Apie dronus – detaliai
Mobiliojo telefono signalas, pranešantis, kad ir vėl kažkur netoli skrenda dronas, jau tapo mūsų naująja realybe. Deja, dar negauname tikslios informacijos apie galimą pavojų, dažnai neturime ir galimybės nuo jo pasislėpti.
„Lietuvoje atskridus vienam dronui jaučiausi nesaugiau nei Ukrainoje atskridus dvidešimčiai, nes ten informuojama, kokiame taške jie yra dabar ir kur link skrenda“, – sako šiuo metu Odesoje dažnai besilankantis Alvydas Medalinskas, kuriam buvo pasiūlyta tapti pirmiausia Odesos miesto ambasadoriumi Lietuvoje, o paskui – Odesos regiono plėtros agentūros ambasadoriumi Lietuvoje. Savo akimis matydamas, kaip Odesa ir jos regionas gyvena karo sąlygomis, ir suvokdamas, kad panašus pavojus gali kilti Lietuvai ir jos gyventojams, jis išsikėlė tikslą kuo plačiau perduoti Lietuvos institucijoms, verslui ir gyventojams ukrainiečių patirtį. Ukrainiečiai civilinės saugos priemonių veiksmingumą tikrina realiomis karo sąlygomis.
„Tiksli drono buvimo vieta ir skridimo kryptis neturėtų būti karinė paslaptis, nes tai yra žmonių saugumo reikalas. Vien nuo to, kad mobiliajame telefone pasigirsta signalas apie kažkur Lietuvos danguje esantį droną, niekam netampa nei lengviau, nei aiškiau. Negali viskas valstybėje sustoti dėl vieno įskridusio drono, negali visi pulti ieškoti slėptuvių ar priedangų, jei nėra tikri, kad dronas šalia. Ukrainoje gyventojams siunčiama tiksli informacija apie drono buvimo vietą, skrydžio trajektoriją ir kryptį. Kai kelių kilometrų tikslumu žinai, ar dronas yra kur nors šalia tavęs, gali spręsti, ar tęsti darbus, susitikimus, ar jau reikia eiti į slėptuvę“, – sako A. Medalinskas.
Ukrainoje apie tokį pavojų gyventojai įspėjami trimis pagrindiniais būdais, dviem iš jų informacija gaunama mobiliuoju telefonu. Plačiai naudojami „Telegram“ kanalai, kurių administratoriai palaiko ryšį su dronų judėjimą stebinčiais žmonėmis. Antrasis būdas – oficialių institucijų įspėjimo sistemos, panašios į tas, kurias Lietuvoje kuria Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas bei savivaldybės. Pasak A. Medalinsko, kai kurios savivaldybių sukurtos programos turėtų būti integruotos į nacionalinę įspėjimo sistemą, o ne veikti visiškai atskirai. Trečia priemonė – gatvėse per garsiakalbius skleidžiami įspėjimai.
A. Medalinsko manymu, negerai, kad mobiliajame telefone Lietuvoje dabar skamba toks pat aliarmo signalas, nesvarbu, ar kilo gaisras, ar atskrenda dronas, ar įvyko kas nors kita. Įspėjimo signalai turėtų skirtis pagal pavojaus pobūdį.
Be to, Lietuvoje kyla problemų dėl navigacijos pavojaus atveju – žmonės nežino, kur eiti. Ukrainoje tokia sistema įdiegta ir mobiliuosiuose telefonuose: paskelbus pavojų, ekrane matai, kur yra artimiausia slėptuvė ar priedanga ir per kiek minučių galima ją pasiekti.
„Lietuvoje taip pat reikėtų, kad pavojaus signalo gatvėje užkluptas žmogus turėtų orientyrą, kur yra artimiausia veikianti vieta pasislėpti“, – pabrėžia A. Medalinskas.
Ukrainoje veikia mobiliųjų telefonų navigacijos sistema, kuri, paskelbus pavojų, parodo, kur yra artimiausia slėptuvė ar priedanga ir per kiek minučių galima ją pasiekti.
Langų būti negali
Ukrainos patirtimi besidalijantis ekspertas pasakoja, kad dabar daug važinėja po Lietuvos savivaldybes. Jis teigia matęs ne vieną oficialiu ženklu pažymėtą priedangą, kurioje žmogus galėtų labiau nukentėti, nei apsisaugoti.
„Man keista, kad Lietuvoje skundžiamasi per griežtais reglamentais priedangoms. Pats mačiau – jų rūsiuose yra milžiniški langai, nors viena iš esminių sąlygų priedangoms – kad jose nebūtų langų, nes stiklo šukės kartais pavojingesnės nei skeveldros, gali sužeisti ar net nužudyti. Tad kokios tos taisyklės, jei ten, kur yra stiklas, buvo galima užkabinti specialius priedangų ženklus?“ – stebisi A. Medalinskas.
Pasak jo, reikia parengti naujų priedangų ir slėptuvių statybos reglamentus bei taisykles, o esamuose pastatuose priedangoms pritaikyti tinkamas patalpas. Būtina pasitelkti ekspertus ir laikytis visų reikalavimų, kad žmonės žinotų, jog slėptuvė iš tiesų gali apsaugoti. Taip pat būtina patikrinti visas dabar specialiais ženklais pažymėtas priedangas, atidžiai įvertinti, ar jos saugios, nes negalima vadovautis vien vajaus logika, kai kalbama apie žmonių sveikatą ir gyvybę.
Ukrainoje taip pat peržiūrimi priedangų ir slėptuvių normatyvai. Antžeminių slėptuvių reikalavimai pakeisti atsižvelgiant į vis naujų ginklų naudojimą ir vis sunkesnius jų padarinius.
Nauji normatyvai
„Pagal 2022–2023 m. normatyvus Ukrainoje buvo pristatyta daug slėptuvių, bet jos tapo tarsi kartoniniais nameliais. Žinoma, jos iš betono, tačiau jų sienos tokios silpnos, kad žmonės net neina į jas slėptis. Šiuo metu slėptuvės statomos pagal 2025 m. normatyvus. Ukrainoje dronų ir raketų atakomis išbandytas technologijas, kartu su ekspertais parengtus reglamentus ir sertifikatus, taikomus antžeminių slėptuvių gamybai, galėtume pripažinti ir Lietuvoje. Tada jų įrengimo procesą būtų galima pradėti gana greitai“, – neabejoja A. Medalinskas.
Jo teigimu, Lietuvos nacionalinės institucijos ir savivaldybės neturėtų skubėti statyti bet kokių naujų slėptuvių. Jos turėtų būti įrengiamos pagal išbandytus normatyvus ir metodikas, kad pinigai nebūtų išleisti veltui, o žmonės nebijotų jomis naudotis. Šiuo požiūriu Ukrainos patirtis gali būti labai svarbi.
A. Medalinskas aiškina, kad Ukrainoje antžeminės slėptuvės yra dviejų tipų: įkasamos į žemę ir modulinės, kurias galima pastatyti ten, kur jų reikia. Tokių slėptuvių reglamentai ir normatyvai kaip tik dabar rengiami ir Lietuvoje. Ukrainiečių patirtį šioje srityje jis pristatė Aplinkos, Vidaus reikalų ir Energetikos ministerijų vadovams. Odesoje jam pavyko susitikti su Odesos statybos akademijos vadovais, asmeniškai prisidėjusiais prie tokių reglamentų kūrimo. Vėliau surengtas ir nuotolinis pasitarimas su Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektoriumi ir kitais šio universiteto ekspertais.
Kai kuriuose regionuose, tarp jų – ir Vilniaus, labai svarbi apsauga nuo radiacijos, nes netoli yra Astravo atominė elektrinė.
Susitikęs su aplinkos ministre ir kitais ministerijos vadovybės nariais, A. Medalinskas kalbėjo apie Ukrainoje priimtus slėptuvių įrengimo ir naujų pastatų statybos normatyvus. Pagal juos automobilių stovėjimo aikštelės gali būti pritaikomos kaip priedangos ar slėptuvės, o projektuojant namus turi būti atsižvelgiama į atsparumą oro atakoms ir stichinėms nelaimėms. Be to, būtina įvertinti ir elektros energijos tiekimo saugumą. Pvz., Ukrainoje numatoma, kad naujuose namuose turi būti vietos katilinei, saulės elektrinės įrangai ar kitam energijos šaltiniui. Šią įrangą taip pat reikia apsaugoti.
Pasak A. Medalinsko, statant naujus namus galima pasinaudoti ir Izraelio patirtimi. Ten žmonės žino, kad, net jei jų namas griūna nuo kokio nors poveikio – raketos, drono ar stichinės nelaimės – name, automobilių stovėjimo aikštelėje ar rūsyje yra specialiai įrengta saugiausia vieta pasislėpti.
Jis pabrėžia, kad reikia kalbėti ne tik apie slėptuves žmonėms, bet ir apie kritinės svarbos infrastruktūros apsaugą. Šioje srityje Lietuvai taip pat reikėtų imtis veiksmų, pasinaudojant Ukrainos patirtimi.
Baldai sulankstomi
Slėptuvėse turi būti tinkama įranga, baldai. „Kai dronas skrido virš Lietuvos, labai keista buvo matyti Vyriausybės narius, slėptuvėje rūsyje sėdinčius ant kažkokių suoliukų. Taip yra ne tik Vyriausybėje, bet ir daugelyje mokyklų, ligoninių, kitų įstaigų. Apie vidaus įrangą reikia pagalvoti ne mažiau nei apie pačių slėptuvių įrengimą“, – sako A. Medalinskas.
Baldai slėptuvėse turi būti greitai surenkami – sulankstomos kėdės ir lovos, jei reikėtų slėptis ilgesniam laikui. Kai slėptuvė nenaudojama, baldus turi būti galima greitai sulankstyti ir sustatyti į kampą, kad neužimtų daug vietos. Čia, pasak A. Medalinsko, taip pat būtų galima pasinaudoti Ukrainos patirtimi, šįkart – ir lietuviška. Lietuvos įmonės yra sukūrusios ir pagaminusios baldų Ukrainos slėptuvėms.
Ukrainoje dronų ir raketų atakomis patikrintas technologijas, reglamentus ir sertifikatus, tai ko mus gaminant antžemines slėptuves, galėtume pripažinti ir Lietuvoje. Tada jų įrengimo procesą būtų galima pradėti gana greitai.
Sulankstomi baldai, kitaip nei įprastos metalinės lovos, užima mažai vietos, todėl patalpa gali būti naudojama kitoms reikmėms, kol jos neprireikia kaip slėptuvės. Kitoms veikloms skirta įranga taip pat turėtų būti lengvai patraukiama į šalį.
Lietuvos savivaldybės taip pat siūlo kurti dvejopos paskirties požeminę saugumo infrastruktūrą, kurią būtų galima naudoti ir tada, kai nėra poreikio slėptis.
Paprasta, bet veiksminga
A. Medalinskas pasakoja, kad bendraudamas su Lietuvos mokyklų direktoriais ir mokytojais įsitikino, kad jie nežino apie dar vieną lengvai įgyvendinamą, bet svarbią priemonę, Ukrainoje naudojamą dar nuo karo Donbase pradžios, – žalius ir raudonus lipdukus.
Jais žymima, kur yra saugi zona, o kur – ne. Raudonas lipdukas reiškia, kad einant iš klasės į slėptuvę toje koridoriaus vietoje kyla pavojus dėl kitoje pusėje esančių langų ar stiklinių durų – dūžtantis stiklas gali sužeisti. Žalias lipdukas rodo, kad iš abiejų pusių yra sienos, todėl ten saugiau. Jei gresia smūgis, sustojus saugioje zonoje ir palaukus galima geriau apsisaugoti, nei neapsidairius bėgant į slėptuvę ir rizikuojant susižeisti dūžtančio stiklo šukėmis.
Didelių finansinių išteklių nereikalauja ir smėlio maišai. Tokius maišus galima laikyti sandėlyje, o prireikus sudėti ant palangių. Langus taip pat galima apklijuoti specialia juosta, kad per oro atakas sudužęs stiklas nepažirtų pavojingomis šukėmis, galinčiomis sužaloti žmones. Pasak A. Medalinsko, yra ir daugiau paprastų, nebrangių apsaugos būdų.
Ekspertų indėlis
Ukrainoje civilinės saugos srityje valdžios institucijos daug dirba su ekspertais. A. Medalinsko įsitikinimu, ir Lietuvoje turėtų būti kuriamos ekspertų profesionalų struktūros, kurios dirbtų kartu su savivalda, Vyriausybės institucijomis, taip pat ir su privačiais asmenimis, norinčiais prie to prisidėti.
Pvz., kokia nors institucija svarsto pastato rūsyje įrengti normatyvus atitinkančią slėptuvę, tačiau pirmiausia nori įvertinti pastato konstrukcijų tvirtumą. Tam užsakoma ekspertizė. Atvykę specialistai ištiria pastatą ir nustato, kokį poveikį jis galėtų atlaikyti ir kurios jo vietos yra saugiausios.
Vyriausybė ir savivaldybės šioje srityje jau dabar bendradarbiauja su įvairiomis institucijomis. Pvz., Aplinkos ministerija yra pateikusi užsakymą vienai iš aukštųjų mokyklų parengti civilinės saugos reikalavimus, taikytinus statant naujus pastatus. „Galėtų būti sukurta tokia platforma, kur ekspertai galėtų dirbti kartu su mūsų nacionalinėmis ir savivaldos institucijomis, bendradarbiauti su partneriais Ukrainoje“, – siūlo A. Medalinskas. Jis stengiasi suvesti Lietuvos ir Ukrainos ekspertus statybos, gelžbetonio konstrukcijų atsparumo ir kitose srityse.
Našta dalijamasi
Lietuvos Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plane numatyta, kad iki 2028 m.
trečiojo ketvirčio turėtų būti modernizuota ne mažiau kaip 1 tūkst. priedangų. Tačiau savivaldybės skundžiasi, kad planai nerealistiški, nes tam reikia didžiulių lėšų, o našta metama savivaldybėms, centrinė valdžia per mažai nori prisidėti.
A. Medalinskas pasakoja, kad Ukrainoje atsakomybe ir finansine našta dalijamasi. Centriniame biudžete yra tam skirtų lėšų, regioniniuose – taip pat. „Tačiau reikia neužmiršti, kad regionų ir miestų biudžetai Ukrainoje labai stipriai pasipildo tam tikromis įplaukomis, pvz., jei užnugario miestuose ar regionuose dislokuojamos karinės pajėgos, tam tikra karių atlyginimų mokesčių dalis tenka savivaldybių biudžetams. Šia prasme Ukrainos savivaldybės biudžete gali tam turėti daugiau pinigų nei mūsų vietos valdžia“, – aiškina A. Medalinskas.
Lietuvoje savivaldybės labai stipriai priklauso nuo nacionalinio biudžeto, tad iš tikrųjų reikia nacionalinių sprendimų, kiek iš jo bus skirta šiems tikslams, nes ir jo lėšomis galima užsakyti slėptuvių įrangą ir visa kita.
„Lietuvoje dabar reikia aiškumo iš Vyriausybės dėl reglamentų slėptuvėms ir priedangoms, tada žiūrėti, kokį finansavimą šiam pasirengimui gali skirti tiek nacionalinis, tiek savivaldybių biudžetai, ką galima ir reikia padaryti dabar pat, jei kiltų didelių iššūkių. Deja, tokius iššūkius jau matome visai čia pat“, – pabrėžia A. Medalinskas.
Svarbu dialogas
Civilinės saugos klausimų yra labai įvairiose srityse. „Turime suprasti, kad civilinę saugą galima užtikrinti tik visais lygmenimis: nacionaliniu, savivaldos, verslo bendruomenės ir individualiu. Tarp jų turėtų vykti nuolatinis dialogas, kur kiekvienas ieškotų būdų, kaip galėtų prisidėti. Pvz., Odesoje kartu su ekspertais, nevyriausybininkais net parengta speciali bendradarbiavimo programa“, – pasakoja A. Medalinskas.
A. Medalinskas stengiasi lietuvius suvesti su ukrainiečiais, dirbančiais vienoje ar kitoje civilinės saugos srityje. Jis džiaugiasi, kad mezgasi Lietuvos institucijų, akademinės bendruomenės, ekspertų, verslo dialogas su įvairiomis Ukrainos struktūromis. Pvz., neseniai pavyko surengti dviejų savivaldybių – su Odesa susigiminiavusios Klaipėdos ir Vilniaus – atstovų vizitus į Odesą. Jie galėjo savo akimis pamatyti, kaip veikia civilinės saugos sistema nuolatinių oro smūgių patiriančiame mieste.
A. Medalinskas įsitikinęs, kad šiandien Ukraina šioje srityje yra geriausia mokytoja, tad, užuot išradinėjus dviratį, verta pasimokyti iš jos patirties.
Projektas „Diena X: ginti ir gintis“ portale diena.lt“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 4 800 eurų.