Propaganda ir dezinformacija tampa vis svarbesniais ginklais politinėse kovose ir kasdieniame mūsų gyvenime. Kaip ji plinta šiuolaikinėse medijose, kokį daro poveikį visuomenei ir kas gali būti priešnuodis prieš jas, „Kauno diena“ aiškinasi su šį spalį Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakultete įsteigto Komunikacinių įtakų ir propagandos tyrimų centro vadovu doc. Viktoru Denisenko.

Grėsmė rinkimuose

– Šiemet visame pasaulyje vyko labai daug rinkimų ir ne vienoje šalyje kilo įtarimų dėl bandymų jiems daryti įtaką iš šalies. Lietuvoje kandidato į prezidentus Eduardo Vaitkaus prorusiški pareiškimai taip pat kėlė klausimų, ar tokie jo įsitikinimai, ar tai priešiškų jėgų inspiruota veikla. Kaip tai atskirti?

– Ar žmogus iš tikrųjų tiki tais naratyvais ir juos skleidžia dėl nuoširdaus paklydimo, ar tai priešiška veikla, kitų valstybių įsikišimo rezultatas, už ką dar ir atsilyginama pinigais ar kitokiais paskatinimais, atskirti sudėtinga. Paprastas žmogus to padaryti net negalėtų. Galima tik daryti prielaidas, bet į šį klausimą turėtų atsakyti specialiosios tarnybos, teisėsaugos institucijos.

– Rumunijoje jos taip ir padarė: šalies žvalgybos tyrimas įrodė, kad prie staigaus kraštutinių dešiniųjų politiko Calino Georgescu iškilimo prisidėjo agresyvios Rusijos hibridinės atakos, fiksuota dešimtys tūkstančių bandymų laužtis į kompiuterius. Tuo remdamasis Rumunijos Konstitucinis Teismas užpraeitą savaitę panaikino prezidento rinkimų pirmojo turo rezultatus. Kaip vertinate šį beprecedentį atvejį?

– Jis labai reikšmingas, nes parodo, kad svetima valstybė, naudodama informacines galimybes, iš tikrųjų gali paveikti demokratinį procesą, ir tai didelis pavojus.

Demokratinis procesas grindžiamas pasitikėjimu. Pavyzdžiui, Lietuvoje neginčijama, kad Remigijus Žemaitaitis ir jo partija surinko tiek balsų ir gavo tiek mandatų Seime, konservatoriai pralaimėjo šiuos rinkimus, o prieš tai laimėjo. Tai demokratijos procesas: einame balsuoti, mūsų balsai teisingai suskaičiuojami ir rezultatai atsispindi žmonių valią.

Rumunijoje taip pat nekvestionuojama, kad balsai buvo suskaičiuoti teisingai, tačiau įrodyta, kad priešiškos jėgos, dirbusios prie šios informacinės operacijos, sugebėjo paveikti dalies visuomenės nuomonę.

Apie tai buvo kalbama ir anksčiau, pavyzdžiui, 2016 m. JAV prezidento rinkimuose buvo bandymas daryti poveikį rinkimams ir jų rezultatams, tačiau oficialaus tyrimo išvada – kad nebuvo reikšmingai paveikta ir rinkimų rezultatų tai nepakeitė.

Ko gero, Rumunijos atvejis yra pirmas istorijoje, kai pripažinta, kad poveikis buvo padarytas, rinkimų rezultatas reikšmingai pasikeitė ir buvo pakankamai specialiųjų tarnybų surinktų įrodymų, kad Konstitucinis Teismas priimtų labai drąsų sprendimą anuliuoti pirmojo rinkimų turo rezultatus. Tai savotiška pirma kregždė. Pavojus, kurie gresia bandant paveikti demokratinius procesus, demokratinės valstybės turi nuolat turėti omenyje.

Esmė: V. Denisenko pabrėžia, kad žodžio laisvė neapima radikalių pasisakymų, neapykantos kalbos, kurstymų. Žodžio laisvė nėra žodžio anarchija. Asmeninio archyvo nuotr.

Era „po tiesos“

– Propagandos apibrėžimas – idėjų ir kitokios informacijos skleidimas siekiant paveikti ar paskatinti tam tikrą požiūrį, elgseną ar veiksmus naudojantis sąmoninga faktų manipuliacija – tinka ir R. Žemaitaičio kalboms rinkimų kampanijos metu, kai ne kartą buvo pričiuptas sakant panašius į tiesą, bet jos neatitinkančius dalykus. Tačiau juo patikėjo nemažai rinkėjų. Koks priešnuodis prieš tai?

– Tai ne vien Lietuvos problema – demokratijos patiria tam tikrą krizę ir dėl to, kad informacinė erdvė yra tokia dinamiška, politikai, kurie ne visada sako tiesą ar manipuliuoja tam tikrais teiginiais ir faktais, iškraipo kontekstą, dažniausiai nesulaukia kokio atsako, už tai jiems nieko nebūna. Tai rodo ir Donaldo Trumpo sugrįžimas į valžią, nors per pirmą jo kadenciją žiniasklaida labai daug rašė, kur anuometis prezidentas nusišnekėjo ar manipuliavo faktais.

Priešnuodis prieš tai – ir atsiradęs savotiškas naujas žurnalistinis žanras – faktų patikra. Dauguma naujienų platformų turi savo nuolatinius padalinius, kur žurnalistai tikrina viešų asmenų, dažniausiai politikų, kalbas. Jei nustato, kad yra manipuliacijos atvejų, apie tai rašomi straipsniai ar kuriamos vaizdo medžiagos, kur žingsnis po žingsnio paaiškinama, koks pasisakymas patraukė dėmesį, kaip jis buvo tikrinamas ir kodėl tai nėra tiesa ar ne visai tiesa.

Šiuo požiūriu žiniasklaida atlieka labai gerą darbą. Kitas klausimas, kiek tai turi įtakos visuomenei, kiek ji atkreipia dėmesį į tuos atvejus, kai vienas ar kitas politikas sučiumpamas meluojant, sakant ne visą tiesą ar iškraipant kontekstą.

– Tačiau kai Rolando Pakso prezidentinė rinkimų kampanija su deglais ir lėktuvais dalį žmonių tiesiog užhipnotizavo, žiniasklaida gana vieningai buvo kritiška jo atžvilgiu, bet tai davė vos ne atvirkštinį efektą, leido jam susikurti puolamos aukos įvaizdį.

– 2016 m. reaguojant į tuometį Donaldo Trumpo išrinkimą „Oxford Dictionaries“ metų žodžiu išrinko „post-truth“ (liet. po tiesos). Eros „po tiesos“ esminis požymis, kad asmeniniai žmonių įsitikinimai, nuomonės pradeda dominuoti ir nustelbia faktus – žmonėms svarbiau, ką jie jaučia, o ne faktų kalba.

Lietuvoje būtent R. Pakso atveju turėjome tokį pavyzdį, kai žmonės labiau reaguodavo emociškai, juos paveikė rinkimų kampanijoje naudotas simbolizmas ir vienišo herojaus, kuris metė iššūkį piktavaliam politiniam elitui, naratyvas. Tokie pasakojimai veikia žmones ir emocinė reakcija neretai būna svarbesnė nei faktai.

Piktinasi viskuo

– Beje, Merriam-Webster’s žodynas paskelbė, kad šių metų ieškomiausias žodis buvo „poliarizacija“. Tendencijos tokios, kad ji virsta radikalizmu. Štai praėjusią savaitę vienas JAV sveikatos draudimo sistemos kritikas nužudė draudimo kampanijos vadovą, tačiau dalis visuomenės buriasi, aukoja pinigus jo gynybai, palaiko jį. Kodėl daugėja besižavinčių radikalais – tiek politikais, tiek ir nusikaltėliais?

– Tai lemia įvairių veiksnių visuma. Visuomenės poliarizacija vyksta visame Vakarų pasaulyje ir vis daugiau rėmėjų įgyja tos politinės jėgos, kurios anksčiau būdavo politikos paraštėse: radikalios kairiosios ar radikalios dešiniosios.

Visuomenės skirtingose valstybėse nepatenkintos dabartine padėtimi. Gyvename gana sudėtingame pasaulyje, pastaraisiais dešimtmečiais susiduriame su skirtingomis krizėmis, kartais net su keliomis vienu metu. 2015 m. Europą užplūdo migrantų srautai, tam tikro politinio nestabilumo suteikė Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš ES ir, žinoma, Rusijos karas prieš Ukrainą – pirmiausia hibridiniu pavidalu, o nuo 2022-ųjų – ir klasikiniu konvencinio karo. Tai veikia ir ekonominę situaciją, įvedamos sankcijos, bandoma nubausti agresorių ekonomiškai, bet, suprantama, ir patys kažko atsisakome. Tai vertybinė pozicija, aš ją palaikau, bet dalį žmonių ekonominė situacija, nuovargis nuo neoptimistinių naujienų verčia ieškoti kokių nors alternatyvų. Jie jas mato radikaliose jėgose arba renkasi radikalų veikimo būdą.

– Radikalai perėmė net žodį „taika“. Su juo kai kurie politiniai dariniai ėjo į Seimo rinkimus, ir gana koordinuotai, tačiau iškreipdami, kas yra agresorius, o kas – auka, juo manipuliuoja keliuose socialiniuose tinkluose. Kur yra žodžio laisvės riba?

– Žodžio laisvė neapima radikalių pasisakymų, neapykantos kalbos, kurstymų, žodžio laisvė nėra žodžio anarchija. Klaidinga manyti, kad žodžio laisvė reiškia, kad viską galima sakyti: kaip bet kuri laisvė, ji remiasi taisyklėmis. Taip, gali sakyti viską, jei neįžeidinėji kito žmogaus, neskleidi dezinformacijos. Nuomonės gali būti įvairios, bet jos turi remtis faktais. Vieną ir tą patį faktą galime vertinti skirtingai, tai ir yra nuomonių įvairovė. Tačiau jei koks pasisakymas grindžiamas melu, manipuliavimu, reikia žinoti, kad žodžio laisvė negina teisės skleisti melagingą informaciją.

Antra vertus, kai patį žodžio laisvės principą bandoma išnaudoti negeriems dalykams, kur jos riba, sunku pamatuoti. Jei žmogus sako, kad jis už taiką, nori, kad nesilietų kraujas, sunku būtų pasakyti, kad jis neteisus ir neturi teisės taip sakyti, nes tai humaniška pozicija. Jei ir manęs kas paklaustų, ar norėčiau, kad karas tęstųsi ir žmonės žūtų ar kad būtų taika ir jie nežūtų, natūralus atsakymas – nenoriu, kad žmonės žūtų, karas yra blogai.

Tačiau reikia turėti omenyje, kad vienas iš manipuliavimo būdų yra net ne meluoti, o nepasakyti visos tiesos, nuslėpti tam tikras detales. Jei nepasakome visų aspektų – kad Rusija yra užgrobusi dalį suverenios valstybės teritorijos, kad ugnies nutraukimas negarantuoja taikos, nes, jei Rusija nekeis savo požiūrio, tai jai būtų galimybė atkurti savo resursus ir mobilizuotis naujai agresijai, jei taikos susitarimas būtų paliekant Rusijai užgrobtas teritorijas, tai nėra teisingumas. Jei pasaulis su tuo sutiktų, sukurtų precedentą, ir, jei taip galima elgtis su Ukraina, vadinasi, vadinasi, tą galima daryti ir su bet kuria kita valstybe, atsirastų stipresniojo teisė.

Kalbant apie žodžio laisvę reikia turėti omenyje visus įmanomus faktus. Kad būtų užtikrinta nuomonių įvairovė, o nuomonė būtų sąžininga, ji turi remtis faktais.

– Kuo galima paaiškinti, kad tie patys veikėjai kurstė visuomenės nepasitenkinimą ir protestus ir prieš skiepus nuo COVID-19, ir prieš pagalbą Ukrainai, ir prieš pabėgėlius, ir prieš seksualines mažumas, o tie patys žmonės ėjo į protestus visais šiais klausimais?

– Dažnai neįmanoma tiksliai nustatyti, ar žmogus pats tiki tais dalykais, ar skleidžia tai už atlygį kaip Kremliaus troliai. Todėl šiandien yra du terminai, kurie artimi, bet netapatūs. Dezinformacija suprantama kaip melas, kuris skleidžiamas sąmoningai bandant paveikti. Tačiau yra ir kitas terminas – misinformation. Tai yra atvejai, kai žmogus, dažniausiai socialiniuose tinkluose, dalijasi informacija, bet todėl, kad pats yra įsitikinęs, jog tai tiesa, ir taip tampa priemone platinti dezinformaciją.

– Kodėl dažnai įsitikinimai ir pozicijos eina tarsi tam tikras paketas?

– Galime išskirti ir tam tikrą žmonių mąstymo tipą: tai nepatenkinti gyvenimu, ieškantys kaltųjų, o tokiais lengviausia įvardyti valdžią, Vyriausybę, nes jie kažką diktuoja: ar laikytis karantino, ar palaikyti Ukrainą. Žmogus mato, kad tam skiriama nemažai pinigai, ir jaučia nuoskaudą, kodėl ne jam, ne socialinei apsaugai. Jis piktinasi egzistuojančia sistema, ieško jai alternatyvų, o propagandos naratyvai jiems juos siūlo kartodami, kad viskas blogai, nes valdžia bloga, jį mulkina, bando apgauti, pavyzdžiui, kad karantinas – tai prieš žmones nukreiptas sąmokslas, kuriuo siekiama juos kontroliuoti, o ne sustabdyti virusą, kurio, kaip tikino tokios propagandos skleidėjai, iš viso nėra.

Dalis žmonių tuo įtiki. Jei tikėjo viena sąmokslo teorija, buvo linkę palaikyti vienokią ar kitokią poziciją, ieškodami bendraminčių ar informacijos, patenka į tokį informacinį burbulą, kur visos tos sąmokslo teorijos susipynusios. Jei jas skleidžia asmenys, kuriais žmogus pasitiki, jis patiki ir vis naujomis.

Dirbtinis intelektas

– Kokios propagandos mados pasaulyje? Be kita ko, nors dabar egzistuoja neįtikimos techninės galimybės net suklastoti vaizdus ir garsus, bet šiemečiuose rinkimuose Lietuvoje neabejotinai prie „Nemuno aušros“ sėkmės prisidėjo klasikinės priemonės – ėjimas į žmones, gyvi susitikimai, vėl populiarėja partijų reklaminiai laikraštukai, ypač regionuose.

– Dažnai ir mes, ekspertai, žiūrime iš savo požiūrio taško, o jei gyveni Vilniuje, kitame didmiestyje, atrodo, kad visi įnikę į socialinę mediją. Tačiau provincijoje, nors technologijos ir čia prieinamos, pasitikėjimas, požiūris į jas atsargesnis.

Vienas iš manipuliavimo būdų yra net ne meluoti, o nepasakyti visos tiesos, nuslėpti tam tikras detales.

Gyvas susitikimas visada daro didesnį įspūdį, nei apie jį skaitai ar matai TV ekrane. Pasinaudojimas klasikinėmis priemonėmis, tiesioginis ryšys, ypač su tiksline auditorija, gali duoti didelį efektą.

Kalbant apie dezinformacines technologijas didžiausiu iššūkiui tampa dirbtinis intelektas. Jam duodant tam tikrą užduotį, per trumpą laiką galima sukurti tekstą arba paveiksliuką, ir tai palengvina turinio kūrimą, o tai panaudojama ne tik pozityviems tikslams, bet ir dezinformacijai. Plinta nauji apgaulės būdai, kai, naudojant dirbtinį intelektą, kompiliuojama vaizdo medžiaga, daug lengviau generuoti didelį skaičių įvairių nepatikimų žinučių, kurias automatinės programos gali skleisti interneto erdvėje.

– Kiek šis naujas ginklas panaudojamas kontrpropagandai?

– Dirbtinis intelektas naudojamas informacinės erdvės stebėsenai ir naratyvams nustatyti. Jo pranašumas – programos geba apdoroti labai didelius informacijos kiekius.

Tačiau ekspertai vis dažniau sako, kad net pavadinimas „dirbtinis intelektas“ neteisingas, nes jis nėra intelektas, neturi gilių analitinių gebėjimų: nors pagal tam tikrus požymius gali atskirti vieną turinį nuo kito, tačiau analizės galimybės ribotos, pavyzdžiui, nustatant ironiją. Sakykime, „Dviračio žinias“ dirbtinis intelektas priskirtų prie propagandos skleidimo priemonių, nes nesuprastų, kad tai humoro laida, ir nustatytų, kad tai melaginga informacija.

Dirbtinis intelektas padeda, bet nustatant, ar tai tikrai propaganda, ar kito pobūdžio informacinis reiškinys, paskutinis žodis turi būti žmogaus.

– Vis dėlto kaip kovoti su propagandos kanalais? Galima uždrausti retransliuoti kokį Rusijos TV kanalą, tačiau kas norės, jį toliau stebės internete, ar blokuoti dezinformaciją skleidžiantį socialinį tinklą, tačiau atsiras kitas.

– Nesu didelis draudimų šalininkas, nes yra tiesos, kad uždraustas vaisius būna saldesnis, tad efektas gali būti priešingas. Esminis dalykas, kas gali padėti, – medijų raštingumas, tai pačių žmonių gebėjimas patikrinti informaciją ar pamatyti požymių, kad ji gali būti nepatikima, sąmoningumas nesidalyti bet kokia informacija, kuri juos įaudrino, kol neįsitikina, ar tai tiesa. Tai labai svarbu ir kol kas nieko kito sugalvoti negalime.

Populiari metafora, ypač po COVID-19 pandemijos, kad propaganda, dezinformacija yra kaip virusas: jei ja žmogus patiki, ji jį infekuoja, ir paskui žmogus ją ir toliau platina, jei ja pasidalija socialiniuose tinkluose. Jo draugai ir sekėjai, jei juo pasitiki, tiki ir jo platinama informacija, tad ją dar paskleidžia. Taip dezinformacija sklinda kaip virusas.

Būdas sustabdyti virusą – imunitetas. Skelbta, kad COVID-19 virusui sustabdyti reikia, kad 70 proc. populiacijos būtų paskiepyta. Jei tokia dalis visuomenės dalis būtų sąmoninga, dezinformacijos virusą taip pat būtų galima sustabdyti.

Medijų raštingumas

– Žiniasklaida kaltinama, kad sukūrė Viktorą Uspaskichą, dabar R. Žemaitaitį, nuolat juos rodydama ir cituodama. Radikalūs kandidatai į prezidentus ar Seimą reikalavo vienodų teisių išdėstyti savo nuomonę. Žurnalistikos teorija reikalauja išklausyti abi puses. Kaip žurnalistams atspindėti visą vaizdą, bet patiems neprisidėti prie propagandos platinimo?

– Šiandien yra problema, kad žurnalistikos standartai, kuriems jau ne vienas dešimtmetis, kartais kaip ir atsisuka prieš ją pačią, o gal ir prieš visuomenę. Esminis žurnalistikos standartas – kad ji turi siekti objektyvumo, pateikti įvairias pozicijas, išklausyti abi puses. Tačiau dabar turime tokius reiškinius, kai vieši asmenys, politikai meluoja ir, net jei jie pagaunami tai darant, neturi esminio poveikio žmonėms ir jie vis tiek už juos balsuoja, jais žavisi, pasitiki jais. Tokioje situacijoje, ko gero, atsiranda poreikis žiniasklaidos standartus peržiūrėti ir transformuoti. Jei aukštas pareigas užimantis politikas nuolat meluoja ir tai yra akivaizdu, jis turėtų gauti mažiau dėmesio, o žurnalistai turi ne tik perduoti, kas ką pasakė, tačiau atlikti ir filtro funkciją, patikrinti, ar tai atitinka faktus. Viena iš žurnalistų esminių prievolių – tikrinti faktus – tampa vis labiau  reikšminga ir turėtų būti vis labiau panaudojama.

– Kokie tikslai šiais informacinių karų laikais keliami prieš porą mėnesių įsteigtam Komunikacinių įtakų ir propagandos tyrimų centrui, kuriam jūs vadovaujate?

– Centro koncepcija – savotiškai unikali. Viena vertus, esame VU mokslinis centras, iš mūsų tikimasi mokslinės produkcijos: tyrimų, publikacijų mokslo žurnaluose, mokslo studijų, monografijų.

Tačiau kartu siekiame būti analitinis centras. Lietuvoje, deja, nelabai turime Vakaruose populiarių vadinamųjų think tank tradicijų. Jų uždavinys – analizė, reagavimas į tam tikrus reiškinius. Mūsų centras pagal savo sritį – komunikacines įtakas ir propagandą – rengs ir analitines publikacijas aktualiomis visuomenei temomis ne moksline, o suprantamesne plačiajai auditorijai kalba, padės žurnalistams orientuotis šioje srityje.

Savo veiklą pradėjome neseniai, bet jau paskelbėme publikacijų. Pavyzdžiui, išanalizavome atvejį, kai sukčiai sukūrė delfi portalo klastotę, parodėme, kokie aspektai leidžia greitai atskirti, kad tai nėra tikras puslapis.

Tad centras turi du esminius uždavinius: prisidėti prie mokslinio potencialo ir plėtoti dialogą visuomenėje, analizuojant negatyvius komunikacijos procesus prisidėti prie medijų raštingumo.

– Žodžiu, padėsite gyventi post-truth visuomenėje? Juolab tendencijos rodo, kad situacija keičiasi ne į gerąją pusę.

– Deja, tai išliks aktuali problema.