų joms netrūksta, o vakarop lankytojų gretos išretėja kone iki nykstamo skaičiaus. Dėl to kavinių savininkai virtuvės personalą ilsėtis išleidžia anksčiau, o ir pačios kavinės darbo laiką sutrumpina bent keliomis valandomis.

Miestiečiams, vis dar turintiems pinigų ir nebijantiems jų leisti, tikimybė vėlų vakarą rasti kampelį pasisėdėti su bičiuliais ar kolegomis, sumažėja iki minimumo.

Renkasi pigesnius patiekalus

Ant Pilies gatvėje įsikūrusio „Forto dvaro“ laukujų durų rašoma, kad restoranas dirba iki vidurnakčio, tačiau šalia kabo popieriaus lapas, skelbiantis, kad pirmadieniais–ketvirtadieniais restorane svečiai laukiami tik iki 22 val.

„Ne iš gero gyvenimo“, – paaiškino restoranų grupės „Fortas“ rinkodaros vadovas Kęstutis Markevičius ir priminė, kad viešojo maitinimo įstaigos įtrauktos į sunkmečiu pažeidžiamiausių verslų dešimtuką. Nėra paklausos, nėra ir pasiūlos – skaičiai kalba patys už save. Per tris šių metų mėnesius, palyginti su praėjusių metų analogišku laikotarpiu, „Forto dvare“ klientų sumažėjo 29 proc., o restorano pajamos smuko 23 proc.

„Užsuka mažiau žmonių, o ir tie, kurie ateina, renkasi pigesnius patiekalus. Rečiau sulaukiame klientų, užbėgančių pasimėgauti kavos ar arbatos puodeliu, gardėsiais“, – padėtį nušvietė K.Markevičius.

Reaguodami į aptirpusius žmonių srautus, verslininkai suskato imtis priemonių. „Kiekvieną kavinę vertiname individualiai: kai kur sutrumpėjo darbo laikas, kai kur atsisveikinome su darbuotojais – padavėjais ar virėjais“, – neslėpė K.Markevičius.

Muzikos vakarai – kaip šiaudas

Pilies gatvėje įsikūrusio alaus restorano „Aula“ direktorius Algimantas Miknevičius tikino, kad stengiamasi dirbti pagal darbo valandas, tačiau pasitaiko visko – reaguojama į konkrečią situaciją.

„Esame priklausomi nuo turistų ir gero oro. Oras dar neįšilo, turistų kiekis šiemet smarkiai sumenko. Negana to, valdžia Pilies gatvėje kas antrą žibintą uždega – net vilniečiams nesaugu. Dirbame, bet didelio džiaugsmo nėra“, – kalbėjo A.Miknevičius.

Siekdami įpūsti gyvasties ir išjudinti rinką „Aulos“ savininkai nusprendė organizuoti muzikos vakarus. Tai įkvėpė įkurti „Aula Blues Club“.

„Šis muzikinis projektas apims tris giminingus muzikos stilius: bliuzą, džiazą ir roką, kuriuos pristatyti bus skirta tam tikra savaitės diena. Antradieniais planuojami dainuojamosios poezijos vakarai“, – pasakojo A.Miknevičius.

Šeštadienio vakarai „Auloje“ liks be gyvos muzikos – mieste per didelė konkurencija, todėl nuogąstaujama, kad koncertai nepritrauktų pakankamo žmonių kiekio.

Apyvarta smuko trečdaliu

Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos vykdomoji direktorė Eglė Dilkienė neslėpė, kad sunkmečiu eksperimentuoti ir ieškoti naujų būdų prisivilioti lankytojų drįsta toli gražu ne visi.

„Verslininkai nemano, kad dabar tinkamas metas ką nors išradinėti, organizuoti specialius renginius ar koncertus. Tai investicijos, kurios nežinia, ar atsipirks“, – sakė E.Dilkienė.

Asociacijos duomenimis, restoranų apyvarta šių metų sausį smuko 34 proc., o vasarį – net apie 40 proc.

„Mes irgi patenkame į šią statistiką. Galima drąsiai sakyti, kad apyvarta nukrito geru trečdaliu“, – prisipažino bendrovės „Gairė“, valdančios kavinę „Pilies menė“, direktorius Alfonsas Ambrazas.

Merdi ne tik Pilies gatvė

A.Ambrazas neslėpė: kavinės ir restoranai dabar viskam taupo.

„Darbuotojus išleidžiame anksčiau, trumpiau dirba virtuvė, bet rankų nenuleidžiame. Kur slypi bėda, nežinau. Pažiūrėkite, oras geras, o Pilies gatvė tuščia, vos vienas kitas praeivis. Ne tik kavinės, bet ir gatvės tuščios, iš miesto dingo spūstys. Manau, žmonės pereina prie kitokio gyvenimo būdo“, – svarstė „Pilies menės“ vadovas.

K.Markevičius irgi sakė pastebėjęs, kad žmonių srautai Pilies gatvėje mažėja jau ne pirmus metus.

„Keičiasi vartojimo kultūra. Žmonės daugiau laiko praleidžia ne senamiestyje, o dideliuose prekybos centruose. Reikia Pilies gatvę nuolat prižiūrėti, įpučiant jai gyvybės, darant patrauklesnę. Tai ne vien verslininkų, bet ir miesto valdžios reikalas. Privalome bendromis jėgomis puoselėti senamiestį, daryti jį saugų tiek užsieniečiams, tiek miestelėnams“, – ragino K.Markevičius.

Tačiau snaudžia ne tik Pilies gatvė – darbo dienų vakarais sustingęs ir Gedimino prospektas. „Vilniaus diena“ nesvetingumo šaltuką patyrė ir prospekte įsikūrusiose kavinėse „Double Coffee“ ir „Post Skriptum“.

Klientų stokojančios įstaigos lankytojams sąskaitas pateikė likus geram pusvalandžiui iki darbo pabaigos. Suprask, gal jau išeik ir nebežaisk su tuo varganu kavos puodeliu.

Palaimintosios vyninės

Nepateisintais lūkesčiais klaidžiojant po miestą saugų užutėkį galima rasti vyninėse. Joms, regis, klientų nestinga visą savaitę, o savaitgaliais jos tiesiog lūžta nuo publikos.

„Laisva nuo krizės vieta, – taip vyninę „Tappo D'oro“ L.Stuokos Gucevičiaus gatvėje apibūdino jos vadovas Raimondas Pranka. – Tie, kam nepatinka sunkmetis, ateina pas mus.“

Nors šurmulio užtenka, neslepiama, kad klientai renkasi pigesnius produktus.

Tuo metu vyno baro „In Vino rinkodaros direktorius Kristupas Baublys pastebėjo priešingą tendenciją: „Į barą ateinama gausiai, bet suvartojama mažiau, iš kitos pusės – ir kokybiškiau. Svečiai renkasi brangesnius vynus, bet mėgaujasi jais ilgiau.“

Kitaip tariant, Lietuvoje randasi vyno vartojimo kultūra.

„Tai nuostabu ir šlovintina. Vieni metasi į vyno snobizmą, kiti, kaip mes, puoselėja vyno teikiamą gyvenimo ir bendravimo džiaugsmą. Neišgėrus butelio, jį galima palikti bare ir ateiti kitą kartą – turime tam specialią, puikiai veikiančią sistemą. Baro atmosfera, nuotaika, aura ir energija gimsta ne iš interjero dizaino, šviestuvų brangumo ar auksinių kranų tualetuose. Kartojau ir kartosiu – viską sukuria baro svečiai“, – užsidegęs kalbėjo „In Vino“, prisijaukinusio lojalų klientą, rinkodaros vadovas.

---

Evalda Šiškauskienė, Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė

Žmonės pinigų turi, tačiau labai bijo dėl ateities, todėl laiko juos užspaudę ir nebeleidžia. Nebent dienos pietums, kurie kainuoja 9–10 litų. Dar šiek tiek atriekiama pasisėdėjimams, bet jų perkamoji galia maža: bokaliukas alaus ar pigus patiekaliukas. Restoranams tiesiog neapsimoka vakare išlaikyti darbuotojų ir tęsti darbo. Pigiau nedirbti ar sumažinti darbuotojų skaičių, nei laukti to vieno kito lankytojo.

Neprastai sekasi greitojo maisto restoranams ir kavos išsinešti verslui. Tie, kurie netingi pasukti galvą, ras būdą, kaip lanksčiai prieiti prie kliento. Laimės valandos, kiaušinienės, nuolaidos – šimtai būdų, visų neišvardysi.

Paaiškės, kas išradingiausias. Jei anksčiau žmonės patys eidavo į restoranus, tai dabar reikia organizuoti specialias degustacijas, vakarėlius, nepatingėti, paskambinti, pakviesti. Yra turtingų žmonių, juk jie staiga neišnyko. Gyvenimas visiškai neapmirė. Tereikia įdėti daugiau pastangų.

---

Nuomonės

Jelena Steponavičienė, 32 metų dizainerė

Į kavines dabar einu dažniau nei anksčiau, nes yra įvairių akcijų, specialių pasiūlymų. Tiesa, linksminamės ne miesto centre, o mikrorajonuose, kur kainos mažesnės. Dažniausiai einame pažaisti boulingo ar biliardo, dienomis tai ypač pigi pramoga.

Laurynas Juodeška, 21 metų studentas
Nesu kavinių ekspertas. Bent jau ne toks, kad galėčiau lyginti situaciją prieš ir po. Tačiau į koncertus tikrai vaikštau gerokai rečiau.

Gabrielė, 34 metų žurnalistė
Aptarnavimas mūsų kavinėse visada buvo prastas, o pastaruoju metu dar labiau suprastėjo. Tikrai patyriau, ką reiškia jaustis nepageidaujamu klientu, kai tau sąskaitą atneša, jos net nepaprašius.