Nemokėjimas verslauti ar kažkokia užkeikta vieta? Tokie klausimai dažnai kyla vilniečiams pamačius vienoj ar kitoj vietoj nuolat besikeičiančių kavinių užrašus ar net visiškai ištuštėjusias patalpas.

Kavines pakeitė parduotuvė

„Buvo čia įsikūrusi ir Tailando virtuvė, paskui verslą sukti bandė kinai – šie nuo to laiko, kai pradėjo į visą maistą gausiai berti druskos, ilgai neišsilaikė. Vėliau atvyko verslininkai, mėginę prekiauti greituoju maistu, tada – gruzinai, tikėjęsi pritraukti klientus savo tradicine virtuve. Dar vėliau viena moteris atkakliai bandė išvystyti šiek tiek labiau tradicinės kavinės verslą, po to buvo čia dar begalė visko ir galiausiai perėmėme patalpas iš uzbekų restorano, kuriam pavyko šioje vietoje išsilaikyti bent šiek tiek ilgiau“, – pasakojo Ramūnas Mockevičius, Jogailos ir A.Smetonos gatvių kampe neseniai įsikūrusios parduotuvės „Armijai ir civiliams“ vadovas.

Ši vieta, kurioje ilgai neišsilaikė nė vienas baras, restoranas ar kavinė, Jogailos gatvės senbuviui jau seniai atrodė netinkama jokiai viešojo maitinimo įstaigai.

„Pati vieta net nesuteikia galimybės įkurti lauko kavinę – tiek gatvėje, tiek kiemelyje nėra jokios vietos nei staliukams, nei juo labiau didesniems skėčiams. Ir nors patys patalpų savininkai norėjo, kad čia įsikurtų maitinimo įstaiga, nuomininkai akivaizdžiai neatsižvelgė net į potencialią konkurenciją – todėl iš esmės visiems jiems verslą vystyti čia sekėsi gana sunkiai. Visi buvo nusiteikę pernelyg optimistiškai, kai čia kas penki žingsniai – vis kitas kabokas“, – savo įžvalgomis dalijosi R.Mockevičius, Jogailos gatvėje praleidęs ne vienus metus.

Atšaukė „užkeikimą“?

Tokių barams, kavinėms ir restoranams netinkamų, tačiau jų įkūrėjų, atrodo, itin geidžiamų vietų Vilniuje – be galo daug. Islandijos gatvėje, kur dabar įsikūręs „Kas Kas“ baras, iškabos keičiasi vos ne kasmet.

Labdarių gatvėje iki tol, kol ten įsikūrė baras „Coco“, bandyta vilniečius vilioti ir graikiška, ir moldaviška, ir kitokia virtuve. „Coco“ jau laikosi kelerius metus ir net vasaros savaitgaliais sulaukia daug klientų. Galbūt atšaukė „prakeiksmą“?

Tą patį bando daryti „Mojitos“ baras Labdarių ir Totorių gatvių kampe. Barų iškabų pasikeitimas šioje vietoje taip pat įprastas reiškinys.

„Iš tikrųjų mums nėra jokio skirtumo, kas čia buvo ir ko nebuvo, – pasakojo baro direktorė. – Turėjome įsivaizduoti, kad patalpos neturi nei sienų, nei lubų, nei grindų, ir viską pradėti nuo nulio“, – pasakojo baro „Mojitos“ direktorė.

Nėra pasirinkimo

Pasak jos, renkantis komercinės paskirties plotą senamiestyje prietarams vietos nelieka ir domėtis, kas vienose ar kitose patalpose veikė anksčiau ir kaip sekėsi, nėra jokios prasmės. Priežasties paprasta – didelės patalpų pasiūlos Vilniaus senamiestyje paprasčiausiai nėra.

„Ką gauni – tą ir turi. Žmonės griebia tai, ką pavyksta gauti, nes ką nors gauti tokioje situacijoje praktiškai neįmanoma. Barai, įmonės jau kraustosi į antrus aukštus, nes tų vietų tiesiog nėra, – jų bet kas nedalija ir bet kam nenuomoja“, – teigė „Mojitos“ vadovė.

Tai patvirtino ir „Ober-Haus“ komercinio nekilnojamojo turto projektų vadovas Audrius Meidus.

„Populiariausiose senamiesčio gatvėse, atlaikančiose pagrindinius potencialių barų ir restoranų klientų srautus, patalpų pasirinkimo nėra dėl labai paprastos priežasties – neegzistuoja jokia pasiūla. O paklausa iš tiesų didelė, tačiau pabrėžtina, kad tai galioja kalbant būtent apie pagrindines gatves – tas, kurios tuos potencialius lankytojus koncentruoja, – sakė A.Meidus. – Sakykime, Islandijos, Vilniaus, Vokiečių, Pilies gatvės – vienos iš jų. Laisvų patalpų čia retai atsiranda, o jeigu tokių ir atsiranda, jas iš karto išsinuomoja.“

Reikia viską gerai apskaičiuoti

Anot nekilnojamojo turto eksperto, verslo sėkmė priklauso nuo konkrečios vietos, patalpų nuomos dydžio. Tai lemia kavinėje patiekiamo maisto, gėrimų ar kitų paslaugų kainas.

„Senamiesčio pakraščiuose, ten, kur atsitiktinis pėsčias klientas jau nebenueina, o vietos pasistatyti mašiną iš esmės nėra, naujai įsikūrusios įmonės turėtų realiai pasverti savo galimybes ir galbūt investuoti į rinkodarą – labiau pasireklamuoti, viešinti savo veiklą įvairiais renginiais ir panašiai, – kalbėjo A.Medus. – Tie nuomininkai, kurie įsikūrę, pavyzdžiui, atokesnėse Gedimino prospekto prieigose, sėdi sudėję rankas ir laukia savo kliento, ilgainiui gali jo ir nesulaukti.“

Pašnekovas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad itin paklausiose senamiesčio vietose patyrusiems verslininkams pastaruoju metu sekasi geriau. Patalpų savininkai, turėdami pasirinkimą, įsileidžia tuos, kurie jau turi verslo patirties. Taip jie apsisaugo nuo galimų rinkos naujokų nesėkmių ir būna užtikrinti, kad naujos nuomos sutarties nereikės pasirašyti bent jau kelerius metus.

Toliau nuo pagrindinių miesto arterijų komercinių patalpų paklausos ir pasiūlos balansas išsilygina ir čia esančių patalpų savininkai viešojo maitinimo verslo diletantus įsileidžia noriau. Tai ir suteikia sąlygas atsirasti ne tik „užkeiktoms“ konkrečioms vietoms, bet ir ištisoms gatvėms.