Minėta įmonė ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2002 m. ir 2010 m. sudarė sutartis dėl šilumos ūkio priežiūros, eksploatacijos, pasiruošimo žiemai, avarijų likvidavimo ir remonto, taip pat šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo paslaugų Vilniaus miesto lopšeliams, darželiams, mokykloms bei gimnazijoms teikimo.

Pagal šias sutartis Vilniaus miesto savivaldybės administracija iš įmonės „Rubikon apskaitos sistemos“ pirko paslaugas, apskaičiuojamas pagal formules, į kurių dedamąsias buvo įtraukiami šilumos energijos tiekimo ir karšto vandens paruošimo normatyviniai dydžiai, tuo metu pati įmonė šilumos energiją, naudojamą švietimo įstaigų šildymui ir karšto vandens paruošimui, įsigijo iš šilumos energiją gaminančios ir ją centralizuotai tiekiančios UAB „Vilniaus energija“, tačiau, priešingai nei Vilniaus miesto savivaldybės administracija, įmonė su UAB „Vilniaus energija“ atsiskaitė pagal atsiskaitomuosius šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis. Toks atsiskaitymo būdas, kai viena iš darbų kainos dedamųjų dalių yra šildymo išlaidos, kurios priklauso ne nuo faktiškai suvartoto šilumos kiekio, o nuo teoriškai reikalingo šilumos kiekio, sudarė prielaidas atsakovei nepagrįstai gauti pelno iš susidariusio skirtumo tarp atsakovės mokėtos sumos faktinei šilumos energijos gamintojai ir tiekėjai UAB „Vilniaus energija“ ir savivaldybės mokėtos sumos atsakovei.

Tenkindamas ieškinį, Lietuvos apeliacinis teismas su tokiais argumentais sutiko, atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus dėl dviejų sutarčių vykdymo ypatumų, ieškinį tenkino iš dalies, pažymėdamas, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai taikė mišrios kaltės institutą. Nustačius paprastą Vilniaus m. savivaldybės administracijos neatsargumą dėl 2010 m. sutarties neteisėto vykdymo, pasireiškusį atsainiu ir pasyviu požiūriu į sutarties vykdymą, teismas sprendė, kad Vilniaus m. savivaldybės administracijos neatsargumas nebuvo nei pagrindinė, nei lemiama žalos atsiradimo priežastis, pasireiškė neveikimu, taigi savivaldybės neatsargumas kaltės aspektu nebuvo lygiavertis įmonės „Rubikon apskaitos sistemos“ aktyviems neteisėtiems veiksmams, todėl savivaldybės kaltės laipsnis sumažintas iki 20 proc.

Generalinė prokuratūra, kreipdamasi į teismą dėl viešojo intereso gynimo, akcentavo, kad minėtose sutartyse su įmone įtvirtintas atsiskaitymų būdas pripažintinas neatitinkančiu protingumo principo bei prieštaraujančiu geros moralės principui, o sutarčių vykdymo būdas ir atsakovės elgesys – neatitinkančiu šalių sąžiningumo, proporcingumo bei interesų pusiausvyros principų.

Lietuvos apeliacinio teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.