– Emilija, ką Jums reiškia groti kanklėmis Londone – mieste, kuriame šis instrumentas mažai kam žinomas?

– Tikiu, kad visas mano muzikinis kelias Londone yra vienas didelis iššūkis – kasdien ieškoti galimybių, kaip tęsti ir kurti muzikinę karjerą su mažai žinomu instrumentu. Tai mane moko kūrybingumo, nes nuolat galvoju, kokiuose skirtinguose kontekstuose galėčiau jas dar panaudoti. Man šis multikultūriškas miestas – didžiausias motyvatorius.

– Ar prisimenate, kada pirmą kartą pajutote, kad kanklės – tai ne tik instrumentas, bet ir dalelė Jūsų širdies?

– Kankles visiškai atsitiktinai pasirinkau dar Kauno muzikos mokykloje, bet ta tikroji meilė joms atsirado gerokai vėliau. Manau, kad tai įvyko po studijų Anglijoje. Baigusi universitetą, likau visiškai viena, be mentorių pagalbos, ir tada pirmą kartą teko rimtai galvoti, kaip save reklamuoti, kur ieškoti naujų vietų groti.

Pastebėjau, kaip diena iš dienos mintys vis sukasi apie kankles. Kiekvieną dieną sėsdavau prie jų praktikuotis, nes iš visos širdies troškau šį instrumentą paversti savo ateities karjera.

Per visą gyvenimo Londone laiką nuėjau gana ilgą kelią, sutikau daugybę muzikantų ir iš kiekvieno pasisėmiau kažko naujo. Tačiau labiausiai džiaugiuosi tuo, kad mokymosi procesas tęsis dar ilgai.

– Kokią žinutę norite perduoti britams, kai prisistatote kaip lietuvių muzikantė, grojanti tradiciniu mūsų tautos instrumentu?

– Svarbiausia mintis ta, kad kuo daugiau naujų žmonių išgirstų apie kankles ir kartu – apie Lietuvą. Koncertų metu pristatau šį instrumentą iš įvairiausių pusių – nuo liaudies iki šiuolaikinės muzikos. Taip tikiuosi atskleisti plačias kanklių galimybes.

Pastaraisiais metais man tapo ypač svarbu akcentuoti mūsų liaudies muziką, nes per ją galiu papasakoti ir apie lietuvių tradicijas. Įdomiausia tai, kad po koncertų britams didžiausią įspūdį palieka būtent lietuvių liaudies muzikos motyvai. Britai, škotai yra patriotai. Jiems patinka jų pačių liaudies muzika, tad jei pamato, kad jaunas žmogus iš širdies pristato savo šalį, irgi džiaugiasi.

Nostalgija: „Dažnai renkuosi atlikti lietuviškus kūrinius, nes jie sumažina gimtinės ilgesį“, – atvirauja londoniečius ir miesto svečius savo muzikavimu džiuginanti Emilija. / LRT nuotr.

– Ar grodama kanklėmis jaučiate, kad Lietuva – tarsi šalia, kad ir kur būtumėte?

– Kartais turiu sau priminti, kad groju ypatingu tautiniu instrumentu, nes po tiek metų ši veikla jau tampa kasdienybe. Dažnai renkuosi atlikti lietuviškus kūrinius, nes jie sumažina gimtinės ilgesį. Kiekvieno koncerto metu daug pasakoju apie Lietuvą, mūsų gamtą ir žmones. Tai irgi padeda jaustis arčiau namų, arčiau savo šalies.

– Ko labiausiai pasiilgstate iš Lietuvos?

– Labiausiai pasiilgstu ramybės. Kai grįžtu namo, atrodo, kad laikas sulėtėja, niekur nereikia skubėti. Anglijoje gyvenu jau aštuonerius metus, tačiau vis dar sunkiai priprantu prie minties, kad šiuo metu tai yra mano namai. Svetimoje šalyje visada jautiesi imigrantė, todėl Anglijos nevadinu savo namais – tik laikina stotele.

– Kas Jus labiausiai įkvepia toliau skleisti kanklių muziką – žmonių reakcijos, tautinis pasididžiavimas ar meilė šiam instrumentui?

– Žmonių reakcijos ir komplimentai visada malonu, tačiau tikiu, kad nieko neįvyktų be nuoširdžios meilės šiam instrumentui. Manau, kad tai tikra gyvenimo dovana, kai hobis tampa darbu, nes nėra nė vienos dienos, kad negročiau kanklėmis. Taip pat niekada nebuvo ir minties nustoti tai daryti, nes pavargau ar atsibodo.

Labiausiai mane įkvepia naujai sutikti muzikantai, nauji koncertai ir nauji projektai, nes visa tai verčia vėl mąstyti, kaip šį kartą reikės panaudoti kankles. Nė vienas projektas nėra tokio paties pobūdžio, todėl kartais dėl to būna baisu. Tačiau stengiuosi niekada nesakyti „ne“.

Man tapo ypatingai svarbu akcentuoti mūsų liaudies muziką, nes per ją galiu papasakoti ir apie lietuvių tradicijas.

– Kiek kanklių turite? Gal jūsiškės kažkuo ypatingos? Žinau, kad lietuvių meistrai jas daro muzikantams specialiai pagal užsakymą.

– Turiu dvejas kankles – tradicines ir koncertines, kuriomis groju beveik visuose savo koncertuose. Mano koncertinės kanklės ypatingos tuo, kad turi vieną papildomą stygą, kuri man labai praverčia atliekant įvairius kūrinius. Aišku, malonu žinoti, kad instrumentas buvo pagamintas meistro specialiai tau, galvojant apie tave.

– Kanklės – tradicinis lietuvių liaudies muzikos instrumentas. Kaip manote, ką jos pasako apie mūsų sielą, charakterį?

– Lietuvoje turime daug ir kitų liaudies muzikos instrumentų, tačiau kanklės vis tiek laikomos vienu svarbiausių mūsų kultūros simbolių. Praeityje žmonės norėdavo skambinti kanklėmis, kad parodytų savo meilę Lietuvai. Jie tikėjo, kad tai tikras tautiškumo ir kultūros saugojimo ženklas. Tarp kanklių mylėtojų buvo paplitusi frazė: „Mano kanklės skambės dėl Lietuvos garbės.“ Manau, tai rodo didelį patriotiškumą ir atsidavimą savo šaliai.

– Ar Londone bendraujate su kitais lietuviais? Ar pastebite, kad gyvendami užsienyje jie vis labiau nori pažinti ir puoselėti senąsias mūsų tradicijas?

– Po savo koncertų kartais sutinku jaunų lietuvių, kurie visada labai nudžiunga išgirdę lietuvišką instrumentą taip toli nuo savo šalies. Jiems tai iš karto primena vaikystę, sukelia šiokių tokių sentimentų, o išgirdę kankles skambant kitaip nei įprasta, jie visi maloniai nustemba. Turiu lietuvių draugų, kurie taip pat atvyko čia studijuoti. Dar – pažįstamų iš lietuvių bendruomenės. Gyvenant svetur smagu palaikyti ryšį su saviškiais.

– Kaip reaguoja užsieniečiai, kai papasakojate jiems apie mistišką kanklių ryšį su gamta, su žmogaus dvasia?

– Kartais net sakau, kaip būtų smagu, jei po koncerto kas nors galėtų nufilmuoti, kokia minia žmonių plūsta prie instrumento, klausia, kaip jis pagamintas, giria jo gražų toną. Nori pamatyti įrašus, paskaityti daugiau apie kankles ir Lietuvą. Visada jiems pasakoju, kokį stiprų ryšį lietuviai turėjo su šiuo instrumentu ir kaip  glaudžiai jis buvo susijęs su meile savo šaliai.

Papasakoju ir apie tradiciją gaminti kankles mirusiems žmonėms. Senovėje, kai mirdavo žmogus, lietuviai bėgdavo į mišką kirsti medžio ir gamindavo iš jo kankles. Kai juo grodavo, tikėdavo, kad mirusysis kalba per tą instrumentą. Dažnai žmonės, išgirdę šią istoriją, man pasakoja apie tuos, kurių patys neteko.

Tarp kanklių mylėtojų buvo paplitusi frazė: „Mano kanklės skambės dėl Lietuvos garbės.“ Manau, tai rodo didelį patriotiškumą ir atsidavimą savo šaliai.

– Ar kada nors pagalvojate, kad per kankles tarsi tęsiate savo protėvių balsą, perduodate jį kitai kartai? O jūsų tėvai, seneliai – ar jie irgi susiję su muzika?

– Kartais apie tai, kad tęsiu savo protėvių balsą, pamąstau ir turbūt šios mintys mane labiausiai motyvuoja tęsti muzikinę veiklą. Dažnai girdžiu, kad kanklės šiandien laikomos blėstančiu instrumentu. Tuomet prisimenu, kaip praeityje žmonės jas mylėjo. Tai skatina mane galvoti apie įvairius būdus, kuriais ir aš galėčiau tęsti jų misiją.

Deja, muzikantų mūsų šeimoje nėra. Mano tėtis ir seneliai baigę inžineriją, tik mama yra iš kūrybinės sferos. Ji – dailininkė, tad tikriausiai visas mano menas ateina iš jos pusės. Tai ji mane ir nuvedė į pirmąsias kanklių pamokas. Vėliau baigiau Juozo Gruodžio konservatoriją, išvykau studijuoti muzikos į Londoną.

– Papasakokite, kaip susiklostė Jūsų muzikinis kelias — nuo grojimo Londono baruose, leidimo groti metro stotyse iki profesionalių koncertų.

– Į Londoną atvykau 2018 m. studijuoti kanklių atlikimo, bet išėjo taip, kad mokiausi pas arfos dėstytoją. Po studijų nusprendžiau pasilikti ir pasižiūrėti, ką čia galėčiau nuveikti su kanklėmis.

Londono baruose gausu vadinamųjų „Open Mic“ vakarų, kur muzikantai gali atlikti kelias dainas. Tai buvo viena iš mano grojimo pradžių – tuomet norėjosi groti visur, kur tik įmanoma, ir kuo dažniau! Prieš mane stovėdavo žmonės su bokalais alaus. Įdomi patirtis. Jie buvo labai geri klausytojai, nors ir nekokioje aplinkoje (juokiasi). Išeidavau liūdna siela, nes nemaniau, kad tai gera vieta rodyti šį instrumentą.

Vėliau, prikalbinta draugės, pradėjau groti pietų koncertuose. Didžiojoje Britanijoje jie labai populiarūs – kai vietoj pietų pertraukos žmonės ateina paklausyti muzikos.

Teko groti daugelyje bažnyčių, katedrų visoje Anglijoje. Šie koncertai padėjo man kurti solinę karjerą. Žmonės išgirsdavo, prieidavo, domėdavosi kanklėmis, prašydavo kontaktų. Atsirado net norinčių išmokti jomis groti.

Būtent tokiuose koncertuose mane pastebėjo muzikantų agentūros atstovai. Kai tave reklamuoja agentūra, imi groti įvairiuose renginiuose, vestuvėse. Tokia buvo mano pradžia – skelbtis visur, kur tik gali, su įrašais ir nuotraukomis.

Vėliau praėjau didžiulę atranką ir gavau galimybę groti didžiausiose traukinių stotyse. Londono metro kasdien naudojasi daugiau nei 3 mln. keleivių. Pradedantiems muzikantams tokia didžiulė auditorija atstoja areną ar net stadioną. Po daugybės grojimų metro stotyse jau perpratau Londono gyventojų skonį ir žinau, kurios dainos sulaukia daugiau dėmesio.

Mėgstu įtraukti grupių „Metallica“, „Queen“ dainų, jos labai netikėtai suskamba. Ne viską lengva atlikti kanklėmis, tačiau su tinkama muzikine aranžuote kūrinys gali skambėti labai panašiai į originalią versiją. Pastebėjau, kad judrioje metro stočių aplinkoje daugiau poveikio turi greitos dainos. Čia kartais repetuoju ir savo naujas programas, žiūriu, kaip žmonės reaguoja į naujus kūrinius.

– Kokia Jūsų įprasta diena Londone?

– Mano diena prasideda nuo administracinių užduočių – kiekvieną savaitę stengiuosi susisiekti su vis naujomis vietomis, kurioms galėčiau pasiūlyti savo muziką ir instrumentą. Taip pat atsakau į laiškus visiems, kurie parašo. Per savaitę dažnai turiu po kelis koncertus, o tarp jų visada repetuoju naujas programas. Metro stotyse dažniausiai groju vasarą ar pavasarį, kai nėra taip šalta. Be viso to, dar mokau vaikus groti pianinu. Kaip matote, dirbu įvairius darbus, tačiau visi jie susiję su muzika.

– Su kokiais iššūkiais susiduriate? Ar nesunku susinešti įrangą, rasti groti tinkamą vietą, gauti leidimus?

– Manau, kad vienas didžiausių sunkumų man yra svoris, kurį kaskart turiu nešiotis iš vienos vietos į kitą. Turiu omenyje visą aparatūrą ir instrumentą. Kadangi mano namai yra ant kalno, tai dešimt minučių turiu lipti įkalnėn su visais šitais daiktais. Kartais, pasiekusi koncerto vietą, jaučiuosi tokia pavargusi, kad net abejoju, ar sugebėsiu gerai pasirodyti. Bet vargus atperka momentai, kai kas nors įvertina, pagiria ar pasiūlo bendradarbiauti.

Antras sunkumas – kad ir kiek pastangų įdėtum, muzikanto profesija, deja, visada išlieka gana nestabili. Nuolat turi stengtis save „parduoti“, prisistatinėti naujiems žmonėms, o man, kaip labiau introvertei, tai ne visada lengvai pavyksta.

– Ar pavyksta užsidirbti pragyvenimui iš tokių pasirodymų?

– Vienas iš šios profesijos minusų yra tas, kad niekada neturi nuolatinio darbo, todėl sunku nuspėti, kiek uždirbsi vieną ar kitą mėnesį. Tačiau dabar, sudėjusi visų skirtingų muzikinių projektų pajamas, galiu susimokėti nuomą ir atsidėti pinigų laisvalaikiui. Vieną mėnesį būna geriau, kitą – sunkiau, todėl visada reikia taupyti. Džiaugiuosi, kad šiuo metu mano muzikinė veikla jau leidžia ir pakeliauti, ir pasilinksminti su draugais.

– Kas labiausiai kenčia grojant kanklėmis – nugara, pečiai? Kaip atsipalaiduojate po sunkios darbo dienos?

– Labiausiai tikrai nukenčia nugara ir pečiai – atrodo, niekaip nepriprantu prie to svorio, nors ir nešioju jį kiekvieną savaitę. Taip pat rankose visada turiu lagaminą ir kanklių stovą, tad svoris iš esmės padvigubėja. Kaip atsipalaiduoju? Mėgstu susitikti su draugais Londono centre. Dauguma mano draugų yra muzikantai, todėl jei negrojam, tai vis tiek kalbamės apie muziką ir ateities planus. Dar mėgstu skaityti knygas ir važinėtis dviračiu.

– Ką norėtumėte nuveikti artimiausiu metu? Gal įrašyti albumą ar surengti koncertą drauge su kitų stilių atlikėjais?

– Pagaliau jaučiu, kad subrendau albumui. Po koncertų vis nuliūstu, kai žmonės tikisi nusipirkti albumą, o aš neturiu jiems nieko pasiūlyti. Tikiuosi, 2026-ieji bus TIE metai!

– Kokia Jūsų kasdienė motyvacija – ką sau sakote, kai diena pasitaiko sunki?

– Dažniausiai sunkūs momentai užeina tada, kai pradedu žiūrėti per toli į ateitį ir galvoti, kas bus toliau – t. y. ar pavyks viskas, apie ką svajoju. Todėl mano kasdienė motyvacija – priminti sau mėgautis pačia kelione ir džiaugtis projektais, veiklomis, kurios vyksta čia ir dabar.

– Ar įsivaizduojate save ateityje grįžtančią su kanklėmis į Lietuvą?

– Dažnai pagalvoju, kad, viena vertus, pasirinkau „lengvesnį“ kelią – groti šalyje, kur šis instrumentas nėra žinomas, todėl ir konkurencija mažesnė. Noriu išnaudoti visas čia egzistuojančias galimybes ir susipažinti su kuo daugiau naujų žmonių. Man tai tarsi eksperimentas – ką dar galiu nuveikti su lietuvišku instrumentu Anglijoje. Todėl kol kas renkuosi likti čia. Tačiau ateityje, kai viską išbandysiu, norėčiau grįžti namo ir čia susikurti ką nors panašaus, pritaikydama viską, ko išmokau Anglijoje. Galbūt net koncertuoti tarp dviejų šalių.