Ne epizodas, o būties dalis

Kaip pasakoja šio renesanso siela ir iniciatorė – Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė, etnomuzikologė doc. dr. Dalia Urbanavičienė, oficialią Tradicinių šokių klubo pradžią ženklina 2002-ieji, tačiau pati idėja, kodėl gi neatgaivinus anksčiau gyvavusios socialinio šokio tradicijos, vilnietės galvoje kirbėjo jau kur kas anksčiau.

„Toji tradicija, kai kaimuose kiekvieną savaitgalį būdavo rengiami šokiai, gegužinės po talkų, mūsų laikais pavirto į tokius atsitiktinius atvejus – pašoka žmonės per festivalius, naktišokius ar po kokių nors koncertų, ir tiek. Jei kas nors ir būdavo organizuojama, tai ne nuolatos“, – sako pašnekovė.

Kaip tradicinių šokių tyrinėtoja, keliaudama ir dalyvaudama įvairiose tarptautinėse konferencijose, Dalia taip pat domėjosi, kaip socialinio šokio tradicija skleidžiasi kitose šalyse. Ši patirtis ir suteikė lemiamą postūmį.

„Pirmiausia panašių dalykų 1994 m. pamačiau Švedijoje. Stokholme turėjau galimybę net tą pačią dieną apsilankyti keletoje vietų, kur žmonės sueina ir šoka. Paskui – ir Norvegijoje, vėliau – Vengrijoje. Žmonės tiesiog susirenka šokti, ir tas veiksmas yra nuolatinis“, – įkvėpimo akimirkas prisimena pašnekovė.

Padrąsinta užsienio kolegų, ėmėsi iniciatyvos, nors kelio pradžia anaiptol nebuvo lengva.

Grąža: didžiausias džiaugsmas – matyti, kaip ši veikla užkrečia kitus, sako Tradicinių šokių klubo siela D. Urbanavičienė. / A. Baltūsio, V. Daraškevičiaus nuotr.

Niekas nenorėjo valgyti

Vienu didžiausių Tradicinių šokių klubo steigėjos galvos skausmų tapo patalpų trūkumas. Bandymai įsikurti tuometėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijos salėje baigėsi priekaištu: „Grindis gadinate, negalima.“

Vėliau šokio entuziastai bandė įsiprašyti tai į vieną, tai į kitą kavinę, tačiau čia vis nepatenkindavo verslininkų lūkesčio prisitraukti papildomų klientų – niekas nenorėjo valgyti, visi troško tik šokti, šypteli pašnekovė.

Vėliau gana ilgai teko glaustis apleistame ir nešildomame buvusiame „Pergalės“ kino teatre, kol galiausiai pavyko rasti tinkamą erdvę dabar jau nugriautuose sostinės Profsąjungų rūmuose ant Tauro kalno. Dėl tos pačios patalpų problemos šiandien klubo nariai Vilniuje susiburia ne taip dažnai, kaip norėtų, – antradieniais šoka Antakalnio seniūnijoje dainų klubo „Raskila“ renginiuose, o didieji šventiniai renginiai vyksta Lietuvos nacionaliniame kultūros centre.

Nenuostabu, kad tokia tautinio šokio aistra davė vaisių – idėja ne tik prigijo, bet ir išaugo į savotišką reiškinį. Su Tradicinių šokių klubo vėliava jau buriasi Kauno, Klaipėdos ir kitų miestų entuziastai, o šiandienos lyderiais etnomuzikologė įvardija itin aktyvius kauniečius.

Unikalu tai, kad šis judėjimas yra visiškai neformalus, be jokios centralizuotos valdžios ar griežtos hierarchijos. „Mūsų tikslas – kad žmonės patys norėtų šokti“, – sako D. Urbanavičienė.

Jungtis: į šokių stovyklas suvažiuoja gausybė nepažįstamų žmonių, tačiau visi bemat čia tampa tarsi viena šeima. / A. Baltūsio, V. Daraškevičiaus nuotr.

Į renginį – lyg į atlaidus

Kaip tikina pašnekovė, tokia atvirumo dvasia į šokio sūkurį įtraukia pačią įvairiausią publiką. Čia nėra jokių ribojimų: greta sukasi įvairaus amžiaus – nuo vaikų iki senjorų, skirtingų pomėgių, profesijų ir tautybių žmonės. Neretai klubas tampa ir šeimų kūrimosi vieta. „Būna, susipažįsta poros, žiūrėk, mamytė jau šoka besilaukianti, o paskui ir su vaikučiu ateina“, – šypteli Dalia.

Šiandien Tradicinių šokių klubo gyvavimas neatsiejamas ir nuo ypatingo kasmečio vasaros renginio. Kaip pasakoja pašnekovė, įkvėpti latvių pavyzdžio, klubo nariai ėmėsi organizuoti tautinių šokių stovyklą, ilgainiui tapusią traukos centru šokėjams ne tik iš visos Lietuvos, bet ir užsienio. Šiemet ji buvo surengta jau 22 kartą.

„Nepraleidome nė vienų metų ir vis keitėme vietą. Pirmoji stovykla vyko Labanoro girioje prie Kertuojo ežero. Paskui plačiai keliavome po skirtingas vietas. Galiausiai tiesiog pasidarė sunku tai daryti, ėmėme ieškoti nuolatinės vietos“, – pasakoja Tradicinių šokių klubo įkūrėja.

Galiausiai apsistota ties Salų dvaru – vaizdingame šalies kampelyje šokio entuziastai šiemet rinkosi jau trečią kartą.

„Į tas stovyklas jau nuo pat pradžių važiuodavo žmonės iš Lietuvos, Latvijos, Estijos. Paskui kviesdavome ir Norvegijos, Švedijos, Prancūzijos, kitų šalių atstovų. Ypač džiugu, kad suvažiuodavo žmonių iš labai skirtingų Lietuvos vietovių. Tada ir kilo ūpas panašius klubus burti ir kituose šalies miestuose“, – prisimena D. Urbanavičienė.

Pramogos: tradicinio vasaros renginio dalyviai gyvi ne tik šokiais. / A. Baltūsio, V. Daraškevičiaus nuotr.

Čia galioja vienintelis tabu

Šiemetėje šokių stovykloje sulaukta svečių ne tik iš Europos šalių, bet ir atokesnių kraštų, pavyzdžiui, Pakistano, o vienas didžiausių entuziastų iš Nyderlandų į renginį kiekvieną kartą vis atmina dviračiu.

„Į šį susiėjimą atvažiuoja daug nepažįstamų ir įvairiausių žmonių, bet pakliuvę į jį visi tampa tarsi vienos bendruomenės nariais. Pastebėjau, kad labai padaugėjo vaikų, jie visi labai noriai šoka. Be to, per stovyklas organizuojame ir kitas įtraukiančias veiklas, pavyzdžiui, mažiesiems vaidinama inscenizuota pasaka su lėlėmis, mokoma pinti juosteles, rišti sodus. Praėjusiais metais norintys galėjo nusikalti žalvarinį žiedelį. Tad jei jau kiek pabosta šokti ar norisi pailsėti, galima užsiimti ir kita veikla“, – pasakoja pašnekovė.

Bene vienintelis nepageidaujamas dalykas šiame tradiciniame vasaros renginyje nuo pat jo gyvavimo pradžios – alkoholis. Kaip sako Dalia, čia suplūstančius dalyvius svaigina ne promilės, o šokis.

Šokių stovyklos organizatorės preliminariu skaičiavimu, šiemet joje galėjo dalyvauti maždaug 250 dalyvių.

Šokėjai, ypač jaunimas, greitai supranta, kad tai labai smagi veikla, ir tarsi savaime pradeda improvizuoti.

„Visiškas pikas buvo prieš pat pandemiją – tada suskaičiavome apie 450 užsiregistravusių dalyvių. Beje, visada skelbiame ir be jokių aukų raginame prisijungti vietinius gyventojus. Labai džiaugiamės, kad šiemet iš Salų sulaukėme ir močiučių, kai kurios net išdrįso šokti kartu, ir vaikų“, – dar gyvomis šiemetės stovyklos emocijomis dalijasi pašnekovė.

Laužant sovietmečio stereotipus

Viena žymiausių tradicinių šokių tyrinėtojų Lietuvoje yra sukaupusi ilgą folklorinių ekspedicijų patirtį – Lietuvoje ir lietuvių etninėse žemėse mokslininkė yra užrašiusi gausybę liaudies dainų, šokių, ratelių ir kitų etninės kultūros paveldo vertybių.

„Kai būdama studentė pradėjau rinkti medžiagą apie šokius, viena močiutė manęs net neįsileido pro duris. Pasakė: „Nenoriu, kad mano šokius sugadintumėte. Ateisite, užrašysite, perdarysite ir visi šoks pasistiebę, su pakulinėmis kasomis ir dirbtinėmis blakstienomis“, – kaip šiandien prisimena Dalia.

Pasak jos, išties sovietmečiu įsišaknijo ir iki šiolei vis dar gajus klaidingas supratimas, kas gi yra tas tradicinis šokis. Mat anuomet scenai pritaikytas „liaudies šokis“, kurtas pagal visuotinai pripažinto choreografo Igorio Moisejevo baletinį modelį, suformavo įvaizdį, menkai tesusijusį su autentika.

„Tradiciniame šokyje labai svarbu natūralaus judesio stilistika, šokama visu padu, su patrepsėjimais“, – aiškina etnomuzikologė.

Kaip mažai ką apie autentišką tradicinį šokį transliuojančius specialistė mini tiek plačiai žinomą „Kepurinę“, tiek nuo sovietmečio laikų populiarų šokį „Gaidys“, kuris, sako, absoliučiai neturi nieko bendro su tradicija.

Kartu mokslininkė nėra kategoriškai nusiteikusi prieš šiuolaikinius bandymus modernizuoti tradicinį šokį, įdiegiant šiuolaikinės choreografijos elementų.

„Iš tikrųjų yra labai gražių kompozicijų, bet reikia dalykus vadinti tikraisiais jų vardais. Tai yra nacionalinis profesionalus šokis, meniškai pateiktas pasirodymas. Ne etnokultūra, ne tradicinis šokis. Lygiai taip pat su liaudies dainomis: kai jos harmonizuojamos, išplėtojamos į kompozicijas, jų jau nebevadiname liaudies dainomis. Tai jau yra kūriniai“, – tęsia pašnekovė.

Saviraiška: tradiciniame šokyje svarbiausia ne preciziškas žingsnelių atkartojimas, bet gyvas ryšys. / A. Baltūsio, V. Daraškevičiaus nuotr.

Nustemba pamatę kitą pasaulį

Kaip pastebi pašnekovė, stiprokas atotrūkis nuo kaimo ir jo suvokimas, vis dar gana prasilenkiantis su realybe, taip pat formuoja tam tikrus stereotipus.

„Tas kaimo suvokimas arba pastoralinis, arba toks, kad ten visi tik verkia, rauda ir liūdnas dainas dainuoja. Iš tikrųjų ten tiek gyvybės, humoro ir gebėjimo kurti... Būtų labai gera atgaivinti tą kūrybingumą, kuris buvo toks būdingas mūsų kaimui“, – sako D. Urbanavičienė.

Be abejo, žmonės, apsilankę klubo organizuojamuose šokiuose, neretai nustemba pamatę visai kitokį vaizdą ir pasaulį. Čia šokama ne scenai, o sau. Šokiai kupini žaidybinių elementų, partneriai tarpusavyje nuolat keičiasi, o svarbiausia – ne preciziškas žingsnelių atkartojimas, bet gyvas ryšys.

„Pradedi jausti šokį ir kitus šokančius žmones tiesiog visu kūnu. Pagrindas yra bendravimas. Kitas dalykas – labai dažnai kartojasi ta pati melodija, tos pačios figūros ir atsiranda poreikis improvizuoti. Todėl palaipsniui šokėjai, ypač jaunimas, greitai supranta, kad tai yra labai smagi veikla, ir tarsi savaime pradeda improvizuoti – atranda netikėtų apsukimų, praėjimų po ranka, visokių patrepsėjimų ir kitų dalykų“, – pasakoja etnomuzikologė.

Ne sustabarėjusi, o gyva forma

Šokis, kad ir tradicinis, nėra koks nors muziejinis eksponatas, jis nepaliauja būti gyvas, kintantis organizmas. Būtent tai labiausiai ir žavi vis gausiau į Tradicinių šokių klubo veiklą įsitraukiančius jaunus žmones. Štai ir vasaros stovyklose vykstantys naktišokiai neretai trunka ilgiau nei numatyta: tęsiasi iki 5–6 val. ryto – jaunimas tiesiog negali sustoti.

Kalbėdama apie tradicinio šokio ateitį, D. Urbanavičienė viliasi, kad jis vis giliau įsitvirtins kasdieniame mūsų gyvenime.

„Labai smagu, kad tradicinis šokis vis stipriau plinta, ypač per jaunimą. Tikiuosi, jis taps žinomesnis, nes visuomenė kartais net nemato šių dalykų. Visi šie renginiai dažnai neturi didelių biudžetų, o organizatoriai paprastai yra entuziastai, jie negali skirti lėšų nei viešinimui, nei kam kitam, informacija tiesiog sklinda iš lūpų į lūpas, per socialinius tinklus. Todėl man didžiausias džiaugsmas, emocinė grąža – matyti, kaip ši veikla užkrečia kitus. Svarbiausia, kad žmonės tuo džiaugiasi. Tada ir aš išsišiepusi vaikštau“, – šypteli pašnekovė.

Unikalus, Baltijos šalyse stiprėjantis judėjimas turi ir ambicingų tikslų. Planuojama jį teikti kaip gerąją praktiką Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąrašui, o vėliau kartu su latviais ir estais netgi siekti UNESCO pripažinimo.