Galutiniai taškai
Net trys teismai – Panevėžio apygardos, Lietuvos Apeliacinis, o gruodžio pradžioje ir Aukščiausiasis teismas 77-erių V. Grigaliūną pripažino nusikaltus prieš globotas mergaites. Aukščiausiasis teismas dėl sunkiausių nusikaltimų – nepilnamečių ir mažamečių žaginimo ir prievartavimo – neabejojo, o dvi byloje buvusias dalis – pasikėsinimo padaryti nusikaltimą ir jaunesnio nei 16 metų asmens seksualinio tvirkinimo – grąžino iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Visai Lietuvai pavyzdžiu buvusi panevėžiečių Gražinos ir V. Grigaliūnų šeimyna net buvo apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu už vaikų globą, tačiau į dienos šviesą iškilus, kas iš tiesų dėjosi šeimynos namuose, Lietuvos prezidentas pareikalavo grąžinti garbingą apdovanojimą.
Už nusikaltimus prieš vaikus kaltu pripažintas ne tik šeimynos tėvas. G. Grigaliūnienė taip pat pripažinta kalta, nes žinodama, ką su mergaitėmis išdarinėja jos sutuoktinis, neapsaugojo vaikų. Tiesa, jai skirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. G. Grigaliūnienė Aukščiausiajam teismui skundo neteikė.
Šioje byloje buvo nuteistas ir sutuoktinių Grigaliūnų giminaitis, tačiau jam mirus baudžiamoji byla nutraukta. Vyras seksualiniais nusikaltimais nebuvo kaltinamas, jis buvo kaltinamas nepranešęs apie juos.
Byla dėl septynerius metus prieš globojamas nepilnametes ir mažametes vykdytos seksualinės prievartos ir kitų nusikaltimų buvo nagrinėjama uždaruose teismo posėdžiuose.
Niekada neišdrįsiu papasakoti, kokiame košmare gyvenau vaikystėje būdama pas globėjus ir vaikų namuose.
Šios bylos kontekste nuteisti ir dar du veikėjai – Aurelija Grabštienė ir Jonas Mikalajūnas. Abu jie, komentuodami žiniasklaidos straipsnius, paskleidė apie nukentėjusiąsias Grigaliūnų šeimynoje tikrovės neatitinkančią informaciją – gindami globėjus, jas apšmeižė.
Jei J. Mikalajūnas pripažino kaltę ir gailėjosi, A. Grabštienė ne tik nepripažino, bet net ir bylą nagrinėjant teisme gynė Grigaliūnus ir menkino nuskriaustas mergaites. Be kita ko, A. Grabštienė atskleidė nukentėjusiųjų tapatybes, nors seksualinės prievartos bylose tai draudžiama.
Negyjančios žaizdos
„Kauno diena“ ne kartą rašė apie šią skausmo ir žiaurumo persmelktą bylą. Tai, ką nukentėjusiosios išliejo su jomis bendravusiems specialistams ir pareigūnams, sunkiai pakeliama. „Niekada neišdrįsiu papasakoti, kokiame košmare gyvenau vaikystėje būdama pas globėjus ir vaikų namuose“, – įstringa vienos iš nukentėjusiųjų žodžiai.
Negyjanti žaizda, nevisavertis gyvenimas, kasdien grįžtantys vaikystės košmarai ėmė veržtis su kaupu tik palikus garsių globėjų namus. Drąsa prabilti apie patirtą kančią atėjo toli gražu ne iš karto. Netylėti paskatino psichologinės pagalbos paieška ir praregėjimas.
Neturėtų stebinti, kad dėl patirtos prievartos į teisėsaugą kreiptasi ne iš karto. Dažnu atveju vaikai dėl to, kas jiems nutinka, linkę kaltinti save. Supratimas apie nusikaltimą ateina ne iš karto.
Šešios mergaitės nuo 2009 iki 2016 m. sistemingai buvo žaginamos ir prievartaujamos. Šeimos tėvas V. Grigaliūnas teisme neigė jam pareikštus kaltinimus ir tvirtino, kad mergaitės siekia pasipelnyti.
Tačiau tokie argumentai neįtikino trijų Lietuvos teismų. Be to, pirmą kartą apklausiamas, V. Grigaliūnas prisipažino smagindavęsis, tik aiškino esą tai daręs su globotinių sutikimu. Nepilnamečių ir mažamečių globotinių sutikimo pakako septintą dešimtį perkopusiam globėjui.
Lietuvos Aukščiausiojo teismo vertinimu, žemesnės instancijos teismas teisingai išdėstė kaltinimo išžaginimu ir seksualine prievarta argumentus. Ir nors V. Grigaliūno advokatas siekė įrodyti, kad negalima remtis nukentėjusiųjų parodymais, teismas pabrėžė, kad jų parodymai – tik dalis įrodymų visumos.
Ciniškai naudojosi
Teismų nuosprendžiuose surašyti V. Grigaliūno nusikaltimai. „Žinodamas, kad nukentėjusioji yra mažametė, pasinaudojo jos bejėgiška būkle dėl mažametystės ir tuo, kad jis yra nuolatinės globėjų šeimynos dalyvis, tiksliai nenustatytą kartų skaičių, bet ne mažiau kaip vieną kartą per mėnesį, prieš jos valią lytiškai santykiavo, t. y. išžagino ir seksualiai prievartavo“, – skamba baisiai, tačiau nukentėjusiųjų pasakojimai sukrečia dar labiau.
Buvo naktis, kai V. Grigaliūnas įslinko į vienos iš nukentėjusiųjų kambarį. Mergaitė miegojo, bet pajuto, kai V. Grigaliūnas atsigulė į jos lovą, ėmė liesti, graibyti. Jautė, kad jis maunasi kelnes. Ji stūmė globėją nuo savęs, tačiau šis tęsė savo veiksmus, o viską baigęs apsimovė kelnes ir išėjo. Apimta baimės ir gėdos mergaitė nesišaukė pagalbos.
Tai buvo pirmas, bet ne paskutinis kartas. Sunku įsivaizduoti, kas dėjosi mergaičių galvose, kad jos ryžosi tapti prievartos akto liudytojomis. Būtent – savo noru, pasislėpus, stebėti V. Grigaliūno prievartą kitos atžvilgiu. Stebėti tam, kad galėtų patvirtinti faktą.
Jis sakydavo globotinėms, kad „jūs esate durnelės, niekam nereikalingos ir jumis niekas nepatikės“. Panašiai kalbėjo ir G. Grigaliūnienė. Greičiausiai taip ėmė galvoti ir pačios nukentėjusiosios: kas patikės durnelėmis – galima nujausti, kad tokie epitetai nuolat skambėjo, tad nenuostabu, kad ir pačios patikėjo tokios esančios ir apie patiriamą prievartą kartkartėmis atvykstantiems Vaiko teisių apsaugos tarnybos (VTAT) specialistams neprasitarė.
Nukentėjusiųjų pasakojimu, draudžiamiems žaidimams su vaikais V. Grigaliūnas rinkosi jam patogias vietas – traktorių, garažą, poilsio kambarį, tvartą su šienu. Baimė buvo nuolatinis nukentėjusiųjų palydovas, kol jos gyveno Grigaliūnų šeimoje. Į bylą pateko mergaičių pasakojimai apie tai, kaip jos bijodavusios užmigti, kad „senis neišprievartautų“.
G. Grigaliūnienė žinojo apie sutuoktinio naudojamą seksualinę prievartą ir nieko nedarė. Teismo vertinimu, tuo ji šiurkščiai pažeidė vaiko poreikį būti pastebėtam ir mylimam, nereagavo į vaiką traumuojančią situaciją, nesiėmė jokių priemonių nutraukti sistemingus, nusikalstamus sutuoktinio veiksmus. Demonstravo priešiškumą seksualinę prievartą patiriančioms mergaitėms, kaltino jas dėl patiriamos seksualinės prievartos, įžeidinėjo, vadino menkinančiais vardais „padla“, „kūtvela“, „psichine ligone“.
Realybė už fasado
Grigaliūnų šeimynoje užaugo apie 50 vaikų. Kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl seksualinės prievartos, čia jų vis dar gyveno vienuolika. Žinoma, vaikai buvo perkelti į kitus globos namus. Jų darbuotojus ganėtinai nustebino vaikų turimų daiktų bagažas.
Grigaliūnų globotiniai atvažiavo neturėdami elementarių higienos priemonių, net dantų šepetėlių, drabužių. Vaikų namų direktorė pastebėjo, kad tik atvykę į globos namus vaikai kalėjo daugiau, bet vėliau ėmė jaustis Grigaliūnų palaikymo komandos įtaka ir vaikai užsidarė. Anot dalyvavusių teisminiame procese, nuo pirmųjų dienų, palaikančiųjų Grigaliūnus spaudimas nukentėjusiosioms, liudytojams buvo milžiniškas.
Dar pirmos instancijos teisme kalbėjusios vaikų globos namų atstovės neslėpė į akis kritusių čia atvežtų Grigaliūnų globotinių mitybos įpročių. Susidarė įspūdis, kad mėgstamiausias vaikų maistas yra batonas, sviestas, arbata, sumuštinis, šaldyti koldūnai. Tradicinių patiekalų pavadinimų jie net nežinojo. Vaikų globos namų darbuotojai girdėdavo paslapčia vaikus vienas kitą kviečiant valgyti čia pagaminto maisto, nes jis skanus.
Grigaliūnų globojami vaikai, taip pat kaip ir kitos stokojančios šeimos, sulaukdavo paramos. Tačiau čia gyvenantys vaikai žinojo tik tiek, kad drabužiai imami iš rūsio – ten globėja laikė šeimai skirtą paramą. Jie buvo rengiami tik labdaringai gautais drabužiai ir nežinojo, kad drabužėliai gali būti nupirkti tik jiems.
Vaikų finansinis raštingumas buvo itin menkas, nors kai kuriems tuo metu jau buvo septyniolika metų. Visi jie įsivaizdavo, kad gyvena iš mamos G. Grigaliūnienės pensijos. Apie jokią valstybės skiriamą paramą už globojamus vaikus jie nebuvo girdėję. Vaikai turėjo banko korteles, tačiau jos buvo pas G. Grigaliūnienę. Moteris jų taip ir neatidavė, o darbuotojams ėmus rūpintis naujomis kortelėmis, vaikai buvo Grigaliūnų giminių nuteikti nepasirašyti jokių dokumentų.
Šiame pedofilijos kontekste iš pirmo žvilgsnio dviprasmiškai nuteikia kitų Grigaliūnų šeimynoje augusių mergaičių ir berniukų liudijimai, kurie panašesni į tuos užkabintus ordinus ir žvaigždes. Pastarųjų pasakojimuose Grigaliūnai vadinami mama ir tėčiu, pasakojami kasdieniai buities epizodai mažai kuo skiriasi nuo gyvenimo biologinėje šeimoje, išskyrus, žinoma, tai, kad Grigaliūnų namuose visada augo daug vaikų. Kai kurie pasakoja, kad, sulaukę pilnametystės ir išėję gyventi savarankiškai, vis dar aplanko juos užauginusius globėjus.
Vaikų prisiminimuose – mamos G. Grigaliūnienės gamintas maistas, namų ruošos epizodai, kiekvieno žinojimas apie savo darbus ir pareigas. Išskirtinis momentas, kad visi apklaustieji apie nukentėjusiosiomis pripažintas mergaites atsiliepė arba ne itin palankiai, arba išvis neturėjo ką pasakyti.
(be temos)
(be temos)
(be temos)