Tikra armonikierių sostinė

Būtent Jono pastangomis tokiu titulu visame pajūryje galėtų didžiuotis Sendvaris – kasmet vis labiau auganti Klaipėdos priemiesčio seniūnija. Čia įsikūrusio Slengių mokyklos-daugiafunkcio centro etnomuzikavimo studijai vadovaujantis vyras sako su šiuo ir kitais liaudies instrumentais užauginęs jau net ne vieną kartą.

„Mokau vaikus groti įvairiais tradiciniais lietuvių liaudies muzikos instrumentais, iš kurių pagrindiniai – armonika ir kanklės. Šiandien turiu gal kokius 20 armonikierių – su vaikais, paaugliais, suaugusiaisiais. Todėl jeigu Sendvario seniūnijai reikėtų suteikti kažkokį išskirtinumą, sakyčiau, kad čia daugiausia armonikierių Klaipėdos rajone. Neskaičiavau, nedariau kokio tyrimo, bet, ko gero, ir visoje Lietuvoje būtume vieni lyderių, kur muzikuoja daugiausia armonikierių, ypač tarp besimokančio jaunimo“, – pasakoja pašnekovas.

O ilgainiui iš šios gyvybingos veiklos išsirutuliojo nauja iniciatyva – Slengių mokyklos-daugiafunkcio centro organizuojamas etnoprojektas „Vakarojimai Sendvaryje“.

Prieš dvejus metus į tradicinių šokių popietę bendruomenę sukvietęs J. Kavaliauskas sako, jog ši idėja gimė tarsi savaime, iš natūralaus poreikio. Juk jaunuosius muzikantus augina ne tik repeticijos, bet ir gyvas ryšys su publika, o dar svarbiau, kai toji auditorija – vietos bendruomenė.

Sumedžioti kelis zuikius

„Kalbant apie senąją tradicinę kultūrą, būtent armonikomis vakaronėse grodavo šokiams, tai buvo pagrindinis instrumentas. Pagal šią tradiciją mokau ir vaikus. Esame kviečiami dalyvauti įvairiuose vakarėliuose, kur šokami tradiciniai šokiai. Tačiau pagalvojau, kad to reikėtų ir pas mus, kad turėtume savo adresatą, turėtume kam groti. Būtų toks solidesnis dialogas. O ir savoje bendruomenėje tai labai prasminga“, – apie idėjos užuomazgas pasakoja pašnekovas.

Tokiose vakaronėse muzikuoja vaikai, paaugliai, o šokti ateina jų tėvai, broliai, seserys, seneliai, draugai. Etnomuzikavimo studijos vadovo pastebėjimu, tai yra veikla, leidžianti vienu šūviu nušauti net ne du zuikius: vaikai ne tik lavina, bet ir pritaiko savo įgūdžius praktiškai, bendruomenė gauna progą smagiai ir prasmingai praleisti laiką, o mezgantis šiltam ryšiui tarp skirtingų kartų, naują prasmę įgyja ir senosios tradicijos.

„Dirbdamas kultūrinį darbą tų „zuikių“ visąlaik bandau sumedžioti kuo daugiau. Nes susijungus daugiau aspektų atsiranda ir gilesnė prasmė, didesnis tikslas“, – savo požiūriu dalijasi J. Kavaliauskas.

Po metų pertraukos atgimę „Vakarojimai Sendvaryje“ šį mėnesį vietos bendruomenę vėl suburs į tradicinių šokių ir žaidimų šėlsmą – kaip atskleidė pašnekovas, tęsti projektą įkvėpė patys žmonės.

Pramogos: etnožaidimų dalyvius įtraukia pašėlęs azartas – čia nestinga nei fizinės veiklos, nei varžytuvių dvasios. / J. Kavaliausko asmeninio archyvo archyvo, Slengių mokyklos-daugiafunkcio centro archyvo nuotr.

Vyresnieji ieško patys

„Kai praėjusiais metais šio renginio neorganizavau, sulaukiau nemažai klausimų – kodėl? Todėl šiais metais projektą nutarėme atnaujinti, ir ta proga bus rengiamos dvi vakaronės. Kadangi mokykloje vietos nėra labai daug, tikslinę grupę tenka šiek tiek apriboti. Kad visi sutilptume, vakaronės skirtos labiau jaunimui“, – pasakoja etnomuzikavimo studijos vadovas.

Vos paskelbus viešojoje erdvėje apie naujas vakarones Slengiuose, J. Kavaliauskas netruko sulaukti klausimų, ar bus renginių ir vyresniems žmonėms. Tad sausį į vakaronę planuojama sukviesti jau suaugusiuosius.

„Man labai patinka, kai tas noras kyla ne iš manęs, o iš pačių žmonių, kai viskas vyksta natūraliai. Vadinasi, jie išties to pasigedo, jiems to reikia“, – gyvu tokio turinio poreikiu dalijasi etninės kultūros puoselėtojas.

Jis pastebi, kad susidomėjimas neretai kyla grandininės reakcijos principu. Pavyzdžiui, mažesni vaikai, matydami grojančius vyresniuosius, irgi užsinori pabandyti.

„Pamenu, kai mano patalpose mokykloje ilgą laiką vyko remontas ir negalėjau ten repetuoti, savo veiklą perkėliau į koridorių. Čia ir susirinkdavo mano grojikai. O kai vaikai iš pailgintos dienos grupių pamatė, kaip tame koridoriuje muzikuojame, pasipylė: „Aš irgi noriu“, – apie anuomet netikėtai išaugusias studijos lankytojų gretas prisimena pašnekovas.

Etnopramogos – mano arkliukas. Kaip ir muzikavimas, taip ir žaidimai mane žavi nuo senų laikų.

Tikra aistra užkrečia ir kitus

Tokie atradimai, kurie atrodo nelogiški, savotiškai netvarkingi, teikia savo žavesio, sako jis. „Kaip ir darbo aplinka – gana liaudiška, natūrali. Netgi sutikčiau ir toliau dirbti tame koridoriuje, bet turbūt dėl bendros tvarkos negalima“, – šmaikštauja pašnekovas.

Vis dėlto, paklaustas, ar nebūna sunku šiuolaikinį, technologijų apsuptą vaiką ne tik sudominti tradiciniais instrumentais, kitais etnokultūros dalykais, bet ir ilgam išlaikyti jo dėmesį senosiomis tradicijomis, J. Kavaliauskas atsako nevienareikšmiškai.

„Ir sunku, ir lengva tuo pačiu metu. Žinoma, daug kas priklauso nuo paties vadovo. Jeigu jis tiki tuo, ką daro, nuosekliai dirba, manau, ir vaikai, jaunimas tą jaučia ir seka tomis pėdomis“, – mano etnologas.

Be abejo, šios srities atstovams atlaikyti konkurenciją su popkultūra, kuri pritraukia mases, visada labai sunku.

„Ten tokio didelio įdirbio nereikia. Pavyzdžiui, organizuoji renginį: cukraus vata, balionai, kokakola, pakvieti populiarią grupę, ir viskas – žmonės ateina. O kalbant apie etninę kultūrą, jau neužtenka vien vadybos, reikia ir daug žinių turėti, tam tikros medžiagos“, – sako pašnekovas.

Kita vertus, jis pastebi, kad dabar tiesiog technologijomis kaip tik nelabai jau ką ir sudominsi. Kad vaiką nustebintum, įtrauktum, reikia sugalvoti išties kažką itin originalaus. „O štai tradiciniai dalykai tampa tarsi nauji, modernūs. Kas mano vaikystėje, sakykime, buvo kasdienybė, neįdomu, šiuolaikiniams vaikams, ypač gyvenantiems čia, Klaipėdos priemiestyje, darosi tam tikra šiandienos egzotika. Jie mielai domisi, tyrinėja tuos muzikos instrumentus, jiems viskas įdomu“, – įžvalgomis dalijasi J. Kavaliauskas.

Simboliška: Joninės su varduvininko vainiku ir Klaipėdos etnokultūros centro folkloro ansamblio „Alka“ kapelos draugija. / J. Kavaliausko asmeninio archyvo archyvo, Slengių mokyklos-daugiafunkcio centro archyvo nuotr.

Iš karto – prie reikalo

Pašnekovas neneigia – vaikus ne mažiau džiugina, motyvuoja ir galimybė liaudies instrumentą įvaldyti per palyginti trumpą laiką.

„Sakykime, muzikos mokykloje galbūt pradedama nuo kažkokių pratimų, yra ir nemažai teorijos. Man atrodo, kad ten tiesiog viskas vyksta nuosekliau profesionalumo link. O aš stengiuosi iš karto eiti prie reikalo, kaip būdavo senais laikais – niekas ten per daug nesicackindavo. Žinoma, būna, vaikai pradeda groti, paskui sako – nebenoriu. O aš – „Gerai, pailsėk“. Paskui po pusės metų ar po metų susitikęs ir klausiu: „Kaip sekasi, kaip gyveni? Ar pailsėjai? Gal nori vėl pradėti groti?“ Sako: „Gal ir norėčiau“. Ir sugrįžta“, – savitomis pedagoginio darbo subtilybėmis dalijasi etnomuzikavimo studijos vadovas.

Jis taip pat sako matęs nemažai pavyzdžių, kai tokią pertrauką padarę žmonės vėliau tapo puikiais muzikantais.

„Tai ir yra tas žmogiškas bendravimas per muziką. Kaip ir minėjau, grojimas nėra pagrindinis tikslas. Mano tikslas yra didesnis – kad vaikai susipažintų su etnine kultūra, ją suprastų, puoselėtų. Kad jiems tai būtų svarbu, kai jie užaugs, patys sukurs savo šeimas – būtent taip formuojamos tam tikros vertybės“, – kalba etnologas.

Autentika: J. Kavaliausko auklėtiniai turi galimybę prisiliesti prie įvairių liaudies instrumentų / J. Kavaliausko asmeninio archyvo archyvo, Slengių mokyklos-daugiafunkcio centro archyvo nuotr.

Genetinis tęstinumo kodas

Kaip pasakoja Jonas, kartais ir jis pats tampa įkvepiančių šeimų istorijų liudytoju.

„Net kelių vaikų šeimose armonika grojo, pavyzdžiui, jų senelis. Viena ketvirtokė tokį senelio instrumentą atsinešė į repeticiją, bet, sako, armonika kažkaip keistai groja. Ją apžiūrėjęs patariau sutvarkyti, nesvarbu, kiek tai kainuos, ir saugoti, nes tai yra labai vertinga relikvija. Tokie dalykai labai įdomūs, tas tradicijų tęstinumas eina tarsi genetiniu lygmeniu. Bet jei tas vaikas neatsidurtų atitinkamoje aplinkoje, nebūtų, kas jį pamoko, gal pranyktų ir toks tęstinumas“, – svarsto pašnekovas.

Jei žmogui iškiltų klausimų, kokią vertę bei prasmę jam šiandien gali suteikti senasis paveldas, etnologas veikiausiai turėtų ne vieną atsakymą.

Tačiau dažniausiai tiesiog retoriškai klausia pats: „Šiuolaikinis žmogus gyvena didžiuliame pasaulyje. O jeigu kas nors kitas, atvykęs iš užsienio, paklaustų, koks jūsų muzikos instrumentas yra seniausias? Kokie pas jus šokami tradiciniai šokiai? Kokie yra tautiniai patiekalai? Jūs turite tai žinoti ne tik dėl savęs, bet ir kad galėtumėte paaiškinti, reprezentuoti savo išskirtinumą. Suprasti savo identitetą, kas mes tokie esame, kuo išskirtiniai Lietuvos, galiausiai savo regiono mastu“.

Atgimimo nuotaikos sparnais

Iš Ličiūnų kaimo Pasvalio rajone kilęs Jonas prisipažįsta, kad jo paties šeimoje tradicijos nebuvo kažkaip ypatingai puoselėjamos. Sako – žmonės čia buvo paprasti, dirbo kaimo darbus, o pati bendruomenė buvo tradiciška.

„Tik prisimenu, kaip tėvukas vaikystėje parvažiavo iš parduotuvės dviračiu, ant bagažinės veždamasis akordeoną. Paskui jis klėtyje užsidaręs mokėsi groti, bet jam kažkaip nepavyko, taip ir neišmoko. Nežinau, ar laiko, ar kantrybės pritrūko. Vėliau tuo akordeonu pradėjo groti brolis, o nusižiūrėjęs nuo jo, ir pats pradėjau“, – savamokslio muzikanto kelią šiandien su šypsena prisimena pašnekovas.

Jau po mokyklos pasirinkęs lietuvių filologijos ir etnologijos studijas Klaipėdos universitete, neilgai trukus Jonas pasuko kiek kitu keliu – į režisūros mokslus. Anuomet, kaip prisipažįsta, į mintis apie ateitį, apie tai, kaip pavyks pragyventi iš savo profesijos, pernelyg ir nesigilinęs.

„Tie laikai, kai pradėjau studijuoti, ekonomiškai buvo labai sunkūs. Bet tuo metu sklandė tokia atgimimo, Sąjūdžio nuotaika ir visa kita. Vyravo labai stiprus patriotiškumo jausmas. Tad, žinoma, daug ir negalvojai apie tai, kaip ir kiek kada nors uždirbsi – darei tai, kas buvo viduje, kuo tikėjai, – sako pašnekovas. – Ir, ko gero, jeigu reikėtų vėl pasirinkti, daryčiau tą patį, kitos profesijos neįsivaizduoju. Tik galbūt viską daryčiau greičiau.“

Jungtis: jaunieji muzikantai gaivina šokių vakaronių tradiciją. / J. Kavaliausko asmeninio archyvo archyvo, Slengių mokyklos-daugiafunkcio centro archyvo nuotr.

Ryškus nišinėje rinkoje

Šiandien J. Kavaliausko veikla neapsiriboja vien etnomuzikavimo studija Slengių mokykloje ar darbu su folkloro, mėgėjų meno ansambliais – noras sukurti kažką savo, turėti daugiau laisvės tradicijų puoselėtoją paskatino pamėgtos veiklos imtis ir individualiai. Šiandien etnologo populiarinamos edukacijos ir pramogos geidžiamos tiek įvairiuose miestų renginiuose, vaikų vasaros stovyklose, tiek populiariose kalendorinėse, „Skamba skamba kankliai“ ar Dainų šventėse.

„Etnopramogos – mano arkliukas. Kaip ir muzikavimas, nuo senų laikų mane žavi žaidimai, ypač judrūs, sportiniai. Lietuvoje, ko gero, esu vienas iš nedaugelio, o gal ir vienintelis, teikiantis tokias paslaugas, todėl tenka keliauti po visą Lietuvą“, – pasakoja pašnekovas.

J. Kavaliausko vizitine kortele jau tapo didžiuliai mediniai kojūkai, vežimo ratai, lazdos, meškerės, šaudymo lankai ir kitas nekasdienėms pramogoms pritaikytas rekvizitas. O kiekvienam susitikimui su nauja auditorija vyras visada kruopščiai rengiasi, pasirūpina ir smagiomis staigmenomis.

„Atvažiuoju su savo priekaba, pilna rakandų. Vaikams ar šeimoms papasakoju ne tik apie tai, kas yra tos etnopramogos, bet ir prie jų akių pagaminu skudutį, birbynę. Tada pradedame judėti, sportuoti – individualiai ir komandomis. O pabaigoje visiems dalyviams padovanoju kokį nors instrumentą – birbynę ar skudutį – ir visi grodami atsisveikiname“, – publikos niekada nenuviliančiu scenarijumi dalijasi etnopramogų organizatorius.

Su panašiomis programomis J. Kavaliauskui ne kartą yra tekę dalyvauti ir asmeninėse šventėse. Tačiau, kaip pats prisipažįsta, dėl laiko stokos, o veikiau – dėl prioritetų šiai sričiai tenka mažiausiai dėmesio.