Minijos senvagė žuvų negailėjo

Žiema krečia kiaulystes poledinės žūklės ištroškusiems žvejams. Kuršių marių ir Danės ledas tampa spąstais meškeriotojams. Atrodo, kad ledas storas, bet srovė jį labai greitai išplauna, ir žūklė gali baigtis laidotuvėmis.

Už Kintų esanti Minijos senvagė tokių cirkų nekrečia. Čia ledas praėjusį šeštadienį buvo per 40 centimetrų. Mudu su Kazimieru smagiai pažvejojome Minijos senvagėje tarp gausybės meškeriotojų iš visos Lietuvos.

Čia nereikia lakstyti iš vieno galo į kitą ir įsirėžus gręžioti eketes. Iš vienos skylės gali pritraukti plakių, raudžių kiek širdis geidžia. Pasitaiko ir vienas kitas stambesnis karšis.

Svarbiausia negailėti pašarų. Aš buvau atsivežęs pirktinio masalo „Žiema“, o Kazimieras - kombinuotų pašarų. Maišėme juos su vandeniu ir mėtėme į savo eketes.

Labiausiai kibo iš ryto - nuo pusės aštuonių iki vienuoliktos. Traukėme po kelis šimtus gramų sveriančius plakius ir raudes. Kazimieras bandė gaudyti su dviem meškerėmis aš – su viena. Kai nustodavo kibti, įmesdavome į eketę pašarų. Gavusios pašarų žuvys iškart suaktyvėdavo.

Pastebėjau, kad geriausia gaudyti, kai apatinė avižėlė padėta ant dugno, o viršutinė pakelta aukščiau. Raudės ypač puldavo, kai meškerę judindavai į šonus. Labiau norėjo apatinės baltos avižėlės, bet kibo ir į viršutinę geltonąją. Aš žvejoju nedidelėmis, bet sunkiomis avižėlėmis, nulietomis iš volframo.

Kazimieras bandė gaudyti meškeres padėjęs šalia eketės. Tačiau kimbančios žuvys sargelį purtė atsargiai, ir bičiulis vis „prakirsdavo“. Kol pakeldavo meškerę, žiū, ir nebėra laimikio.

Mudu gaudėme uodo trūklio lervomis. Kitiems žvejams labiau sekėsi žuvis suvilioti musių lervomis.

Pasėdėję prie trijų ekečių 11 valandų, parsivežėme po keturis kilogramus raudžių ir plakių.

Pavakarę, baigiant žvejoti, buvau užkabinęs didelį karšį, bet jis atsitrenkė į ledo apačią ir ištrūko. Nieko, jei ledas neištirps, pasigalynėsime dar ir šį savaitgalį, karši pabėgėli.