Ar daug reikia, kad šventės džiugintų? Net ir tapęs vyskupu augziliaru, Jo Ekselencija Kęstutis Kėvalas neįsivaizduoja Kūčių ir Kalėdų be kepamų kūčiukų, eglės ir mandarinų kvapo, paslaptingų šv. Mišių vėlų vakarą, mielų dovanų – be to, kas pakylėja žmogų virš kasdienybės.

– Vyskupe, ar laukiate šv. Kalėdų?

– Laukiu. Kalėdos visada žymi naują pradžią ir man yra tarsi tokie mažieji Naujieji metai. Pradedi naujai organizuoti gyvenimo ritmą, vėl viskas šviežiai atrodo.

– Adventas daug kam prabėga ne susikaupus, kaip turėtų būti, bet atvirkščiai – lekiant, bėgant, nes reikia užbaigti darbus, nupirkti visiems dovanų, pasiruošti šventėms. Ką patartumėte padaryti per tas likusias kelias dienas, kad prie Kūčių stalo žmonės sėstų tikrai pasiruošę švęsti?

– Labai svarbu rasti laiko nurimti ir susikaupti, kadangi ir pati šventė gali prabėgti taip lekiant. Atsisėdus prie stalo iš inercijos dar bėga mintys, rūpesčiai, ir žmogus negali pajusti tos šventės viršlaikiškumo. Norint šventę padaryti švente, reikia turėti kokį nors šventą momentą, o ne tik buitinę kasdienybę. Šventė turi turėti viršlaikiškumo dimensiją (peržengti laiką), tokį „Aha!“, arba stabtelėjimo momentą. Ne mažiau svarbu pailsėti fiziškai, o jei kam pavyksta stabtelėti ir dvasiškai, maldoje, tai jau šiandien prabanga.

Susėdimas prie Kūčių stalo jau yra kulminacija, kaip desertas stalo prasme. Pati šventė simbolizuoja, kad kažkas įvyko prieš tai ir įvedė į šventę. Tai reiškia, kad aš jau esu pasiruošęs susitikti su kitu žmogumi, pasikalbėti, pasiruošęs naujam etapui. Svarbiausia, kad nereikėtų galvoti: ačiū Dievui, šventės praėjo, dabar galėsiu pailsėti. Šventė negali būti bausmė, nors kartais šventes išgyvename kaip naštą. Jau geriau švęsti paprasčiau nei prie apkrauto stalo, su kalnu dovanų ir laukiant, kada visa tai pasibaigs.

– Kalėdas švenčia ir tie, kurie neina į bažnyčią, kurie pamiršta, kad tai Jėzaus gimimo šventė. Ar tai gerai, ar ne?

– Bet kokiu atveju gerai, kad žmonės švenčia šventes. Krikščioniškuoju požiūriu švęsti šventes yra tiesiog įsakyta. Švęsti ne tik dvasiškai naudinga, bet ir būtina psichologiškai. Jei žmogus ir netiki, švęsdamas jis išgyvena tai, ko negalėtų patirti kasdienėje rutinoje. Ir psichologiškai, ir bendražmogiškai tiesiog apsimoka kartkartėmis stabtelėti ir pabūti tą šventą laiką. Kitaip žmogus neturės to, kas jo gyvenimą pradžiugina, neturės jėgų naujam etapui, tam, kas jo laukia ateityje.

– Kūčių dieną Lietuvoje laikomasi pasninko, bet pastaraisiais metais Kūčių vakarienės stalai lūžta nuo įmantrių valgių, lašišų kepsnių ir kitokių gėrybių. Ar tai normalu, ar derėtų stalą ruošti kukliau?

– Kūčių pasninko tradicija yra tam, kad Kalėdų šventę išgyventume visavertiškai. Pasninkas įveda žmogų į šventę. Sotus žmogus neturi to troškimo, kokį gali pajusti pasninkavęs žmogus. Pasninko esmė yra paaštrinti mūsų skonį ir pajusti šventės pilnatvę. Mūsų tradicijoje Kūčių stalas yra tarsi įžanga į Kalėdų šventę, tad ir pasninkas yra kitoks nei įprastai. Tas stalas turi būti kitoks, antraip ir Kalėdų stalas nebus įspūdingas. Kūčių stalo esmė – ne valgiai, bet pabuvimas drauge su šeima, kalėdaičio laužymas linkint savo artimui gera, o stipriausias akcentas yra bendra malda. Turi rūpėti ne tik kaip save sustabdyti ir nepersivalgyti per Kūčias, bet ir pajusti tikrąjį šios šventės gylį ir grožį, įsijaučiant, kad tai mūsų Išganytojo gimtadienio šventė.

– Mėgsta žmonės ir pajuokauti: alkoholis – ne mėsa, tad ir per pasninką – „ne griekas". Ar dera ant Kūčių stalo butelis vyno, o kai kam – ir bambalis alaus?

– Aš manyčiau, kad prie Kūčių stalo alkoholis nedera. Vis dėlto vakarienė yra šventa ir pasninkiška. Todėl šią dieną susilaikymas nuo alkoholio būtų labai geras pasninkas, tikrasis pasninkas. Jeigu galime susilaikyti nevalgę kažkokių patiekalų, tai galima susilaikyti ir nuo alkoholio. Jo nevartojimas būtų sveikintinas ir labai pageidautinas. Tiesa, per Kalėdas vyno taurė gali simbolizuoti šventės nuotaiką. Ir Šventasis Raštas šia prasme kalba apie vyną palankiai ir net kilniai. Saikingas vartojimas netrukdo, tik kad labai dažnai pradėję žmonės nebegali sustoti, ir šventės baigiasi labai liūdnu vaizdu. Saikas pas mus dar nėra vertybė ar dorybė.

– Šienas po staltiese, šiaudo traukimas norint sužinoti, kokie bus metai, merginų burtai bandant išsiaiškinti, kas bus mylimasis, – tai senieji lietuvių Kūčių papročiai. Gal katalikams jie nedera?

– Turbūt šiandien suvokiame, kad tai daugiau žaidimas, o ne sakraliniai veiksmai, kurie galbūt kažkada ir buvo. Tai tautos tradicija, galinti pradžiuginti ir pagyvinti šventę. Švenčiame Jėzaus gimtadienį, o visa, kas tą šventę supa, yra tik priedai.

– Gal kaip dvasininkas galite patarti Kalėdų laukiantiems žmonėms, ko vertėtų nedaryti per šitas šventes ir be ko neapsieiti?

– Gal reikėtų pradėti paraginimu, ką daryti per šias šventes. Norėčiau pakviesti žmones ateiti į šv. Mišias, pajusti Kalėdų nuotaiką ne vien savo aplinkoje, bet ir bendruomenėje, parapijoje, bažnyčioje. Jeigu žmogus dalyvauja šv. Mišiose, šventė būna visavertė ir dvasiai, ir kūnui. Labai svarbu pabūti su šeima, nes įsisukę į beprotišką tempą labai mažai laiko praleidžiame su savais. Kadangi šiemet dienų švęsti bus nemažai, raginu susitikti ir su ta platesne šeima: pusbroliais, pusseserėmis, kitais giminaičiais. Tai labai gera proga pabūti kartu. Na, o ko vertėtų nedaryti? Labai raginčiau vengti nesaikingai vartoti alkoholį, nes pastebime, kad ilgos šventės tampa besaikėmis išgertuvėmis. Tai jau šventės iškraipymas ir paniekinimas. Sutikti Kalėdas neblaiviai ir praleisti jas skaudama galva – tai daryti bloga tiek sau, tiek savo artimiesiems. Tiesiog neapsimoka taip daryti.

– Kokias Kūčias prisimenate iš vaikystės? Juk buvo gūdus sovietmetis, kai net ne visi žmonės švęsdavo.

– Kūčios būdavo įspūdingos, nes pati ruoša šventei suvienydavo visą šeimą. Pasiskirstydavome darbus, kas ką tvarko, kas gamina, kas eglę puošia. Prisimenu namuose kepamų kūčiukų, kuriuos vadindavome šližikais, pyrago kvapą, sumišusį su eglės ir mandarinų kvapu. Tas kvapas iki šiol išlikęs iš vaikystės. Aišku, būdavo šventinis stalas ir šv. Mišios. Nors ir buvo sovietmetis, bet į bažnyčią vis tiek nueidavome. Tas valgymas prie vieno stalo, buvimas šv. Mišiose man yra vienas ryškiausių vaikystės prisiminimų. Manau, kad ir šiandien vaikams, jauniems žmonėms svarbu patirti tą susėdimą prie stalo, buvimą naktinėse šv. Mišiose, nes tai palieka įspūdį, peržengia kasdienybę, sušildo žmones.

– Kokius Kūčių arba Kalėdų patiekalus labiausiai mėgstate?

– Silkė per Kūčias visada atrodo kitaip paruošta nei įprastai. Kūčiukai su aguonų pienu – tai delikatesų viršūnė per Kūčias. Mama visada virdavo kisielių. Jis irgi man yra Kūčių gėrimas. Ir dar kepdavo mielinius blynus, tokius pūstus su razinomis. Tai mūsų namuose visada būdavo svarbus ir netgi šventas Kūčių stalo atributas. Aišku, niekas nepralenkia kalėdaičių, nes jie atlieka bendrystės apeigą.

– Šiemet pirmą kartą prie Kūčių stalo sėsite kaip vyskupas. Ar šventė bus kitokia?

– Šiemet sėsiu Kūčių švęsti vyskupijos kurijos aplinkoje. Kitoniškumo suteiks ir tai, kad per Kalėdas kaip vyskupas aukosiu šv. Mišias ir joms vadovausiu. Tai suteiks kitokių spalvų šventei. Bet kaip ir visada, grįšiu namo pabūti su tėvais, todėl ir prisiminimai, ir visa kita bus taip pat.

– Ar dvasininkai taip pat laukia Kalėdų Senelio?

– Dovanas labai smagu gauti, ypač perduotas „nuo Kalėdų Senelio“. Tas momentas labai šiltas, nes supranti, kad dovana yra meilės išraiška. Visada gaudamas dovaną pradžiungu – vadinasi, kažkas apie mane pagalvojo, ir tai yra pati didžiausia tos dovanos esmė. Dovanos davimo ir gavimo elementas per Kalėdas yra labai svarbus. Po konsekracijos į vyskupus net negaliu tikėtis daug dovanų, nes ir taip daug gavau. Jau net nepatogu, nes nebegalėsiu tiek žmonėms atsidėkoti, atsilyginti. Dovanų prasme Kalėdos man jau įvyko, ir tas laikotarpis nuo įšventinimo yra ypatingas.

– Kalėdos – stebuklų metas. O gal ir pats ruošiatės tapti Kalėdų Seneliu?

– Ne kartą esu buvęs Kalėdų Seneliu, net važiavęs arkliais kinkytomis, varpeliais skambančiomis rogėmis su maišais dovanų. Nežinau, ar vyskupas galėtų būti Kalėdų Seneliu. Galbūt. Vaizduotė tiek dar nesiekė, bet čia neblogas pasiūlymas. Vyskupo drabužiai raudoni, labai panašūs į Kalėdų Senio, tai beveik nereikėtų persirengti.