Donatai Rinkevičienei smagu, kad turi daug vaikų, nuosavą namą, savą kiemą. Kažkada visai nesvajojusi apie gausią šeimą, dabar 38-erių moteris net neįsivaizduoja gyvenimo be būrio vaikų.

Tačiau jų namuose ne tik skamba muzika – mamą labai domina paslaptingas dangaus, o dukterį Ievą – rizikingas gyvačių pasaulis. Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro įkūrėjo, meno vadovo ir vyriausiojo dirigento Gintaro Rinkevičiaus bei jo žmonos net ir darbas – po vienu stogu. Nors vyrą Donata kasdien mato darbe, ant jos rašomojo stalo po stiklu puikuojasi užkišta sutuoktinio fotografija.

D.Rinkevičienė yra orkestro Atlikėjų skyriaus koordinavimo vadovė. Su ja susitikome Vilniaus kongresų rūmuose, kai visi jau buvo atsikvėpę po kalėdinio maratono, tačiau ruošėsi kitam įspūdingam startui – Naujųjų metų sutiktuvėms. Dirigentui G.Rinkevičiui Naujųjų išvakarės būna sunki darbo diena – jau daugelį metų tą dieną maestro diriguoja du koncertus.

– Donata, kieno fotografijų namie daugiau – vaikų ar Gintaro? – pradėjome pokalbį su D.Rinkevičiene.

– Sakyčiau, per pusę. Yra kelios mano nuotraukos su vaikais. Bet dominuoja vaikai ir Gintaras. Turime labai gražių, kokybiškų nuotraukų. Man malonu į jas žiūrėti.

– O ar yra jūsų nuotrauka maestro kabinete?

– Ne. Bet dabar toks laikas, kai viskas yra planšetiniuose kompiuteriuose ir išmaniuosiuose telefonuose. Ten jis ir turi mano bei vaikų nuotraukų. Bet žvaigždė yra jis. Jis yra orkestro įkūrėjas, o aš tik padedu vykdyti jo planus, jo sumanymus. Jis planuoja naują sezoną, o mano užduotis – susisiekti su atlikėjais, suderinti su jais programą, repeticijų laiką, keliones, viešbučius.

– Jeigu nebūtų meilės, jis jums nebūtų žvaigždė?

– Būtų žvaigždė. Todėl, kad dar nuo paauglystės, kai atsirado Jaunimo simfoninis orkestras (tai pirmasis kolektyvo pavadinimas – red. past.) ir jo koncertai buvo rodomi per televiziją iš Operos ir baleto teatro, Sporto rūmų, atkreipiau dėmesį į jauną, veržlų dirigentą. Labiausiai juo sužavėta buvo mano mama. O aš sakiau: "Kaip vyras man jis – nelabai. Kažkoks įraudusiais žandais. Šviesiaplaukis." Tačiau mama prieštaraudavo: "Koks nuostabus jaunas dirigentas. Kaip Lietuvai tokio reikėjo." Tuo metu negalėjau pagalvoti, kad tas žmogus taps mano vyru ir su juo turėsim tokią didelę šeimą.

– Kokia kalėdine dovana jus pradžiugino vyras?

– Per Kalėdas jis man padovanojo labai įdomių kvepalų. Apie tokius net nežinojau. Jis pats išrinko ir labai pataikė. O aš jam padovanojau teleskopą. Galės žiūrėti į dangų. Gal tai taps jo pomėgiu? Man patinka dangaus kūnai, visa, kas susiję su kosmosu. Man pasirodė, kad turėti teleskopą ir pažiūrėti pro jį į dangų, į Paukščių Taką – nebloga idėja. Mes jį dar tik pastatėm, nustatėm, bet iki galo dar neišsiaiškinom kas ir kaip.

Tas kalėdinis gruodis Gintarui visada sunkus, buvo 24 koncertai. Toks maratonas: rytą repeticijos, vakare – koncertas. Sausio pradžioje jis bus laisvas net septynias dienas. Pasivaikščiosim pagaliau po miestą, pabūsim namie. Be repeticijų, be koncertų. Ramiai.

– Ar nesulaukėte griežtų skambučių, "Dviračio šou" pradėjusi parodijuoti Seimo pirmininkę Loretą Graužinienę?

– Kai gavau tą pasiūlymą, nustebau, – jokio mūsų panašumo nėra. Bet paprašė pabandyti. Pabandžiau, ir tai tęsiasi iki šiol. Iš pradžių netikėjau, kad pavyks. Negana to, L.Graužinienė padarė karjerą, tai ir man darbo padaugėjo.

– Manoma, kad vyresnysis L.Graužinienės sūnus Eimantas prieš mėnesį netikėtai buvo pradingęs dėl patyčių iš motinos. Kaip jūs – pati keturių vaikų motina – sureagavote į tai?

– Tiek, kiek mes rodome "Dviračio šou", – ašaros, palyginti su tuo, kas darosi internete, interneto portaluose, laikraščiuose. Neseniai L.Graužinienę buvau sutikusi viename renginyje. Ji pasakė: "Jeigu kartais negalėsite filmuotis, vienas skambutis, ir aš jus pakeisiu." Manau, tai – komplimentas.

"Dviračio šou" mes neliečiame žmonių asmeninio gyvenimo – parodijuojame tiktai politinę jų veiklą. Mes nesityčiojame, kaip tai daroma internete, nepiešiame L.Graužinienei Viktoro Uspaskicho ūsų. Tik pažiūrėkite, kiek internete pridaryta visokių šposų, kiek prikurta, prikompiliuota visokių klipukų.

Jos sūnus buvo pradingęs tikrai ne dėl "Dviračio" laidų. 100 proc. esu tuo įsitikinusi. Nemanau, kad jis žiūri "Dviračio šou", juk turi klausos negalią, bet jis puikiai mato, kas parašyta internete, spaudoje, portaluose.

– Jūsų gyvenimas – labai judrus: namai, vaikai, valgio ruošimas, darbas ne tik orkestre, bet ir televizijoje. Kaip spėjate viską aprėpti, sužiūrėti? Ar nepavargstate nuo tokio krūvio?

– Aišku, kad jautiesi kaip šiek tiek trenktas. Rytą pabundi – viskas, iš lovos išlipti neįmanoma. Ir net pradedu savęs gailėti, vyrui pradedu burgzti: "Kada aš išsimiegosiu, kada aš pailsėsiu?" Bet dabar vaikams atostogos – pailsėsiu. Nereikės jų vežioti į mokyklą, iš mokyklos. Įpratau prie judraus gyvenimo. Net mano mama klausia: "Kaip tu spėji viską padaryti?" Namų tvarkytoja pas mus ateina kartą per savaitę, bet tvarkomės su ja kartu, kad būtų greičiau. Langus nusivalome patys – kartu su Daniele ir su maestro.
Man smagu – daug vaikų, didelė šeima, nuosavas namas, savas kiemas. Net neįsivaizduoju gyvenimo, jei nebūtų Lauros, Ievos, Mariaus. Ir gyveni pagal režimą, kurį diktuoja vaikai, vyro repeticijų bei koncertų grafikas. Jei iš to grafiko išsimuši, tada niekur nespėsi – nei vaikų nuveši į mokyklą, nei paskui jų susirinksi. O jie mokosi skirtingose mokyklose. Aš juos nuvežu, aš juos ir susirenku. Kas antrą dieną suku į degalinę, kasdien – į parduotuves. Užtat nuo manęs nuimtas komunalinių mokesčių skaičiavimas. Tai daro Gintaras – jis geras matematikas.

– Gal jaunystėje planavote tokią gausią šeimą?

– Aišku, kad ne. Jokiu būdu. O paskui viskas buvo aišku: turim Laurą, vadinasi, jai reikia broliuko arba sesutės. Gimė sesutė. Vadinasi, reikia brolio. Su Gintaru susilaukėme trijų vaikų: Lauros Marijos (11 metų), Ievos (9) ir Mariaus (8). Mūsų šeimoje – ir mano dukra Danielė, jai – 17-a.

– Ar vaikai padeda tvarkytis namie?

– Mažieji vaikai labiau padeda negu Danielė. Dabar Danielei reikia labai daug mokytis. Antra, toks amžius, kai labai norisi kur nors išeiti, didelį dėmesį kreipia į savo išvaizdą, šukuoseną. Dieta – dar kita problema. Mūsų supratimu, tas dietas reiktų kontroliuoti, nes ji jau labai nusidietino. Be to, gimtadienio proga prieš gerą mėnesį dovanų gavo kompiuterį, tai dabar ištisai sėdi prie to kompiuterio.

– Ar turite stovėti vaikams už nugaros, kad pamokas ruoštų?

– Jie visi mokosi gerai. Iš pradžių Laurai buvo kiek sunkiau su matematika, anglų kalba, bet paskui – pokšt – toks šuolis, ir dabar neturiu jokių problemų. Truputį reikia padirbėti su Mariumi. M.K.Čiurlionio menų mokykloje, kur jis mokosi, užduodama namų darbų, bet nėra laiko jų ruošti, nes visą dieną vyksta pamokos, muzikos užsiėmimai. Aštuonerių metų vaikui krūvis yra didelis. Mokosi jis labai gerai. Bet kai grįžta namo, būna labai pavargęs, o dar reikia padaryti namų darbus. Todėl kartais tenka tiesiog gražiai pamaldaut, kad juos padarytų.

– Kaip jums sekasi bendrauti su suaugusiomis vyro dukterimis – muzikantėmis Saule ir Rūta iš pirmosios jo santuokos? Ar jos negriežia ant jūsų danties?

– Bendraujame puikiai. Suaugę žmonės, visi viską supranta. Vasarį sukaks 12 metų, kai mudu su Gintaru susituokę. Jos atvažiuoja pas mus į svečius. Saulė griežia smuiku orkestre, o Rūta kviečiama groti į orkestrą, kai prireikia pianisto. Jos pas mus atvažiavo ir per Kūčias su kalėdinėmis dovanomis.

– O kaip jos bendrauja su mažosiomis sesutėmis ir broliu?

– Gerai bendrauja, juos pamoko. Kai pasakom, kad atvažiuos Saulė ir Rūta, mažieji labai jų laukia. Saulė augina šunis – turi du spanielius ir ryzenšnaucerį, aktyviai važinėja į parodas. Ir atvažiuoja kartais su tais šunimis, palieka pasaugoti, jei reikia.

– Gal jos muzikuoja kartu su mažaisiais?

– Ne. Iš mažųjų tik Marius muzikuoja, jis turi tam gabumų. Laura turi, bet ji labiau linkusi į šokį – yra smulki, plastiška. Jai labiau tinka judesys, aktorystė. Apie Ievą – atskira kalba. Ji – kitokia. Tvirto būdo, tvirtos nuomonės. Labai mėgsta gyvates ir nori tapti chirurge. Mergaitės per Kalėdas nori barbės, o ji – arba karališkosios kobros, arba anakondos. Su didžiausiu malonumu prilipusi prie televizoriaus ekrano ji žiūri "Animal Planet" laidas, kai rodo gyvates.

Bandydami išsisukti iš tos padėties, internetu iš Amerikos jai nupirkome tokį padėvėtą albumą su spalvotomis įvairiausių gyvačių nuotraukomis. Labai gražios nuotraukos. Ji sėdi ir žiūri tas nuotraukas. Tikimės, kad praeis. Jau nuo šešerių ateityje ji save įsivaizduoja chirurge. Ne šiaip gydytoja, o chirurge. Ji piešia operacijas. Ir lašelines nupiešia, ir kraują, ir chirurgo įrankius. Detaliai.

– Kuris kūrinių, kurį diriguoja jūsų vyras maestro G.Rinkevičius, jums labiausiai patinka?

– Aš esu melomanė, todėl pasakyti, kuris patinka labiausiai, – sunku. Tiesiog yra dalis kūrinių, kuriuos geriausiai diriguoja jis. Jo diriguojami trupės "Vilnius City Opera" operų pastatymai – nuostabūs, operos – jo arkliukas. Iš simfoninių – Gustavo Mahlerio, Piotro Čaikovskio kūriniai, fortepijoniniai Sergejaus Rachmaninovo koncertai. Kito dirigento rankos, ekspresijos, tempo diriguojant šituos kūrinius neįsivaizduoju, tiktai jo. Jis – didis žmogus.

– Bet gyventi su didžiu žmogumi turbūt nelengva? Jie – sudėtingi.

– Gintaras – labai linksmas žmogus. Kadangi aš pati esu linksmo būdo, kvatoklė, mes ir pradedam dieną, ir baigiam ją linksmai. Aišku, kad būna įvairių rūpesčių. Bet mes nesipykstam. Jis – labai atsakingas, tvarkingas, organizuotas. Bet kartu ir nepaprastai linksmo būdo žmogus.

– Labai jau giriate. Bet yra žinoma, kad dirigentai – diktatoriai. Be Dievo duoto talento, tai – skiriamasis jų charakterio bruožas.

– Taip, diktatorius. Kitaip orkestre būtų palaida bala. Visi didieji dirigentai buvo diktatoriai, netgi despotai. Ir tai net knygose parašyta. O namie – ne. Namie sako, kad aš esu šefas. Iš tikrųjų mudu abu namie šefai – dalijamės namų pareigom. Nėra taip, kad jis šeimos galva, o aš – kaklas, arba atvirkščiai.