JAV ir Australijoje pristatoma anglų kalba Kaune išleista knyga „Sibiro vaikai“, kurioje buvusių vaikų tremtinių lūpomis liudijami stalinizmo nusikaltimai.

Reikia ir rusiškai

Irena Kurtinaitytė ir Vidmantas Zavadskis, surinkę nemažai tremtinių vaikų prisiminimų, nuotraukų ir sudėję juos į knygą „Sibiro vaikai“, savo idėjai įgyvendinti turėjo tvirtą pagrindą – jie patys vaikystėje patyrė tremties siaubą. Nusprendę, kad reikia kuo plačiau po pasaulį skleisti dokumentinius pasakojimus apie Sovietų Sąjungos vykdytus masinius trėmimus, knygos autoriai ją perleido angliškai.

Pristatydama knygą Balzeko lietuvių kultūros muziejuje Čikagoje I.Kurtinaitytė pabrėžė, kad tokias knygas būtina leisti ne tik anglų, bet ir rusų kalba. Kartu ji pasidžiaugė, kad „Sibiro vaikus“ į anglų kalbą išvertė garsiosios antropologės Marijos Gimbutienės dukra Živilė. Jai tai buvusi nelengva užduotis, nes tremtinių prisiminimuose gausu rusiškų, sunkiai verčiamų į kitas kalbas, žodžių.

Lėlės kaina tremtyje

Pirmajame knygos skyriuje „Alkani ir pažeminti“ sudėti prisiminimai vaikų, ištremtų su tėvais iš Lietuvos 1941–1951 m. Tarp jų buvo ir Lietuvos partizanų vado Jono Žemaičio dukterėčios ir sūnėnas – sesers Kotrynos Žemaitytės-Juškienės penkiametė dukra Aušra, dvejų metų dukra Rūta ir keturmetis sūnelis Ramojus.

„Mano vaikystė baigėsi 1941 m. birželio 14-osios naktį“, – sako dabar Kaune gyvenanti A.Juškaitė-Vilkienė. Čekistai tremiamai mažylei leido pasiimti tik vieną žaislą. Aušrelė pasiėmė žaislinę peteliškę, o ne prancūzišką lėlę, kurią jai buvo padovanojęs jos krikštatėvis – J.Žemaitis. Vėliau Aušrelės mama dėl to vis padejuodavo – tremtyje brangų žaislą būtų buvę galima iškeisti į kokį nors maistą.

Gelbėjo prezidentienė

J.Žemaičio sesers šeima buvo ištremta į Komijos miškus, kur kirto medžius ir badavo. Aušra prisiminė, kokia vertybė tais laikais buvo vienų vienintelė bulvė. Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio žmona Ona, tremtyje tapusi vieno viršininko namų tvarkytoja, badmiriavusiems vaikams parūpindavo bulvių lupenų. Po jomis jie kartais ir rasdavo bulvę – lobį, paskanindavusį skystą pietų birzgalą.

1947 m. dvylikametė Aušra traukiniu slapta parvyko į Lietuvą. Čia ji dar spėjo aplankyti savo senelius – Jono Žemaičio tėvus, kurie visiškame skurde merdėjo Laugalių senelių prieglaudoje. Po metų saugumiečiai Aušrą sugavo, įkalino, nuteisė ir grąžino atgal į tremtį. Vežama iš vieno sovietinio kalėjimo į kitą Aušra sykį matė, kaip, traukiniui sustojus, partizanų ryšininkės dukrelė, gimusi kalėjime, tiesė rankutes į uniformuotus prižiūrėtojus – kūdikis pažino tik juos, turėjusius teisę leisti jai pakvėpuoti grynu oru.

Aušra, tremtyje sukūrusi šeimą su likimo broliu Henriku Vilku, į Lietuvą grįžo tik 1970 m. Dabar gyvena Kaune, džiaugiasi augančiais penkiais anūkais ir proanūke.

Išnaudojimo liudijimas

Knygos „Sibiro vaikai“ sudarytojai tremtinių su vaikais gyvenimą už Poliarinio rato vadina Sovietų Sąjungos sumanyta „ekspedicija“, neturinčia analogo visoje pasaulinėje Šiaurės įsisavinimo praktikoje. 1942 m. atplukdytų ir su tėvais išmestų į ledjūrio pakrantę vaikų pasakojimai – nepaneigiamas liudijimas, kaip Lietuvą okupavusi Sovietų Sąjunga išnaudojo tremtinių vaikus. Šie liudijimai pateikiami antrajame knygos skyriuje „Vaikai ant ledo“.

Štai žiupsnelis garsiosios tremtinės Dalios Grinkevičiūtės, patekusios prie ledjūrio, kai jai buvo 15 metų, išlikusių prisiminimų. Juose Trofimovsko salos tremtinė aprašo, kaip ji, paauglė, suaugusių žmonių brigadoje tempdavo iš pakrantės milžiniškus rąstus į ledinį kalną: „Dar tik pusė kalno, o jau nėr jėgų. Kūnas lenkiasi perpus, rankos beveik siekia žemę. Dar žingsnis, dar... Virvė spaudžia kairį petį, girdžiu, kaip kraujas tvinksi smilkiniuose, kaklo arterijose, velniškai gniaužia širdį, tarsi replėm, viskas pradeda suptis: sniegas, kalnas – viskas susilieja... Dieve, padėk tik šį rąstą užvilkti, tik šį...“ Knygos pabaigoje pateikiamas lietuvių tremties ir kalinimo vietų žemėlapis.

Trūksta vadybos

Pernai Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM) plačiai paskleidė žinią apie JAV rašytojos Rūtos Šepetys romano apie lietuvių tremtį pristatymą daugelyje Europos šalių, apie knygos vertimus į dešimtis kalbų, apie susitikimus su autore, jai skiriamas premijas. Tai buvo puikus šiuolaikinės vadybos, skleidžiant informaciją apie knygą, ją proteguojant, pavyzdys.

Knygos „Sibiro vaikai“ sudarytojai ir leidėjai, neturėdami tarptautinės vadybos patirties ir Lietuvos valdžios institucijų paramos, visuomeniniais pagrindais platina angliškąjį tremties vaikų prisiminimų variantą JAV ir Australijos lietuvių bendruomenėse. Įsigytas knygas lietuviai ten dovanoja vietos gyventojams, nors ši knyga turėtų pasiekti ir aukštesnius valdžios sluoksnius. Galbūt „Sibiro vaikai“ priverstų krūptelėti tuos Europos vadovus ir oficialiuosius istorikus, kuriems lietuviai, patyrę stalininį terorą, yra nepatogūs, nes ragina plėsti genocido sąvoką?

Buvusi Tarptautinės politinių kalinių ir komunizmo aukų asociacijos prezidiumo narė Vanda Briedienė yra pasakojusi, kaip viename šios organizacijos kongrese jos dalyviams pateikė į vokiečių kalbą išverstus D.Grinkevičiūtės prisiminimus „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Jie sukėlė sprogusios bombos įspūdį.

Kodėl nepamėtėjus daugiau tokių „bombelių“, kurios prablaivintų pasaulį, iki šiol tarptautiniu mastu teisiškai neįvertinusį stalinizmo nusikaltimų?

Jokio gailesčio

Į įvairias Sovietų Sąjungos vietoves iš viso ištremta (be įkalintų ir nužudytųjų) 127 tūkst. Lietuvos gyventojų, tarp jų – 55 350 vaikų iki 16 metų.

Tremtyje mirė 28 tūkst. žmonių, iš jų – 2 047 vaikai.

Tremtyje gimė 18 306 tremtinių vaikai, 950 iš jų mirė.

Žiauriausias likimas teko tiems Lietuvos žmonėms (tarp jų buvo 5 000 vaikų), kurie buvo ištremti 1941-aisiais – dalis jų pateko už Šiaurės poliarinio rato.

1942 m. vasarą Lenos upe Arkties vandenyno link garlaivių trauktose baržose kartu su suaugusiaisiais buvo daugiau kaip 1 000 kūdikių ir vaikų iki 16 metų.

Šaltinis – „Sibiro vaikai“