Skylėtomis kišenėmis nuolat besiskundžianti valstybė rado daugiau kaip 2 mln. litų Katalikų bažnyčiai. Už tokią sumą bus išpirkta dalis Bažnyčiai grąžintino pastato.

Vyriausybė tapo dosni

Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė uoliai vykdo turto grąžinimo Bažnyčiai politiką. Naujausias to pavyzdys – pastatas Šv. Jono g. 9, Vilniaus senamiestyje, netoli Vilniaus universiteto ansamblio, tarp Universiteto ir Pilies gatvių. Vyriausybės įpareigota, turtą Vilniaus arkivyskupijai grąžins sostinės savivaldybė.

Savivaldybės administracijos direktorius Vytautas Milėnas jau pasirašė įsakymą dėl nuosavybės atkūrimo. Tačiau arkivyskupijai grąžinamas ne visas jai istoriškai priklausantis plotas. 2007 m. Bažnyčia atgavo dalį šio pastato (apie 90 kv. m), dabar jai bus grąžinta dar 59 kv. m pastato rūsyje. Bažnyčiai turėtų atitekti ir dar apie 600 kv. m šio pastato, tačiau ši namo dalis jai nebus atiduota. Valstybė ryžosi išpirkti likusią namo dalį ir už ją arkivyskupijai sumokėti net 2,26 mln. litų kompensaciją.

V.Milėnas 1diena.lt teigė, esą likusios namo dalies Bažnyčiai nebuvo galima grąžinti, mat ten yra butai, gyvena žmonės. "Vyriausybė tam specialiai skirs lėšų. Mes, kai tas lėšas gausime, jas atiduosime Bažnyčiai. Čia nebus išleistas nė vienas savivaldybės litas", – kalbėjo Vilniaus administracijos vadovas.

Pinigų nenorėjo

Vilniaus arkivyskupijos kurija tik iš 1diena.lt sužinojo apie tokį miesto valdžios sprendimą. Pasirodo, finansinė kompensacija nebuvo Bažnyčiai mieliausias variantas – Kurija norėjo atgauti patį pastatą.

"Mes prašėme turtą grąžinti natūra, prašymai pateikti gal 1995 m., – 1diena.lt sakė Vilniaus arkivyskupijos kurijos Ekonomo tarnybos teisininkė Lidija Rimaitė. – Matote, jeigu ta dalis, į kurią savivaldybė negalėjo atkurti nuosavybės teisių, yra privatizuota, mus turi tenkinti toks sprendimas."

Pasak jos, Bažnyčiai valstybės milijonų veikiausiai reikės palaukti. Pinigai į kurijos sąskaitą keliaus keletą metų.

"Jeigu kalbame apie piniginę kompensaciją, tai ji pradedama mokėti po penkerių metų, ir ne vėliau kaip per 25 metus turi būti sumokėta", – "Vilniaus dienai" sakė Ministro pirmininko tarnybos Visuomenės informavimo departamento direktorė Lina Karsokaitė.

Mainų rezultatas – sodyba

Beje, tai jau antras kartas, kai arkivyskupijai už patalpas šiame pastate atiduodamas kitas valstybės turtas. Prieš trejus metus Vyriausybė atkūrė Bažnyčios nuosavybės teises į dalį šio namo, tačiau Kurijos prašymu patalpos buvo išmainytos. Ne į pinigus, o į kitą nekilnojamąjį turtą.

Patalpas, kurių vertė, Vyriausybės pasamdytų ekspertų nuomone, tuo metu siekė apie 650 tūkst. litų, Bažnyčia išmainė į Valstybinio žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centro patikėjimo teise valdytą nekilnojamąjį turtą Ignalinos rajone, Gaveikėnų kaime. Už dalį pastato sostinės senamiestyje kurija gavo daržinę, dvi lentpjūves, stoginę, gyvenamąjį namą, tvartą ir netgi į saugomų paveldo objektų sąrašą įtrauktą vandens malūną.

Dabar sodyba Gaveikėnų kaime tapo kone prabangia poilsiaviete. Nors kardinolas Audrys Juozas Bačkis ne sykį tvirtino, kad sodyba taps poilsio namais krikščioniškoms šeimoms, jis pats yra vienas dažniausiai ten sutinkamų poilsiautojų.

Galėtų atsiimti ir prezidentūrą?

Namas Šv. Jono g. 9 – toli gražu ne vienintelis Bažnyčiai grąžinamas nekilnojamasis turtas sostinės senamiestyje. Vyriausybė jau ėmėsi grąžinti buvusius Šv. Jurgio bažnyčios ir karmelitų vienuolyno Vilniuje pastatus, dabar priklausančius Nacionalinei M.Mažvydo bibliotekai.

Be to, bent jau teoriškai, Dievo tarnai gali reikalauti, kad jiems būtų grąžinta ir prezidentūra. Mat ilgą laiką šiuose rūmuose viešpatavo Vilniaus vyskupai.

L.Rimaitės teigimu, Bažnyčia neketina pretenduoti į prezidentūros, buvusių Vyskupų rūmų, nuosavybės teises ar prašyti už juos piniginės kompensacijos. "Tikrai ne", – užtikrino Vilniaus kurijos teisininkė.

Ten, kur dabar stovi prezidentūra, iki XVIII a. vidurio buvo Vyskupų rūmai. Po galutinio Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo, XIX a., čia įsikūrė Rusijos generalgubernatorius. Vykdydamas savo žygį į Rytus, rūmuose kurį laiką gyveno ir prancūzų imperatorius Napoleonas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, rūmuose įsikūrė Užsienio reikalų ministerija. Tiesa, tik trumpam, mat 1920 m. rūmus su visu Vilniumi užėmė Lenkija. Sovietmečiu rūmai buvo naudojami įvairiais tikslais. Po karo rūmai paversti Karininkų namais, o septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvusi vyskupų rezidencija tapo Menininkų rūmais.

Taigi prezidentūra kiek išsiskiria iš bendro buvusių Bažnyčios pastatų fono. Mat 1940 m., kai rūmai buvo nacionalizuoti, jie nebebuvo Bažnyčios nuosavybė – priešingai nei pastatai, kuriuos Vilniaus arkivyskupijos kurija bando atgauti.

Derybos – už paslapties šydo

L.Rimaitės teigimu, Bažnyčia intensyviai derasi su Vyriausybe ir sostinės savivaldybe dėl daugelio kitų vertingų pastatų Vilniaus senamiestyje. Tačiau kurijos teisininkė nepanoro įvardyti, kokius pastatus natūra ar piniginių kompensacijų pavidalu norėtų susigrąžinti bažnyčios hierarchai.

"Yra dar keli objektai. Tokios informacijos tikrai negaliu pateikti žiniasklaidai. Žiūrėsime. Kai bus priimti konkretūs sprendimai, jie bus vieši. O dabar kas vyksta ir kokios derybos vykdomos... Manau, iš mūsų, tik iš vienos šalies, girdėti komentarus nėra labai informatyvu", – kalbėjo L.Rimaitė.

Anot jos, likęs turtas Vilniaus senamiestyje, kurį Bažnyčia norėtų susigrąžinti, yra pastatai, kuriuose iki 1940 m. buvo viena ar kita bažnytinė institucija. "Bažnyčia tikrai nereikalauja to, kas jai nepriklausė iki 1940 m.", – pabrėžė pašnekovė.

Buvęs klebono namas

Namo Šv. Jono g. 9 istorija su Bažnyčia susijusi glaudžiai. Tiesa, sunku būtų teigti, kad jis daug pasitarnavo tiesioginėms Bažnyčios funkcijoms atlikti.

Pastatas XVII a. priklausė Šv. Jono bažnyčios klebonui Baltramiejui Ladzikui. Namą klebonas paveldėjo iš savo tėvo mūrininko. Klebonas, vėliau – ir pati Bažnyčia, namu naudojosi kaip savotišku piniginiu vienetu.

B.Ladzikas namą perleido mūrininkui Jurgiui Ertliui – tai buvo atlygis už nuo gaisro nukentėjusios Šv. Jono bažnyčios remontą. Namas mūrininkui atiteko "trims gyvenimams" – iki jo paties, jo žmonos ir vieno vaiko mirties. Tačiau jau XVII a. pabaigoje, po J.Ertlio mirties, pastatas grįžo seniesiems savininkams – klebono sesers šeimai. Ir tuo namo kelionės iš rankų į rankas nesibaigė.

XVIII a. pradžioje pastatas atiduotas Vilniaus jėzuitų akademijai (dabartiniam Vilniaus universitetui). Tačiau jau po dešimties metų jėzuitai namą grąžino klebonijai – mainais į senąjį klebonijos pastatą kitoje gatvės pusėje. Devintuoju Šv. Jono gatvės namu klebonija naudojosi iki 1940 m. Tiesa, namas buvo naudojamas kaip pajamų šaltinis – klebonija nuomojo jame esančius kambarius. Dabar Bažnyčia siekia susigrąžinti sovietmečiu nacionalizuotą turtą.

Archyvus paliko nežinioje

Vyriausybė Seimui siūlo pritarti siūlymui atkurti Bažnyčios nuosavybės teises į buvusius Šv. Jurgio bažnyčios ir karmelitų vienuolyno Vilniuje pastatus, dabar priklausančius Nacionalinei M.Mažvydo bibliotekai. Toks sprendimas išgąsdino bibliotekos vadovybę, mat Bažnyčiai grąžinamuose pastatuose saugomi didžiuliai archyvai, kurių tiesiog nėra kur perkelti. Laikinasis bibliotekos vadovas Algirdas Plioplys teigia, kad pastatuose sukauptas 3 mln. dokumentų archyvas. Esą vienintelis būdas jį saugiai išgabenti iš Bažnyčiai grąžinamų pastatų – statyti sostinės pakraštyje laikiną angarą dokumentams saugoti.

Kurija ramina, esą bibliotekai bus leista penkerius metus naudotis patalpomis pagal panaudos sutartį, o vienuolyno patalpoms šis terminas sudarys net 10 metų.