Jauno žmogaus palikti žodžiai apie vienatvę ir žinia, kad to žmogaus nebėra. Lietuvą sukrėtė architekto Algirdo Kaušpėdo šeimą ištikusi nelaimė. 24 metų jo dukros socialiniame tinklalapyje parašyti žodžiai daugeliui smigo į širdį.

Nerimas, nuolatinis bėgimas, milžiniški informacijos srautai, galimybė bendrauti virtualioje erdvėje ir vis dėlto didžiulis vienišumo jausmas. Kas vyksta mūsų gyvenime? Kodėl mes, sugeriantys žinias iš viso pasaulio, parašantys daugybę elektroninių laiškų ir žinučių, jaučiamės prislėgti, išderinti, atskirti, svetimi? Apie tai, kaip atrasti šviesą tamsoje ir nepasiduoti liūdesiui, nepaskęsti informacijos jūroje ir džiaugtis, kalbėjomės su nominuotu Kauno vyskupu Kęstučiu Kėvalu.

– Lietuvoje prasideda niūrus ir tamsus periodas – depresijų, nerimo laikas. Gal mes tikrai esame nelaimingi jau vien todėl, kad gyvename klimato juostoje, kurioje tiek daug apniukusio dangaus, darganų, ankstyvų sutemų?

– Negalime paneigti, kad klimatas turi įtakos. Neseniai buvau Romoje. Ten dar vasaros nuotaikos, ir aš pats save pagavau, kad visai kitaip jaučiuosi. Supratau, ką reiškia mūsų himno žodžiai: „Tu didvyrių žemė“. Mūsų žmonės sugeba išgyventi tokiomis sąlygomis, kokios yra. Vis dėlto tos sąlygos, objektyviai vertinant, nėra jau tokios prastos. Netgi atvirkščiai.

Lietuvos reitingas pasaulio kontekste yra pirmame trečdalyje, nors mūsų atkurta valstybė dar jauna – vos 20 metų. Esame pateikiami kaip sėkmės pavyzdys net tiems kraštams, kuriems daug daugiau metų. Mes save vertiname labai lokaliai, o globaliai žiūrint, visai kitaip atrodome – gerokai geriau, negu patys save suprantame.

Gal tas rūkas ir lietus paveikia, kad mes linkę į pesimizmą. Sakome: „Žiūrėkite, pas mus yra blogai.“ Ir žmonės ima tai kartoti nė nejausdami, kad jie to savyje nėra išanalizavę. Nesinori sakyti, kad viskas pas mus yra tik gerai ir kvaili yra tie, kurie mano kitaip. Tai būtų tarsi tyčiojimasis iš žmonių. Bet neigiamos tendencijos didele dalimi priklauso nuo mūsų pačių. Knygynų lentynas nuklojusių psichologinių knygų pagrindinė mintis – jeigu nori, kad į gera keistųsi tavo tikrovė, keisk požiūrį.

Kitas dalykas, tai apie kurį kalba psichologai, – išmoktas bejėgiškumas. Jeigu katė motina sužeista velka koją, tai ir kačiukas velka koją, nors jo koja sveika. Nesakau, kad tai visiškai atspindi mūsų situaciją, bet to išmokto bejėgiškumo mumyse yra.

– Kaip atsikratyti to „velkamos kojos“ sindromo? Nuo ko reikėtų pradėti keisti mąstymą?

– Nuo pasaulėžiūros. Požiūris į pasaulį gali būti kaip į grėsmingą ir nedraugišką vietą – privalai kentėti ir išlikti besipjaunančių vilkų zonoje. Bet galima į pasaulį žiūrėti krikščioniškai, jaučiant, kad mes visi esame broliai ir seserys, šeima, tik mums ne viskas sekasi.

Turime būti jautresni vieni kitiems. Jautrumas, padovanotas kitam, grįžta, nes žmogus yra linkęs grąžinti tą emociją, kurią gauna. Žmoguje, kaip toje juodoje dėžėje, yra visko, draugiškumo pasauliui – taip pat, ir reikia skatinti tą draugišką požiūrį į pasaulį. Mes galime sušildyti vietą, kurioje gyvename.

Kad gerai jaustųsi, žmogui reikia tam tikrų sąlygų. Ne tik fizinių. Ar aš jaučiu, kad mano gyvenimas turi labai galingą prasmę? Ar suvokiu, kad esu daug daugiau nei trąša žemei, kad vis dėlto esu skirtas amžinybei, kad kūrėjas, pakvietęs mane čia gyventi, turi labai didelių lūkesčių? Ta amžinybė gali prasidėti čia, dangus gali prasidėti čia. Kaip danguje, taip ir žemėje.

Požiūris yra vienas svarbiausių pradžios taškų. Krikščionybė jį vadina atsivertimu. Žolė ta pati, medžiai tie patys, o vis dėlto kažkas kitaip. Kad taip atsitiktų, taip pat reikia sąlygų – žmogus turi būti atsivėręs.

– Šviesos ir džiaugsmo šaltinių ieško ir tie, kuriems krikščioniškasis tikėjimas nėra pamatinis. Laikas veikia visus: vis daugiau laiko praleidžiame virtualiame pasaulyje – internetas, socialiniai tinklai išstūmė ne tik ranka rašytus laiškus, bet baigia išstumti ir susitikimus su draugais, pokalbius prie arbatos puodelio. O gal šiluma, artumu galima dalytis ir sėdint prie kompiuterio?

– Jeigu pažvelgtume į praeitį, tai, be virtualaus ryšio, bendravimas nebuvo toks intensyvus. Aš nematau nieko blogo, jei draugą pasveikiname per feisbuką, tačiau nereikėtų linkti į kraštutinumus. Šiandien per kompiuterį aš labai greitai galiu pasveikinti draugą gimtadienio proga, galiu bendrauti su labai dideliu būriu draugų – to negalėčiau bendraudamas prie puodelio arbatos. Bet jei žmogaus gyvenime tas pasėdėjimas prie puodelio arbatos išnyksta visai, tada tas socialumas, kurį siūlo socialiniai tinklai, virsta asocialumu. Žmogus turi fiziškai jausti kitą žmogų, spinduliuoti jam palankumą, nebijoti parodyti, kaip jaučiasi – tik taip perduodama žinia, kad tu – ne vienas.

– Ar įmanoma apdoroti visą mus pasiekiantį informacijos srautą? Ar dėl to didelio informacijos kiekio netampame paviršutiniški, kai susižavėjimas jau yra laikomas meile, kai nebėra laiko į nieką gilintis, išjausti.

– Dabar mus pasiekiantis informacijos srautas po kokių penkerių metų gal atrodys minimalus. Mes turime išmokti gyventi su tuo srautu.

– Ar egzistuoja receptas?

– Svarbiausias dalykas – reikia daugiau disciplinuoti save. Ateinančioms kartoms teks turėti daugiau disciplinos, jeigu jos norės išlikti sveiko proto. Informacijos srautas, kurį gauname šiandien, po dešimtmečio kels tik šypseną.

Mums reikia ugdytis naujus įgūdžius gyvenant moderniame pasaulyje. Negalima paversti savęs vergu. Kai kuriuos dalykus žmogus turi dozuoti, užgriūvančią informaciją – taip pat. Menas save disciplinuoti yra laimės pradžia. Ritmas, ritualas ir disciplina – ateities laimės formulė.

Turime išsiugdyti tuos įgūdžius, kurie mūsų gyvenimą daro ritmišką. Manau, palengva prieisime prie antikinio ritualo supratimo. Ritualas gyvenimui suteikia ritmiškumo, jis – be galo svarbus, kaip ir disciplina. Pavyzdžiui, turiu aiškiai apsibrėžti, kiek aš skiriu laiko buvimui internete. Jeigu šios ribos neturėsiu, tai aš ten užsibūsiu ir, užuot tapęs socialus, tapsiu asocialus.

– Vis dėlto daugeliui turbūt atrodo, kad dabartinio žmogaus natūraliausia būsena – bėgimas. Žvėriškas gyvenimo tempas jau tapo savaime suprantamu dalyku. Regis, sustoti jau negali, nors ir suvoki, kad bėgdamas nebespėji.

– Mūsų amžiuje įvyko virtuali informacijos revoliucija. Gyvenome idiliškame pasaulyje, kuris staiga subyrėjo. Sutrikome. Mūsų vaikai jau įmesti į tai – jie nebijo to srauto ir tempo. Šiuos dalykus suvaldyti ir yra didžiausias iššūkis.

Paprasčiausia yra turėti nuostatą: aš dabar skirsiu laiką vaikams, ir tai šiuo metu – svarbiausia, nepaisant to, kas vyksta aplinkui. Tai, kas tuo metu vyksta aplinkui, yra mažiau svarbu ir, tiesą sakant, to negali pakeisti. Viskas yra, kaip sakoma, tik debesys virš mūsų. Debesys plaukia ir plauks, bet neturi būti priklausomas nuo jų.

– Psichologai neslepia, kad prie jų kabinetų nusidriekusios eilės pacientų, tarp jų daugėja jaunų žmonių. Baigusieji mokslus, studijuojantieji, kiti jau dirbantys skundžiasi, kad jiems neramu, baisu ateiti į suaugusiųjų pasaulį.

– Jie turi priimti tą neramybę. Susidraugauti su savimi. Atsakyti į klausimą: kas aš esu? Trys svarbūs žmogui dalykai, kad pradėtų jaustis saugus: save pažinti, save priimti (netgi su visais neigiamais niuansais) ir save atiduoti. Jei šie trys aspektai įvyksta, atsiranda įprotis pabūti vienam su savimi.

Nerimas duoda ženklą, kad turi stabtelėti tam, kad pabūtum su savimi. Tai signalas, kad apmąstytum savo gyvenimą. Čia kaip Biblijoje – šešias dienas dirbai ir dabar, tą septintąją, turi stabtelėti ir pasidžiaugti. Nerimas yra signalas susimąstyti, ar išvis tavo gyvenime yra ta septintoji džiaugsmo diena, kai atsisėdi ir atsidūsti, kad yra gera.

Tai yra labai svarbus aspektas – pasidžiaugti tuo, ką nuveikei. Septintoji diena yra tam tikro ritmo ženklas, išsigelbėjimas nuo monotonijos, nuo bėgimo be sustojimo.

Daug žmonių galvoja, kad nerimas kyla dėl to, kad ko nors nepadarė. Nebūtinai. Kai tampa neramu, tu sustoji ir apmąstai, ką nuveikei, o tada gali nušvisti ir tęsti kelionę.

– Visų ieškoma džiaugsmo, laimės formulė egzistuoja kur nors čia pat?

– Laimės tyrimai kartais atskleidžia keistų dalykų. Didžiausias laimės indeksas neretai būna tuose kraštuose, kurie, atrodo, neturi jokio pagrindo laimei. O pasirodo, kad to krašto žmonės sugeba džiaugtis mažais dalykais.

Mes visada gyvename ateities projekcijoje. Kai aš valgau, galvoju apie darbus, kai dirbu, galvoju apie namus, namuose mąstau apie darbą ir niekur nesu čia. Reikėtų mokytis iš vaikų, kurie žaisdami tik žaidžia ir visą save atiduoda žaidimui. Būk visas paniręs į tai, ką darai, ir pajusi, kad arbata skani, duona skani. Mes laukiame didelių dalykų, didelių džiaugsmų. Tačiau ir krintantis rudens lapas, sutiktas žmogus, tavo vaikas, kurį gali čia pat pamyluoti, yra mokėjimas džiaugtis tais dalykais, kurie prieinami šiandien, čia ir dabar. Ir kai apsižvalgai, pasirodo, kad to, kuo gali džiaugtis, yra daug.