„Man svarbiausia turbūt ne tai, kad daugybė žmonių rinkosi į renginius, bet nugirsti dalykai, kai žmonės vietoj „sovietinė Lietuva“ pasako „sovietinis režimas“. Tai iš prancūzų lūpų išgirdus net nusmelkia per visą kūną, nes jie tikrai ne taip mūsų istoriją supranta“, – interviu BNS sakė V. Vitkienė.

„Prancūzams Baltijos kelias, mūsų dainuojanti revoliucija ir mūsų Dainų šventė buvo didžiuliai fenomenai, kurių jie nežinojo, bet kuriais be galo susižavėjo“, – pažymėjo Lietuvos sezono Prancūzijoje komisarė.

Rugsėjo 12-ąją atidarytas sezonas šūkiu „Kitas tas pats“ (pranc. „Se voir en l’autre“) oficialiai truks iki gruodžio 12-osios.

Tą dieną Paryžiuje, šiuolaikinio meno rūmuose „Palais de Tokyo“ bus surengtas filosofo Kristupo Saboliaus kuruojamas vaizduotės forumas „Po pabaigos“, jame taip pat dalyvaus istorikė Marija Drėmaitė, menininkai ir kuratoriai Nomeda ir Gediminas Urbonai.

Sezono metu Prancūzijoje iš viso surengta per 200 lietuvių meno pa(si)rodymų, dalyvavo per 500 kūrėjų, atlikėjų, kitų kultūros sričių atstovų, įgyvendinta daugiau kaip 120 dvišalių kultūros partnerysčių.

– Ponia Vitkiene, kur šiuo metu esate ir ką veiksite artimiausiomis dienomis? Kaip bus uždarytas Lietuvos sezonas Prancūzijoje?

– Turėjau galimybę ir privilegiją viso sezono metu būti Prancūzijoje, tai ir dabar esu Paryžiuje. Tiesą sakant, ne tik Paryžiuje buvau, bet važinėjau po įvairius projekto renginius visoje Prancūzijoje. Iš viso yra daugiau kaip 80 miestų, kur vyksta renginiai. Aš, aišku, nesugebėjau tiek aplankyti. Vakar gavau traukinių programos ataskaitą, kad per tuos tris mėnesius nuvažiavau 11 tūkst. 200 kilometrų, sutaupiau bent kiek CO2 (juokiasi). Tai tikrai buvo įspūdingi šie trys mėnesiai. Beje, jau lygiai tiek ir esu, nes šiek tiek prieš atidarymą atvykau.

Su Prancūzų instituto komanda, iš Lietuvos taip pat atvažiuoja daugiau žmonių į uždarymą, rengiamės paskutinėms dienoms. Gruodžio 11-ąją vyks jaunimui, mokyklinio amžiaus vaikams skirtas renginys kartu su Kristupo Saboliaus kūrybiškumo mokykla ir Lietuvos bei Prancūzijos švietimo ministerijomis. O gruodžio 12-ąją vyks labai įdomi tarptautinė konferencija, ateities vaizduotės forumas „Po pabaigos“ taip pat K. Saboliaus pasiūlyta tema ir sukviesti pranešėjai iš Brazilijos, Argentinos, įvairių Europos šalių. Su tokia vizijų programa užbaigsime sezoną, kuris tapo puikiu naujų ir pastiprintų senų ryšių generatoriumi tarp Lietuvos ir Prancūzijos.

– Ar jums pačiai pavyko pasimėgauti sezono renginiais šitiek kelio sukariant traukiniais, ar jo kulminacija vis dėlto irgi buvo intensyvus darbinis laikotarpis?

– Aišku, tai buvo nelengvas maratonas. Šalia to, kad važiuoji, yra daugybė toliau sprendžiamų organizacinių ir komunikacinių reikalų, turi namų darbus padaryti, ar važiuodamas traukiniu, ar grįžęs. Bet renginių kokybė ir mūsų Lietuvos kultūros geri atgarsiai, toks šiltas priėmimas man asmeniškai sukūrė labai didelį grįžtamąjį ryšį.

Labai greit laikas praėjo ir labai labai daug įspūdžių, kuriuos taupausi sau, galvoju, kaip visą gyvenimą po vieną kitą išsitrauksiu. (...) Iš pradžių gal buvo tam tikrų baiminimųsi, kad Prancūzija yra ypač stiprios kultūros tradicijų šalis ir ar būsime jiems įdomūs, nes iki šiol dirbantys kultūros sektoriuje nejautėme, kad Lietuva būtų labai įdomi.

Be abejonės, ir dėl geopolitinių aplinkybių mes tapome jiems įdomūs istoriškai, kultūriškai, geopolitiškai, sociokultūriškai, bet programos turinys, gilumas, temų nepaviršutiniškumas jiems darė didžiulį įspūdį. Ir aš girdėjau iš profesionalų, kaip jiems trūksta tokio aštraus požiūrio kampo, gal jau per gerai gyvena, neturi aštrių temų, kurios skaudėtų ir taip stipriai surezonuotų meno kūrinių išraiškose.

– Kurie projektai smarkiausiai rezonavo net tik aukštuosiuose Prancūzijos meno, diplomatijos sluoksniuose, bet ir plačiojoje visuomenėje? Ką prancūzai, jūsų akimis, suprato apie Lietuvą?

– Man buvo labai džiugu, nes to norėjome sudarydami programą ir asmeniškai labai stengiausi, kad atsirastų mūsų sovietmečio režimo tremties istorijos. Dalios Grinkevičiūtės tema vyko dvi parodos su diskusijomis Paryžiuje ir Blua mieste bei Kristina Sabaliauskaitė, pristatinėdama „Petro imperatorę“, labai giliai ir detaliai mūsų regiono istoriją atskleidė jau pradedant XVII–XVIII amžiais, kas jos knygoje svarbu. Tai labai domino prancūzus. Taip pat Eglės Švedkauskaitės spektaklis „Fossilia“, kurio vyksmas D. Grinkevičiūtės pagrindu supinamas su šiuolaikinės šeimos istorija, tuo nutylėjimu dar nesenų sovietmečio padarytų traumų.

Dar viena paroda vyko Strasbūro universiteto rėmuose, ten du prancūzų mokslininkai Alain Blum (Alenas Blumas) ir Emilia Koustova (Emilija Kustova) šiemet yra išleidę knygą apie stalinistinius trėmimus, įskaitant Lietuvos, taip pat ir viso regiono – latvių, estų, lenkų, ukrainiečių. Tai buvo pirmoji knyga universitete, kuri pristatė šią temą mokslininkams. Ir vienas profesorius Juozo Kazlausko Sibiro vaizdų fotografijų parodos atidaryme paminėjo, kad tai yra didžiulis laukas prancūzams pažinti ir jie turėtų jaustis nejaukiai, kad Prancūzijoje gyvendami užmerkia akis prieš sovietinį terorą ir šio režimo nusikaltimus žmogiškumui.

Man svarbiausia turbūt ne tai, kad daugybė žmonių rinkosi į renginius, bet nugirsti dalykai, kai žmonės vietoj „sovietinė Lietuva“ pasako „sovietinis režimas“.

Man svarbiausia turbūt ne tai, kad daugybė žmonių rinkosi į renginius, bet nugirsti dalykai, kai žmonės vietoj „sovietinė Lietuva“ pasako „sovietinis režimas“. Tai iš prancūzų lūpų išgirdus net nusmelkia per visą kūną, nes jie tikrai ne taip mūsų istoriją supranta. Ir tik dabar su šiuo Lietuvos sezonu tiek daug informacijos buvo apie mūsų tragišką XX amžiaus istoriją, kad jie dar pasitikrina, ar tai tikrai sovietinis režimas, sakau, „taip, tai režimas, žinoma“.

Pagal prancūzų istorijos naratyvą sovietinis laikotarpis yra vienas iš periodų Rytų Europos vystymosi etape ir jiems atrodytų, kad savanoriškai visos šalys įstojo į Sovietų Sąjungą, paskui savanoriškai iš jos išėjo. Prancūzams Baltijos kelias, mūsų dainuojanti revoliucija ir mūsų Dainų šventė buvo didžiuliai fenomenai, kurių jie nežinojo, bet kuriais be galo susižavėjo.

– Tad galima teigti, kad sezonas atliko ir tam tikrą edukacinę misiją istorine, politine prasmėmis? Ar „kitas“ iš Lietuvos tapo „tuo pačiu“, prancūzų priimtu ir suvoktu?

– Tikrai, iš visų programose dalyvaujančių menininkų, kūrėjų ir auditorijos buvo galima jausti, kad Lietuvos pasirodymai vertinami bendrame kontekste su Prancūzijos ir kitų šalių pasirodymais, vienodai, ne kaip nors graduotai. Aišku, tai vyko ir anksčiau, bet nebuvo tokio masto ir tiek galimybių, kurios labai pasiteisino, nes jau dabar yra daug užklausų norinčiųjų dirbti su Lietuva, pavėlavusių į sezoną. Kreipiasi į abi ambasadas ir į mus, ieškome galimybių, kaip dar kelerius metus pastiprinti bendradarbiavimą tarp Lietuvos ir Prancūzijoje, nes susidomėjimas tolesniems darbams užkilo per sezoną.

– Gal jau galite įvardyti konkrečius susitarimus, projektus, kuriuos pamatysime savo šalyje arba matys prancūzai?

– 2025-aisiais į Lietuvą grįžta šiuo metu „Palais de Tokyo“ ir Kadist organizacijos eksponuojama paroda sukurta kartu su Šiuolaikinio meno centru kuruojant Neringai Bumblienei ir Emilie Villez (Emili Vilė). Ši Lietuvos ir Ukrainos menininkų paroda reflektuojant dabartinį Rusijos karą grįš į Šiuolaikinio meno centro erdves.

Taip pat Kauno bienalė sezone bendradarbiavo su Liono bei Chroniques bienalėmis Marselyje ir Provanse. Šio darbo metu koprodiusuojant kelioms organizacijoms sukurta naujų Linos Lapelytės, Maksimiliano Opriškos, Aistės Ambrazevičiūtės kūrinių, jie bus parodyti Kauno bienalėje kitąmet. Taip pat Lietuvos nacionalinis muziejus bendradarbiaudamas su įvairiomis prancūzų institucijomis rengia parodą, berods, 2027-iesiems, o MO muziejus iš Pompidou rinkinių skolinsis kūrinių 2028-ųjų savo dešimtmečio parodai.

Tokie, atrodytų, maži, bet labai reikšmingi bendradarbiavimai. Ypač kartu dirbti dabar nori Prancūzijos nacionalinė biblioteka, rinkiniuose turinti virš 1,7 tūkst. lietuvių sovietmečio laikotarpio fotografijų. Istorija labai įdomi, kaip slapta Antano Sutkaus ryšių dėka pagrindinių mūsų Lietuvos grandų nuotraukos buvo siunčiamos į Paryžių. Šiek tiek to didžiulio archyvo parodyta mugėje „Paris Photo“, bet naujasis bibliotekos prezidentas nori bendradarbiauti, atvyks susipažinti su Martyno Mažvydo biblioteka ir nori ilgalaikių partnerystės ryšių. Nors mes sezone kol kas tiesiogiai nedirbame su Mažvydo biblioteka, bet išreikštas didžiulis noras iš prancūzų pusės. Čia tik keli pavyzdžiai, beveik visi projektai natūraliai įsitinklina.

– Sezonas gruodžio 12-ąją oficialiai uždaromas, tačiau kai kurie renginiai, parodos tęsis. Kiek laiko Lietuvos kultūra kaip sezono dalis bus atstovaujama Prancūzijoje ir kokie yra projektai, kuriuose prancūzai dar galės sudalyvauti?

– Pompidou centre paroda veiks iki sausio pradžios, taip pat „Palais de Tokyo“ iki sausio dar galima pamatyti parodą. Nuostabus yra Aleksandros Kašubos pristatymas Nime, Carre d'Art muziejuje, kur jos ir Marijos Olšauskaitės parodos bus eksponuojamos iki kovo antros pusės. Taip pat Tado Černiausko instaliacija tokiuose gražiuose vienuolyno pastatuose kitais metais išmontuojama.

Daugiausia yra parodų, nes Prancūzijoje yra tam tikri ciklai. Todėl buvo gana sunku kai kurias parodas suderinti su trijų mėnesių sezono rėmeliu. Dalis parodų atsidarytos jau vasarą ir eksponuojamos iki sausio pradžios, nes jie parodas keičia du kartus, po visų žiemos švenčių ir vasaros vidury. Kai kurie projektai prisitaikė prie to, anksčiau prasidėjo ir vėliau baigsis. Aišku, mums tik geriau dėl to.

– Kokie jūsų pačios planai? Kuo užsiimsite pasibaigus dar vienam intensyviam kūrybiniam, kultūros vadybos etapui?

– Paradoksalu, kad po šito projekto nesijaučiu labai pervargusi, kaip po praėjusio Europos kultūros sostinės projekto. Vis dėlto po ataskaitų pateikimo mano sutartis su Lietuvos kultūros institutu baigiasi. Konkrečių planų prieš save neturiu, bet jau labai noriu apsistoti Lietuvoje ir toliau jai dirbti iš Lietuvos.

– Paminėjus „Kauno – 2022-ųjų Europos kultūros sostinės“ projektą, jūsų kaip jo iniciatorės ir pagrindinio žmogaus norėčiau paklausti, ko tikitės iš Nacionalinio architektūros instituto veiklos Kauno centriniame pašte? Kaip turėtų būti atstovaujamas tas kaunietiško modernizmo optimizmas?

– Manau, kad formuojasi labai gera komanda. Aišku, kol pastatas net nepradėtas renovuoti, sunku pamatyti jų veiklos kryptis. Bet Kęstutis Kuizinas turi labai didelės patirties veikti tarptautiškai, aktualijų kontekste, ir pats, kiek teko kalbėti, yra be galo susidomėjęs šiuo nauju lauku. Jam tikrai labai gerai sekasi užmegzti įvairius reikalingus kontaktus. Tuo metu Viltė Migonytė-Petrulienė yra didžiulė meno tyrinėjimų, kontekstų, architektūros meno ir urbanistikos profesionalė. Yra puiki pradžia, aišku, komanda dar turi būti suformuota, padaryti remontai ir visa ką.

Bet labai tikiu, kad ši nauja įstaiga, kuri, beje, yra pirma Kaune įsteigta valstybinė įstaiga nepriklausomybės laikotarpiu, yra didžiulis kultūros sostinės palikimas ir šito įdirbio palikimas. Pati vadovaudama dar Kauno bienalei prieš Europos kultūros sostinę atkreipiau dėmesį į šitą pastatą, esame ten 2015 metais surengę Kauno bienalę. Ir su Gediminu Banaičiu-Skrandžiu, kuris tuomet dirbo savivaldybės Kultūros skyriuje, esame rengę siūlymus, kaip tą pastatą pritaikyti, nes pastatas jau buvo tuščias. Visas kultūros laukas turėjo šitą viziją, neatmetant visų Kauno architektų, ir Linas Tuleikis, ir Audrys Karalius beldėsi į visas institucijų duris, kurias tik žinojo, kad šis institutas būtų įkurtas.

Aš turiu jiems labai gražias vizijas, linkiu sukurti fenomeną ir net neabejoju kompetencijomis, kurios pradėjo kurti įstaigą. Linkiu pritraukti talentus, profesionalus, kad Kaunas per šitą centrą taptų aktualizuotu modernizmo ir visos šiuolaikinės architektūros centru Europoje ir plačiau.

– Dėkoju už pokalbį.

V. Vitkienė yra meno istorikė ir kritikė, šiuolaikinio meno parodų kuratorė (2004–2022), Kauno bienalės meno vadovė (2009–2017), projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ iniciatorė ir vadovė, 2022-ųjų pabaigoje paskirta Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje komisare.

Lietuvos sezoną Prancūzijoje įgyvendina Lietuvos kultūros institutas ir Prancūzų institutas Paryžiuje.