1941 m. liepos mėnuo dar tik skaičiavo pirmąsias dienas, o vokiečiai jau buvo įsiskverbę kelis šimtus kilometrų į Sovietų Sąjungos gilumą. Jie užėmė dabartinių Lietuvos ir Latvijos valstybių teritorijas, apsupo sovietų pajėgas dabartinės Baltarusijos sostinėje Minske, paėmė į nelaisvę kelis šimtus tūkstančių karo belaisvių bei pradėjo veržtis į dabartinės Ukrainos žemes.

Tuo metu atrodė, kad vokiečių judėjimo į priekį negali sustabdyti niekas, tačiau su kiekviena diena įsiveržusiesiems vis daugiau iššūkių pateikdavo pats kraštas. Link Leningrado (Sankt Peterburgo), Maskvos ir Kijevo judantys kariai kas dieną turėjo nueiti vis daugiau ir daugiau kilometrų, milžinišku, neaprėpiamu, sunkiai kontroliuojamu kraštu, kuriame nebuvo jokių kelių, asfalto ar kaimų, net vienišų trobų, vien įkyrios dulkės, lendančios į ausis, akis, nosį ir variklius.

Judėti jiems su kiekviena diena darėsi vis sunkiau, o jų tiekimo linijos vis labiau nutįso. Tai reiškė, kad netrukus karių aprūpinimas dar labiau strigs, mat tiekimo linijoms ims kenkti partizaninį karą kovojantys, miškuose besislepiantys valstiečiai bei jiems padedantys SSRS valdžios atstovai. Vokiečiai bandys pažaboti šį kenkimą bei jų kolaborantų žudymą žiauriomis represijomis, tačiau tai jiems nepadės.

1941 m. liepos 3 d. mįslingai keletą savaičių tylėjęs ir nežinia ką veikęs Kremliaus šeimininkas Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) pagaliau per radiją kreipėsi į homo sovieticus rūšies atstovus. Dar visai neseniai jo paties slaptoji politinė policija vykdė neregėto masto represijas prieš savo žmones, o dabar jis juos vadindamas „brangiais draugais, broliais ir seserimis“ ragino sutelkti visą dėmesį į frontą bei skirti visas jėgas ir resursus priešo naikinimui.

Žodžiai didingi ir turintys pažadinti kovos dvasią, tačiau ko jie būtų verti be atitinkamų veiksmų? Gamyklos ir darbininkai buvo perkelti tolyn į Rytus, o valstiečiai raginami palikti savo namus, pasiimti, ką pajėgia, ir sudeginti savuosius būstus bei sunaikinti kitą nereikalingą turtą, nieko nepaliekant priešui, kuris vis tiek atkakliai brovėsi į priekį.

Įpusėjus 1941 m. liepai, vokiečiai jau buvo pasiekę Smolenską – paskutinę didelę vietovę kelyje Maskvos link. Aršios kovos dėl Smolensko truko net kelias savaites, tačiau galiausiai vokiečiai šventė pergalę bei paėmė dar kelis šimtus tūkstančių karo belaisvių.

Beveik tuo pat metu Trečiojo reicho vadovas Adolfas Hitleris (1889–1945) vis labiau pradėjo kištis į karinės operacijos valdymą ir ėmė įtikinėti savo vadus atidėti Maskvos puolimą. Jo nuomone, būtina susitelkti į Ukrainos žemes, kur plyti neišsenkantys grūdų aruodai ir kiti savąją specialiąją operaciją norinčiam tęsti reichui būtini resursai.

Centrinei armijų grupei vadovavęs Moritzas Albrechtas Franzas Friedrichas Fedoras von Bockas (1880–1945) norėjo sutelkti visą dėmesį į Maskvos puolimą, tačiau fiureris buvo nepalenkiamas ir privertė centro grupę perduoti didelę dalį tankų kitoms dviem grupėms.

1941 m. rugsėjo 19 d., po kelias savaites trukusių kovų, vokiečiai pagaliau paėmė apsuptą Kijevą, o kartu su juo ir rekordinį skaičių karo belaisvių (apie 600 tūkst.), tačiau jau po kelių dienų naujųjų miesto šeimininkų triumfą apkartino virtinė paslaptingų sprogimų.

Šie išpuoliai veikiausiai buvo SSRS liaudies vidaus reikalų komisariato smogikų darbas, tačiau naujoji valdžia nesiruošė ilgai terliotis nereikalingiems tyrimams ir 1941 m. rugsėjo 26 d. išleido įsaką, nurodžiusį, kad po trijų dienų, pirmadienio (rugsėjo 29 d.) rytą visi vietiniai žydų tautybės asmenys turi susirinkti Melnikovskio ir Dochturovo gatvių kampe, šalia judėjų kapinių. Jie privalantys atsinešti dokumentus, pinigus ir kitus vertingus daiktus, taip pat patalynės ir šiltų drabužių.

Dalis atėjusiųjų manė, kad naujoji valdžia ruošiasi juos deportuoti, tačiau galiausiai visą dieną eilėje pralaukusiems semitų vyrams, moterims ir vaikams buvo liepta palikti bagažą, o atlikus šį veiksmą, atėjusieji ir laukiantieji grupėmis būdavo nuvedami prie vadinamosios Babij Jaro griovos krašto ir nušaunami (vos per 36 val. nacionalsocialistinės Vokietijos atstovai ir jų kolaborantai nužudė beveik 34 tūkst. žmonių).

Tai buvo vienas pirmųjų didelių šaudymų, kurių aukomis tapo semitų tautybės žmonės, tačiau anaiptol ne pirmasis, mat, įžengus į Baltijos valstybes, dalis vietinių žmonių ne tik noriai sveikino naujuosius okupantus, bet ir pradėjo organizuoti antisemitinio pobūdžio pogromus. Netrukus šie peraugo šaudymus, suvarymą į getus bei siuntimą į koncentracijos stovyklas, kur didelė dalis semitų buvo nunuodyti dujų kamerose arba mirė nuo bado, ligų, nepakeliamo darbo sąlygų bei tapo iškrypėliškų eksperimentų aukomis.

Rytų Europoje žydų tautybės žmonės gyveno jau ne vieną amžių. Jie svariai prisidėjo prie vietinės ekonomikos ir kultūros, o čionykštė aplinka, nors ir pratrūkstanti antisemitizmo apraiškomis, ilgą laiką buvo laisvesnė už esančią vakarinėje žemyno dalyje, kur žydų tautybės žmonės susidurdavo ne tik su kitatikių priešiškumu, bet ir su atvira valdžios diskriminacija.

Dabar, pasikeitus politiniams vėjams, ir šiam ramiam užutėkiui atėjo galas, mat dalis kaimynų krikščionių, pasinaudodami susidariusia padėtimi, nusprendė nusimesti kaukes bei parodyti tikruosius veidus, o ir galimybė praturtėti plėšikaujant juos viliojo.