Po 50 dienų kelionės Atlanto vandenynu jachtos "Ambersail" įgulos narys kaunietis Saulius Pajarskas parplaukė į namų uostą.

Namai prisipildė džiaugsmo

Praėjusio ketvirtadienio vakaras Sauliaus ir Astos Pajarskų namuose Garliavoje buvo pilnas džiaugsmo ir vaikų krykštavimo. Priežastimi šeimai džiūgauti tapo buriuotojo S.Pajarsko grįžimas iš "Tūkstantmečio odisėjos" kelionės, kurioje jis su dviem "Ambersail" įgulomis praleido 50 parų ir nuplaukė devynis tūkstančius jūrmylių. Po kelionės žinomas buriuotojas nesigynė, kad jaučiasi išsekęs.

"Paskutines keliones dienas beveik nemiegojome, išvargino ir dvylika valandų užtrukusi kelionė į Lietuvą. Jaučiuosi šiek tiek atitrūkęs ir viskas atrodo neįprastai. Išlipus iš jachtos ant tvirtos žemės kojos linko", – sakė S.Pajarskas.

Tačiau vos grįžus namo paskutinių dienų nuovargį vyrui kompensavo susitikimas su šeima, apie kurį kelionei artėjant į pabaigą galvojo vis dažniau. Vilniaus oro uoste laukusi vyro A.Pajarskienė sakė, per darbus beveik nepastebėjusi, kaip prabėgo laikas. Būnant be vyro moteriai vienai teko rūpintis keturiais vaikais ir tvarka namuose.

"Turiu dvi skirtingas veiklas – dirbu kirpėja ir esu buriavimo trenerė, todėl liūdėti nebuvo kada. Buriuotojams vandenyne yra kitaip, jie pasiilgsta artimųjų, nes namai toli, o mes gyvename įprastą gyvenimą, todėl ilgu nebuvo. Atrodė, jis neseniai išplaukė ir tuoj vėl sugrįžo, – pastarųjų savaičių emocijas iš naujo peržvelgė buriuotojo žmona. – Žinoma, be vyro namuose atsirado daugiau darbų, todėl jaučiau didesnį nuovargį.

Nerašyta taisyklė, kad, vyrui išvažiavus, būtinai kas nors sugenda, galiojo ir šįkart: užsikimšo kanalizacija, sulūžo vandens čiaupas. Gerai, kad sūnūs padėjo susitvarkyti."
Bene labiausiai sugrįžus tėčiui džiaugėsi jauniausios Pajarskų dukterys – septynmetė Ugnė ir trejų metų Saulė. Pastaroji S.Pajarskui pažėrė krūvą jai rūpimų klausimų. "Kur buvai? Jūroje? O saldainių ar parvežei?" – juokdamasi dukters reakciją prisiminė A.Pajarskienė.

Į namus po ilgos kelionės grįžęs buriuotojas sako neturės kada ilsėtis, nes laukia daugybė darbų. S.Pajarskas yra vienas katerius gaminančios bendrovės "Marex boats" savininkų.

Išgyvenimų ilgai nepamirš

Prisimindamas kelionėje praleistas 50 parų, kaunietis reziumavo: patirti įspūdžiai greitai nepasimirš.

"Per visą kelionę sunkiausia buvo Šiaurės jūroje, pūtė stiprus vėjas, laivą sunku buvo laviruoti, visą laiką buvome šlapi, batai kiaurai permirkę, apie drabužių išdžiovinimą – jokios kalbos. Užtekdavo nesusiveržti kelnių klešnės ir po smarkios bangos vanduo pakildavo iki kaklo. Į akį patekę purslai smogdavo tokiu stiprumu, jog atrodė, kad kažkas į tave metė akmenį", – prisiminė S.Pajarskas.

Ne ką geriau sekėsi antrajame etape plaukti ekvatoriaus zona. Čia keliautojus kankino karštis ir drėgmė.

"Žodžiais nupasakoti sunku. Jei būtume dėvėję paprastus drabužius, jie būtų atrodę tarsi išplauti ir neseniai išgręžti. Specialūs plaukti pritaikyti drabužiai šį jausmą panaikino. Drabužius ant saulės galėjai džiovinti visą dieną, tačiau jie neišdžiūdavo. Labai trūko miego, tačiau miegoti gultuose buvo neįmanoma, atsikėlęs jausdavaisi tarsi išlipęs iš dušo – šlapias nuo prakaito, – S.Pajarskas dalijosi ir nelabai maloniais įspūdžiais. – Šis jausmas sustiprėdavo, kai kas nors paryčiais laive įjungdavo virdulį, o garai kildavo į viršutinius gultus. Viename tokių miegodavau ir aš. Jausdavausi tarsi pirtyje, net kvėpuoti būdavo sunku."

Geriausiomis naujienomis keliautojams iš Lietuvos tapdavo žinios apie gerą orą, tačiau jį buriuotojai supranta kitaip nei kiti žmonės.

"Mums geras oras ne šviečianti saulė – pirmiausia vėjas ir palanki srovė, o tuomet jau gali lyti ar snigti – nesvarbu", – aiškino S.Pajarskas.

Bendravo laiškais ir telefonu

S.Pajarsko teigimu, per kelionę dviejų etapų įguloms pavyko nė karto nesusipykti, o į mažus nesusipratimus buriuotojai nekreipė dėmesio. Komandinę įgulos dvasią, anot kauniečio, palaikė bendravimas palydoviniu telefonu ir internetu su šeimos nariais. Dažniausiomis pokalbio temomis tapdavo įvykiai šeimoje.

"Internetu pirmiausia naudojomės tam, kad sužinotume orų prognozę, persiųstume nuotraukas bei vaizdinę informaciją į Lietuvą, todėl rašyti laiškus galėdavom tik naktį. Tačiau dažniausiai dieną  į galvą atėjusios mintys naktį kažkur išgaruodavo. Nejau rašysi, kad šeštą dieną iš eilės matai tą patį vaizdą", – šyptelėjo S.Pajarskas.
"Rašiau apie šeimos kasdienybę, kur buvome, ką nuveikėme, kaip mums sekėsi ir panašiai", – apie savo laiškus pasakojo A.Pajarskienė.

S.Pajarskas teigė, kad susirašinėjimas ir pokalbiai su šeima jį palaikė ir psichologiškai.

"Žinios, gautos iš namų kelionėje, tampa žymiai svarbesnės nei iki tol", – patyrė buriuotojas.

Nuotaiką kėlė žvejyba

Buriuotojas pasakojo, kad nuotaiką keliautojams gerokai pataisydavo ir žvejyba, dovanodavusi ne tik pramogą, bet ir maisto. Keliautojai iš vandenyno traukė tunus bei nenusakomos spalvos doradas, kurios savo išvaizda labiau priminė sintetines žuvis nei tikras.

"Šios žuvys atrodo neįtikimai, net negali įsivaizduoti, kad gamtoje egzistuoja tokios spalvos žuvys. Jos žaižaravo akyse besikeičiančiais liuminescenciniais mėlynais, baltais, geltonais ir žaliais atspalviais. Daugelį patiekalų pagardinome savo pačių pagauta žuvimi, tačiau svarbiausia buvo ne maistas, o užsiėmimas", – pabrėžė vyras.
Buriuotojams kibo ir tokios žuvys, kurių turėtomis meškerėmis nepavyko ištraukti.

"Meškerė pradėjo traškėti, nespėjau sustabdyti valo, ritė pradėjo zvimbti, dar bandžiau ją stabdyti, bet smarkiai nusideginau pirštą. Iš pradžių pamaniau, kad į orą iš vandens iššoko delfinas, tačiau pamatęs ilgą snapą nusprendžiau, kad tai merlinų giminės žuvis. Spėjau pamatyti, kad į orą pašokusi žuvis – maždaug mano ūgio", – įspūdingą nuotykį pasakojo buriuotojas.

Tačiau užkibusios gigantiškos žuvies jam taip ir nepavyko ištraukti, ji nutraukusi valą paspruko.

Ne ką mažiau nuostabos buriuotojams sukeldavo ir delfinų pasirodymas, jo pasižiūrėti ant denio susirinkdavo visa įgula.  S.Pajarsko teigimu, kiekvienas jūroje sutiktas daiktas ar gyvūnas būdavo džiaugsmingai pasitinkamas.

Sotaus maisto nepristigo

Kaunietis juokėsi, kad buriuotojai pirmajame ir antrajame jachtos "Ambersail" kelionės etapuose maisto nepristigo. Keliautojai vieną kartą per dieną ruošdavo karštus patiekalus.

"Gaminome karštus patiekalus iš grikių ar ryžių, pagardindami juos mėsa, lašiniais ir bulvėmis, kurias taupėme labiausiai", – valgymo įpročius prisiminė S.Pajarskas.
Tik kelionės pabaigoje netoli Keiptauno Pietų Afrikoje skanesnio maisto atsargomis teko dalytis. Ėmė trūkti populiariausių ir skaniausių produktų, todėl buriuotojai vieni kitų prašydavo, kad kita pamaina visko nesuvalgytų.

Anot buriuotojo, jo kūno svoris plaukiant beveik nepakito, nes visi stengėsi gerai maitintis, tačiau ilga kelionė visus buriuotojus išvargino tiek, kad nubėgti trijų kilometrų distancijos greičiausiai nebepajėgtų nė vienas.

S.Pajarskas su savimi buvo pasiėmęs porą knygų, kurias ketino laisvalaikiu skaityti, tačiau to padaryti taip ir nepavyko. Knygas jis iškeitė į iš namų pasiimtą mp3 grotuvą. Muzika, sakė buriuotojas, buvo vienas pagrindinių dalykų, padėjusių jachtoje palaikyti gerą psichologinę atmosferą.

Išleis žmoną į Braziliją

Devynis tūkstančius jūrmylių įveikęs buriuotojas dievagojosi antrą kartą nesiryšiantis tokiai ilgai kelionei – dirbančiam ir šeimą turinčiam žmogui tai esą per didelė prabanga. Tačiau A.Pajarskienė į vyro keliones žiūri atlaidžiai ir tvirtina, kad nustebtų, jei vyras rastų kitų pomėgių.

"Jeigu Saulius ateitų ir pasakytų, kad skris aplink pasaulį, tuomet pasakyčiau, kad susipyko su protu, bet jeigu jam buriavimas gyvenime suteikia džiaugsmo ir poilsio nuo darbų, kodėl turėčiau prieštarauti?" – mano A.Pajarskienė.

Už tai, kad S.Pajarskas dalyvavo "Tūkstantmečio odisėjoje", jis savo žmoną prižadėjo išleisti į kelionę Brazilijoje. Į šią šalį ketina vykti ir daugiau kelionėje buvusių buriuotojų žmonų.

"Laiką leisime su jėgos aitvarais. Saulius nesipriešins", – šypsodamasi apie susitarimą su vyrų pasakojo A.Pajarskienė.

Išsiilgę: po kelionės Atlanto vandenynu buriuotojas S.Pajarskas pasinėrė į šeimos kasdienybę.