Kritus pieno supirkimo kainoms, pusšimtį karvių turintis ūkininkas Jurgis Pažėra bankroto išvengė pradėjęs gaminti sūrius, grietinę ir sviestą, kuriuos parduoda ūkininkų turgeliuose.

Priduoti pieną neapsimoka

Perdirbėjus šimtais tonų pieno aprūpindavęs Kauno rajono ūkininkas J. Pažėra nutraukė visas sutartis ir pats ėmėsi gamybos.

"Kai kaina nukrito iki 0,45 lito už litrą, išgyventi tapo neįmanoma. Supratau, kad reikia kažką daryti arba bankrutuosime, – apie vieną sudėtingiausių etapų prabilo J.Pažėra. – Buvo aišku, kad pieno teks atsisakyti, nes jis tapo nuostolingas, svarsčiau, ar atleisti darbuotojus, parduoti karves, o gal auginti jas tik mėsai."

Tuo metu ėmė populiarėti nedideli pieno produktų gamybos cechai, sužadinę ir ūkininko smalsumą. Tačiau jų steigimas remiamas tik tada, kai šią veiklą vykdo kooperatyvai. 2009 m. pradžioje Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba sumažino reikalavimų ūkininkams.

"Liberalesnis jų požiūris sudarė sąlygas gaminti pieno produktus pačiame ūkyje, tai buvo didelė paspirtis", – kalbėjo J.Pažėra.

Šėrė kaimynų vištas

Vienintelis dalykas, kurio trūko moderniam cechui įsirengti, buvo pinigai, o skolintis iš banko ūkininko šeima nesiryžo dėl ne itin palankių kreditavimo sąlygų.

"Sukrapštėme paskutinius pinigėlius, nusipirkome pieno separatorių, o visą kitą įrangą pasigaminome patys, dalį perpirkome iš bankrutuojančių įmonių", – apie būdą sutaupyti pasakojo J.Pažėra.

Pagaminti kokybiškų sūrių ir varškės ūkininkams pavyko ne iš karto.

"Iš puodo rauginto pieno pagaminti sūrį – ne tas pats, kaip tai padaryti iš pasterizuoto pieno. Kaimynų vištas ilgai šėrėme varške ir sūriais, kol perpratome technologiją", – šypsojosi J.Pažėra.

Visi jo šeimoje pagaminti produktai – natūralūs, tokie, kokius šiose vietovėse buvo įprasta gaminti prieš 100 ir daugiau metų, nenaudojami jokie dirbtiniai raugai.

Gamyba vyksta kasdien, nes, kaip juokauja J.Pažėra, karvės laisvadienių neturi – pieno duoda kasdien, todėl tenka jas melžti. Ūkio darbininkai pluša dviem pamainomis, nes į turgelius produkcija vežama dukart per dieną: rytais ir apie 17 val. Už litrą pieno prašoma 1,75 lito, neriebaus varškės sūrio kilogramas kainuoja 10 litų, t.y. gerokai pigiau negu parduotuvėje. Kartais pagaminama sūrių su priedais, tačiau jie laikomi rizikingais produktais, nes yra trumpo galiojimo laiko ir ne tokie paklausūs kaip tradiciniai sūriai.

"Kol supirkėjai nemokės lito už litrą pieno, tol gamybos tikrai nenutrauksiu", – geresnį uždarbio šaltinį rado J.Pažėra.

Nustebino eilės pirkėjų

Ūkininko nuostabai, į mobiliuosius ūkininkų turgelius atvežti pieno produktai nuo pirmosios dienos buvo tiesiog graibstomi.

"Tuo metu visuomenė atkreipė dėmesį į genetiškai modifikuotus ir visokiausių priedų prifarširuotus produktus, todėl atsigręžė į ūkininkų produkciją", – vieną sėkmės priežasčių nurodo J.Pažėra.

Sudarius sąlygas ūkininkams prekiauti mieste, sumažėjo ir tuomet populiarių lietuvių kelionių į Lenkiją apsipirkti.

"Susigrąžinome pirkėją, pavyko pasiekti, kad ta dalis pinigų, kuri atitekdavo lenkams, liktų Lietuvoje. Žemės ūkis – mūsų šalies ekonomikos lokomotyvas – įliejo kraujo į merdinčią ekonomiką", – pabrėžė ūkininkas.

Pažėros maloniai nustebo supratę, kad miestiečiams reikalingi kaimiški natūralūs pieno produktai – visus atsivežtus sūrius, sviestą, grietinę ir pieną pavykdavo parduoti per kelias valandas. Ypač daug pirkėjų prisirenka turgelyje prie Kauno pilies ir prekybos centro "Molas".

"Iš pradžių mūsų klientai buvo vyresni nepasiturintys žmonės, o paskui ėmė daugėti ir jaunimo. Dabar kai kurie ir į namus atvažiuoja gaminių įsigyti", – džiaugėsi J.Pažėra.

Šeštadienį atvykęs į turgelį jis randa kelių dešimčių žmonių eilę, laukiančią kaimiškų produktų, ir tai nebestebina.

Mokesčių našta didėja

Jaukiame priestate įrengtame ūkininko darbo kabinete – šūsnis segtuvų ir dokumentų, prie kurių kasdien tenka praleisti nemažai laiko.

"Reikia rinkti kiekvieną kvituką, čekiuką, visas sąskaitas, skaičiuoti mokesčius, darbo prie popierių netrūksta", – atsiduso J.Pažėra.

Jam neramu, kad pastaruoju metu mokesčiams tenka atiduoti vis didesnę pajamų dalį. Kiekvienas stambesnis pieno produktų gamintojas, tarp jų ir J.Pažėra, yra pridėtinės vertės mokesčio (PVM) mokėtojas. Nesvarbu, ar karvės ganomos nuosavoje pievoje, ar valstybinėje, kasmet tenka mokėti 0,5 proc. kadastrinės vertės dydžio žemės mokestį.

Nuo praėjusių metų renkamas ir naujas pajamų mokestis, kurio dydis pernai siekė 5 proc., šiemet – 10 proc., o kitąmet šoktelės iki 15 proc. gauto pelno.

"Visi mes, ūkininkai, esame fiziniai asmenys, kuriems negali būti taikomas pelno mokestis, todėl buvo sugalvotas naujas pajamų mokestis, kuris iš esmės ir yra pelno mokestis, tik kitaip pavadintas", – sakė J.Pažėra.

Be to, kiekvienas ūkininkas privalo mokėti privalomąjį sveikatos draudimo mokestį, "Sodrai" – už darbuotojus.

Didieji turgūs neįsileidžia

Pradėjęs gaminti pieno produktus J.Pažėra ėmė minti didžiųjų Kauno turgų slenksčius, tačiau beveik visur sulaukė to paties atsakymo – neturime sąlygų įsileisti jūsų į prekyvietę.

"Aiškinau, kad atsivešiu savo vandenį ir šaldytuvus, reikalinga tik elektros energija ir keturių kvadratinių metrų plotelis autobusiukui pasistatyti, bet jie neįsileido", – apmaudo neslėpė J.Pažėra.

Tačiau vietą ūkininkams pasiūlė didieji prekybos centrai. Jų aikštelėse jie įsikūrė už simbolinį mokestį. Pirmieji sąlygas sudarė prekybos tinklai "Norfa" ir "Palink", vėliau iki 2011m. sudarytos sutartys ir su "Maxima".

"Dabar turgų mums ir nebereikia, be jų puikiausiai apsieiname, nes yra mobilieji ūkininkų turgeliai, bendradarbiaujame su prekybos tinklais, – kalbėjo J.Pažėra. – Apmaudu, kad tuos pinigus, kurie galėtų patekti į miesto biudžetą, tenka atiduoti privatiems prekybos centrams."

Pavyzdžiui, Prienų rajone ūkininkai turi galimybę įsigyti vienkartinį bilietą ir prekiauti savais produktais. Tokios prekyvietės tampa savotiškais traukos centrais. Ūkininkui įdomu, kodėl panašių vietų nėra Laisvės alėjoje ir kitose Kauno vietose: ar savivaldybė nenori skatinti ūkininkų ir surinkti papildomų lėšų į biudžetą?