Vaikų žaidimo aikštelė, žydų kultūros centras ir savotiška benamių komuna. Tokia, rodos, neįmanoma, kaimynystė gyvuoja pačiame Vilniaus senamiestyje – Rūdninkų skvere. Keisčiausia, kad visi esama padėtimi patenkinti.

Pasitiko nuogu užpakaliu

Rūdninkų, Mėsinių ir Ašmenos gatvių sankirtoje jau keletą metų gyvena „laisvų“ žmonių komuna. Atrodo, kad penketas Juliumi prisistatančio vyriškio vadovaujamų benamių čia apsigyveno ilgam. Kaip tikrai geri kaimynai, jie stengiasi palaikyti draugiškus santykius su aplinkiniais, ir, kaip tikri valkatos, rausiasi konteineriuose, atsisako fotografuotis ir demonstruoja nuogus užpakalius pro šalį einantiems žurnalistams.

„Neturite teisės mūsų fotografuoti. Aš nenoriu, kad mane fotografuotų ir kad paskui dėtų nuotraukas. Giminės pamatys. Kam man šita gėda visoj Lietuvoj?“ – dangstydamiesi rankomis veidus vienas per kitą kartojo benamiai. O vienas jų nusisukęs tiesiog nusismaukė kelnes ir priešais objektyvą pademonstravo nuogą užpakalį.

Pradėti kalbinti benamiai pamažu nurimo ir dar „dėl akių“ pažadėję atimti fotoaparatą, nufilmuoti žiniasklaidos atstovus ir „sudėti į interneto “jutubą" nusprendė išlieti širdį.

„O ką jūs rašysite? Rašykite, kad neturime ko valgyti. Kur gyventi. Niekas mums darbo neduoda“, – taikiu balsu savo pasakojimą pradėjo nuo valkatų būrelio atsiskyrusi moteris.

Lepinasi krevetėmis ir dešra

Bandydama įtikinėti, kad benamiai sėdi nevalgę, moteriškė šiek tiek pasikuklino. Fotografei užmetus akį už padangų krūvos, bemat pašoko keli vietos gyventojai.

„Ne, ne, čia fotografuoti negalima. Čia privatu“, – mojavo jie rankomis. Vis dėlto pavyko pamatyti „kuklią vakarienę“ – marinuotas krevetes, saliamį, butelių alaus.

Neleido konteinerių gyventojai fotografuoti ir čia pat ant kėdės pradėto rašyti laiško. „Čia taip pat privatu“, – apvertė sąsiuvinį moteris.

Saugo savo kampą

Suslėpus viską, ko „negalima fotografuoti ir kas yra privatu“, vardo minėti nenorėjusi pašnekovė ėmėsi klausinėti žurnalistų ir savo greitakalbe pati pralaužė ledus. Tada benamiai vienas po kito suskubo demonstruoti neprašytiems svečiams savo turtą, kuprinių turinį, radinius, darbo įrankius.

„Aš renku metalą. Va, mano įrankiai, matote, aš jais metalą lupu“, – Aleksandru iš Naugardo prisistatęs šviesiaplaukis jaunuolis rodė kuprinės dugne gulintį plaktuką, žirkles, atsuktuvą ir kitus staliaus įnagius.

Dar neseniai nuogą užpakalį demonstravęs Aleksandro kaimynas dabar susigėdęs pasakojo, kad valkatauja jau dvyliktus metus. Per tą laiką būta visko – ir šaltų žiemų, nušalusių pirštų, ir bado dienų.

„Kai konteineryje ieškai, visko gali rasti. Ko tik žmonės neišmeta. Štai telefonai, beveik veikiantys“, – su pasididžiavimu ant grindinio savo radinius dėliojo vyriškis.

Tvarkė karaimų kapines

Daugumai skverelyje susėdusių benamių valkatavimas – greičiau gyvenimo būdas nei priverstinė būsena. Visi jie registruoti darbo biržoje, gauna pašalpas, sezono metu susiranda darbus, kad ir tokius, už kuriuos menkai mokama. Tačiau tuo pat metu „bomžai“ gyvena atskirą gyvenimą – rausiasi konteineriuose, renka butelius, čia pat ant laužo kepa maistą.

„Mes ir “obščiaką„ turime – pinigus bendrom reikmėm. Už juos ir alaus nusiperkame, ir maisto“, – dėstė vienas benamių.

Vasarą, ypač liepą, benamiams iš tiesų pats darbymetis. Kartais iš pašalies suplaukia tiek darbo pasiūlymų, kad „poste“ prie konteinerių lieka vos venas kitas benamis.

„Mes daug dirbame, ypač vasarą. Štai liepos 6 d. tvarkėme karaedų, ne, kaipgi, šitų... A, karaimų kapines. Nes jiems liepos 6 d., kaip mums lapkričio 1 d., – mirusiųjų šventė. O šiaip – žolę pjaunam, krūmus genim, aš, pavyzdžiui, kavinėje po dvi valandas kas dieną dirbu viešuosius darbus“, – vardijo viena iš benamių kompanijoje prisiglaudusių moterų.

Policijos reidai nedažni

Šalia gyvenančius benamius nolat mato ir artimiausi jų kaimynai Mėsinių gatvėje. Stebėtina, tačiau Žydų kultūros ir informacijos centre dirbančios Inga bei Rima lauke įsikūrusiems valkatoms negailėjo gerų žodžių. Pasak moterų, mažiausiai dvejus metus netoli centro gyvenantys benamiai jokių rūpesčių aplinkiniams nekelia, greičiau atvirkščiai – stengiasi savo turtingesniems kaimynams padėti, kuo tik gali.

„Čia mūsų apsauga. Labai dėmesingi, visuomet padoriai elgiasi, sveikinasi. Jeigu reikia kokios nors pagalbos, atskuba padėti, visuomet pasiklausia, gal ko reikia. Ir policija jų nevargina. Vienas, būdavo, prisigeria, pasidaro jam bloga, tad greitoji pagalba atvažiuodavo. O kartą, žiūrime, ir policijos patrulis atvykęs. Matyt, pamanė, kad miręs, tai ir atvažiavo“, – dėstė Inga prisistačiusi centro darbuotoja.

Per renginius iškeliauja

Žydų centro darbuotojos svarstė, kad benamių grupelė galbūt ir keltų netvarką, jei ne jos vadovas Julius. Jis palaiko tvarką ir sugeba nuraminti pernelyg įsismarkavusius sėbrus.

"Jei ne Julius, nežinia, kaip čia būtų. O jis kažkaip sugeba viską sukontroliuoti ir visuomet – be smurto. Atrodo labai išsilavinęs, inteligentiškas žmogus. Pavyzdžiui, jeigu pas mus būna koks renginys, mes nueiname, paprašome ir jie kuriam laikui iškeliauja.

Anksčiau čia medis toks didelis augo, tai jų už to medžio švis nesimatydavo, dabar jie arčiau konteinerių persikraustė", – kalbėjo Rima.

Nakvoja ir žiemoja garaže

Patys benamiai tikino nuolat gyvenantys prie konteinerių, tačiau kaimynai tvirtina, kad čia susirenkama tik dieną. Naktimis ir žiemą grupelė glaudžiasi netoli esančiame garaže. Ten pat sumontuota krosnis, gaminamas valgis.

„Jie čia tik dieną susirenka, o pavakare išsiskirsto visi. Manau, kad gal kuris ir namus turi, bet šiaip visi garaže netoliese gyvena. Žiemą, jei ten pat išeina, šildosi, turi krosnelę“, – kalbėjo centro darbuotoja Inga.