Įkvėpimas – iš vaikystės

34-erių I. Levanovič – daugiatautės Vilniaus Aleksandro Puškino gimnazijos istorijos mokytoja. „Turiu supratingą vyrą, kuris nesipriešina, kai reikia atrasti vietos eiliniam istoriniam eksponatui“, – šypsosi ji.

Levanovičių šeima gyvena Ingos tėvelių dovanotame name, tad čia vietos užtenka ir storastiklių vazų kolekcijai. Viskas prasidėjo nuo Ingos senelių, pas kuriuos ji augo su broliu ir trimis panašaus amžiaus pusseserėmis. Kadangi tėvai dirbo, vaikų atostogos prabėgdavo pas senelius Rutkiškių kaime, Vilniaus rajone.

Močiutės Teresos sekcijoje stovėjo devynios sunkios spalvoto stiklo vazos. „Jomis be galo žavėjausi. Sekcija buvo su veidrodžiu, ir kai saulė apšviesdavo lentyną, stiklo vazos imdavo žaižaruoti visomis vaivorykštės spalvomis“, – vaikystės dienų prisiminimais dalijasi I. Levanovič.

Vėliau, kai anūkai paaugo, atvažiuodavo padėti močiutei sutvarkyti namus prieš didžiąsias metų šventes – Kalėdas, Velykas. Didžiausias Ingos troškimas tuomet būdavo – kad tik Teresa leistų būtent jai pasirūpinti sekcija su vazomis.

„Labiausiai laukdavau Velykų, nes tada močiutė iš sekcijos ištraukdavo visas vazas. Palmių šakeles pamerkdavo į didžiausią, į mažąjį krepšiuką sudėdavo margučius, o į likusias priberdavo saldainių, nes antrą Velykų dieną po kaimą vaikščiodavo vaikai, kuriuos vaišindavome saldumynais“, – prisimena Inga.

Vertė – ne pinigais

Kai prieš vienuolika metų vestuvių proga Inga iš močiutės gavo dovanų visas išsvajotas vazas, labai nudžiugo. Greitai kolekcija ėmė pildytis – vieną padovanojo vyras, kelias – šeimos draugai. Sunkuolėms sekcijoje net ėmė darytis pavojinga – teko joms nupirkti tvirtesnes lentynas. Taip pamažu Inga ėmė rašyti istoriją savo storastiklių vazų, kurių šiandien priskaičiuoja apie 200.

Anot kolekcininkės, labiausiai sovietiniais laikais buvo paplitusios įvairiaformės baklažano spalvos storo stiklo vazos. „Spėju, kad ta spalva, kitaip nei mėlyna ar žalia, labiausiai tiko prie tuomečio ir visų daugmaž vienodo interjero“, – spėlioja Inga ir priduria, kad anais laikais tokios taurės ir vazos buvo laikomos puikiai matomoje vietoje sekcijoje.

Stiklinių dekoratyvinių indų turėjo buveik visi, o štai čekiškas krištolas jau simbolizavo prabangą. „Aš nerenku nei krištolinių, nei vardinių – dizainerių kurtų – vazų, kurios yra brangios. Mano kolekcijoje – vien sovietmečio storastiklės, kurių yra visokiausių formų, spalvų ir atspalvių“, – aiškina Inga ir džiaugiasi, kad dviejų vienodų jos kolekcijoje nerastume.

Brangiausias širdžiai eksponatas? Net nedvejoja – močiutės Teresos stiklinis krepšelis. Daug kas domisi, kokia pinigine išraiška galima įvertinti kolekciją. Inga sako, kad tai neįmanoma, nes šis hobis brangus ne tik dėl eksponatų, bet ir dėl naujų pažinčių, įdomių istorijų.

„Dažnai žmonės, pas kuriuos nuvykstu pasiimti vazų, sodina prie stalo, siūlo arbatos, užmezga pokalbį. Tampu tarsi jų istorijų klausytoja. Viskas pagal mano specialybę“, – juokiasi ji.

Kur ieško eksponatų? Visur. Sendaikčių parduotuvėse, blusturgiuose, internete. Daugumos vyresnių žmonių spintose ar sandėliuose galima rasti sovietmečiu gamintų indų ir stalo dekoracijų. Jaunimui jų senelių lobiai nekelia didelių emocijų, tad vieni parduoda už simbolinę kainą, kiti tiesiog padovanoja.

Ypatingos: iš pirmo žvilgsnio panašios vazos išties skiriasi forma, atspalviu, stiklo storiu. / I. Levanovič asmeninio archyvo nuotr.

Džiugina dovanos

Daugelį eksponatų Inga gavo dovanų. „Savo kolekcijoje turiu vazą, kuri atkeliavo į paštomatą, tačiau neturėjo nei siuntėjo vardo, nei adreso. Buvo maloni staigmena“, – dalijasi siurprizu kolekcininkė.

Dabar ji veda tam tikrą apskaitą – rašosi, iš kur atkeliavo viena ar kita vaza, kas, kada ir kokiomis aplinkybėmis ją padovanojo. Visi eksponatai, gauti iki šio pavasario, jau suskaičiuoti ir aprašyti. Iš viso – 186, tačiau nemažai jų dar laukia savo eilės. „Gali būti, kad trijų mažų ir vienos didelės lentynos po Naujųjų metų jau nebepakaks“, – kvatojasi ji.

Paklausta, ar turi svajonių vazą, Inga mini tamsaus smaragdinio stiklo krepšelį, kurio iki šiol nepavyko gauti. „Buvau radusi, bet siunčiant sudužo. Todėl paieškos vis dar tęsiasi“, – nenuleidžia rankų ji.

Ar nenusibosta eksponatų valyti? Pasak Ingos, didysis vazų maudymas vyksta tik du kartus per metus – prieš Kalėdas ir Velykas. Kasdien užtenka pavalyti dulkes su specialia šluotele.

Šiuo metu Levanovičių namuose vyksta remontas, tad vyras žada buvusį vaikų kambarį paversti Ingos darbo erdve, kur prieglobstį rastų ne tik jos vazos, bet ir istorijos pamokoms reikalingos vaizdinės priemonės, kurių mokytoja turi nemažai.

I. Levanovič asmeninio archyvo nuotr.

Kitokios istorijos pamokos

Kadangi istorija yra mokslas apie praeitį, jaunai pedagogei norisi, kad mokiniai prie jos prisiliestų kaip galima arčiau.

„Neseniai vedžiau pamoką apie šaltinius – kokie jie gali būti: rašytiniai, nerašytiniai. Tam tikslui panaudojau seną spausdinimo mašinėlę. Tikiu, kad šią pamoką penktokai prisimins ilgai“, – pasakoja istorikė, turinti nemažai albumų su skirtingų šalių pinigais.

Jų atveža draugai iš kelionių, nes Ingai geriausios lauktuvės yra tokios, kurias ji gali panaudoti pamokose. Paprašyta nupūsti laiko dulkes nuo savo lobių, atvirauja, kad turi ir seną telefoną, ir 1959 m. gaublį, ir šūsnį senų žemėlapių, knygų, ženklelių, netgi pasą nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų ir daug kitų daiktų, kurie tarnauja pamokose kaip tam tikrų temų vizualizacijos.

„Prieš metus įsigijau metalines Hitlerio, Stalino, kareivių figūrėles. Gera vaizdinė priemonė kalbant apie Antrąjį pasaulinį karą“, – sako ji ir priduria, kad tokių daiktų interneto platybėse yra nemažai, tik stabdo finansinės galimybės.

Inga atvirauja, kad šeimą išlaiko vyras, o jos uždarbis keliauja kitoms reikmėms. Viena svarbiausių – sūnaus Ernesto regėjimas. Penkių mėnesių kūdikiui keistas akių kristalas, o naujausios operacijos darytos dėl žvairumo. Mama su sūnumi nuolat važinėja iš sostinės į Kauną pas akių specialistus, nes Ernestui reikalingos akių mankštos ir kitos procedūros.

„Laukiame dar vienos opercijos privačioje klinikoje. Jei ne geri žmonės, manoji vazų kolekcija pildytųsi labai lėtai. Laimei, kartkartėmis vis gaunu dovanų“, – dėkoja geradariams dviejų sūnų mama ir motinystę vadina pirmuoju savo darbu ir pašaukimu.

Kad vaikams būtų įdomiau

Levanovičių pirmagimiui Ernestui – aštuoneri. Jo jaunėlis brolis Dominykas neseniai atšventė penkerių metų gimtadienį.

Kartais Ernestas paskolina mamos pamokoms ir savo daiktų, pavyzdžiui, lego.

„Nagrinėjome temą, kaip atrodytų žmonių gyvenimas diktatūrinėje ir demokratinėje valstybėse. Mokiniai traukė dėžutes su detalėmis, nežinodami, kas jose yra, ir turėjo sudėlioti vienokį ir kitokį valstybės modelį“, – originaliomis pamokų idėjomis dalijasi Inga ir džiaugiasi, kad 30 mokinių klasei užteko jos sūnaus lego resursų.

Kai su septintokais nagrinėjo temą apie pirmykščių žmonių meną, pedagogė sugalvojo, kad būtų labai smagu piešti ant akmenų su tikra anglimi. Todėl nešė iš namų anglies, akmenų – kad tik mokiniams būtų įdomiau.

„Ruošdamasi pamokoms aš visada galvoju, kaip padaryti, kad vaikams būtų įsimintiniau. Save įsivaizduoju jų vietoje ir testuoju, koks priėjimas man pačiai būtų įdomesnis“, – dalijasi pedagogė.

I. Levanovič asmeninio archyvo nuotr.

Istorikė nuo mokyklos laikų

Kai pati buvo mokinė, Inga labai domėjosi istorijos pamokomis. „Kad būsiu istorijos mokytoja, niekas iš mano klasės draugų net neabejojo. Per Mokytojų dieną pavaduodavome pedagogus, man visada tekdavo perimti istorijos mokytojos vaidmenį“, – prisimena Inga, kuri po mokyklos, pildydama norimų studijų sąrašą, įrašė tik vieną vienintelį pasirinkimą – istoriją.

Aleksandro Puškino gimnazijos mokytoja spėja, kad kaupti artefaktus istorijos pamokoms ją įkvėpė buvęs Lietuvos edukologijos universiteto dėstytojas Juozas Skirius. Pas jį vienintelį, einant į egzaminą, reikėjo ne tik turėti teorinių žinių galvoje, bet ir vokų rankoje. Kas buvo juose? Ogi straipsnių iškarpos, sudėtos pagal atskiras temas. Ruošdamasi istorijos pamokoms Inga, sako, iki šiol tų vokų turiniu pasinaudojanti.

Ar šių dienų mokiniai smalsūs, domisi istorija? Ingos darbo vieta daugiatautė, istorijos pamokos čia vyksta dviem – lietuvių ir rusų – kalbomis.

„Esu kilusi iš lenkų šeimos, tad dėstyti istoriją rusų kalba – man šioks toks iššūkis. Labai džiaugiuosi, kad mokiniai man padeda, jei kartais pritrūkstu žodžių“, – su dėkingumu kalba ji ir tikina, kad pedagogo profesiją gali rinktis tik tie, kurie jaučia pašaukimą. – Jei į mokyklą eisi kaip į lažą ir skambučio lauksi labiau nei mokiniai, tau tiesiog nepavyks pakelti naštos. Man irgi šitas darbas nelengvas, bet tikrai žinau, kad jis mano.“

I. Levanovič asmeninio archyvo nuotr.

Vasaros aistra – irisai

Dar viena Ingos aistra – irisai arba vilkdalgiai, kurie vasaromis užima visą laisvą moters laiką. Šia aistra Inga užsikrėtė dar paauglystėje, kai už pinigus, sutaupytus nuo pietų, iš kauniečio Gintaro Klimaičio, turinčio per 500 irisų veislių kolekciją, įsigijo keletą irisų svogūnėlių.

„Taip po truputį ir aš didinau savo irisų kolekciją, tad šiandien jų suskaičiuoju apie 400 skirtingų veislių“, – aiškina I. Levanovič ir priduria, kad ankstyvieji, patys trumpiausi, irisai prie namų pražysta gegužės mėnesį, paskui estafetę perima vidutinio dydžio, o galiausiai – birželį, liepą – galvas jau kelia aukštaūgiai.

Paklausta, apie kokią veislę dabar svajoja, šypsosi, kad kasmet selekcininkai išranda daug naujų irisų veislių, todėl suspėti su jais svajoti per sunku – norisi ir vienų, ir kitų. Problema, kad įspūdingiausios veislės dažnai netinka lietuviškam klimatui, ypač – lietuviškoms žiemoms.

Kuo Ingą taip žavi šios gėlės? „Net nežinau… – susimąsto. – Žiūrėdama į irisus aš matau balerinų sukneles, nors šokėja būti niekada nesvajojau. Beje, tai vienintelė gėlė, kuri turi tokią plačią spalvų paletę – nuo žydros, mėlynos iki raudonos, juodos. Man patys gražiausi mėlyni irisai, jų prie namų auga daugiausia. Tačiau jei klaustumėte apie vazas – išskirčiau ne mėlyną, bet smaragdinę žalią.“

Vos gamtoje pakvimpa pavasariu, Ingai tenka pamiršti apie vazas – visą laisvą laiką suryja lauko darbai. „Kai tiek daug laiko praleidžiu mokykloje su vaikais, turiu kur nors išsikrauti. Daržas, gėlės tam kuo puikiausiai tinka“, – tikina mokytoja.

Ar dvi jos aistros – vazos ir irisai – kada nors susitinka? Inga sako, kad nuo pavasario iki rudens irisai jose – įprastas vaizdas. „Dar vienas įdomus jų susitikimas, kai irisų gumbus išmainau į vazas, – aiškina kolekcininkė, kuriai žmonės dažnai dovanoja vazų, o ji nenori likti skolinga. – Irisai už vazą – puikūs natūriniai mainai. Pagal mano specialybę. Juk pirmykštėje bendruomenėje buvo toks prekybos būdas.“