Vakarui prie žvakių
Mintys pradedant advento kelionę
Vėl baigiasi metai. Šviesos laikas trumpėja ir žaisminga rudens spalvų paletė jau praeityje. Niūrių ir vėjuotų dienų apsupti mes ieškome šilumos ir jaukumo namuose. Ieškome ramybės, šviesos, saugumo. Pritemęs pasaulis laukia, kada iš aukštybių atsklis šviesa, kada meilė kūdikio pavidalu nužengs į žemę.
Bažnyčia atveria naujus liturginius metus kviesdama ir mus atverti širdies duris. Pradedame adventą – laukimo metą, tarsi lauktume ateinančių naujųjų laikų, nepaprasto įvykio. Mes ieškome kelio ne tik į savo namus, bet ir į savo širdies gelmę. Šis kelias pirmiausiai veda į sielos ramybę, kurios mums taip reikia, kad įsiklausytume į save ir savo dvasia pasiruoštume susitikti su neaprėpiamu Dievu, kuris nori pas mus ateiti. Turi atsiverti nauji mūsų sielos vartai, nes pro senuosius malonė negali įžengti į sielos vidų ir jos paliesti. Mes nuolat žengiame į atpirkimo ilgesį, kuris glūdi slapčiausioje mūsų sielos gelmėje. Jis mus veda ne tik į vaikystę primenančias Kalėdų Senelio dovanas, spalvingas švieseles, bet ir į viltį ir tikrą ateitį.
Šv. Kalėdos nėra tik sentimentų šventė, kad kadaise kažkas buvo įvykę, bet kad tai, kas įvyko tomis dienomis, yra dabartis, ir todėl mums teikia nuolatinę viltį.
Ar mūsų gyvenimo namai keisis ir atsinaujins? Ar mes tapsime nors kiek kitokie laukdami sandoros šventės? Ar ant Betliejaus miestelio kritusi šviesa prasiskverbs iki mūsų namų, ar pasidarys juose šviesiau? O kaip su tais, kurie nebeturi vilties, kurių sielos jau užsisklendusios? Ar jau nebegrįžtamai užgeso jų viltys ir ilgesys?
Jeigu namai ir širdys būtų tokios uždaros, kad nieko nebelauktų, tai adventas ir šv. Kalėdos mums būtų beprasmės. Tačiau mes žvelgiame iš savo gyvenimo tamsybių ir suvaržymų į šviesą ir laisvę, į gyvenimo pilnatvę ir imame trokšti kažko daugiau.
Adventas ir Kalėdos – dvi neatsiejamos sąvokos, atėjusios į mūsų kultūrą iš svetimų kalbų, tačiau jau tapusios tokios įprastos, kad atrodo yra savaime suprantamos. Regis, niekam nėra naujiena, kad šv. Kalėdos – tai Kristaus gimimo šventė, tačiau mūsų laikmečiu jau tapo įprasta švęsti jas tokiu būdu, kuris ne tik neatspindi šv. Kalėdų šventės prasmės, bet ir apskritai nėra nei tikrai krikščioniškas, nei tikrai teisingas. Vartotojiškas gyvenimo būdas dažnai aptemdo religinę šv. Kalėdų prigimtį. Prekybinis bumas, siekimas apsipirkti kuo anksčiau, kuo daugiau ir pasinaudoti visuotinėmis nuolaidų “malonėmis” vis labiau tampa mūsų švenčių esminiu elementu, saugumo garantu, kad viskas esti taip, kaip ir turi būti. Dažnai kokio stambaus prekybinio tinklo reklaminiai leidiniai, pasipuošę mums įprasta kalėdine atributika, skelbia: “Pas mus Kalėdos prasideda anksčiau!” Tarsi toje prekyvietėje galėtum įsigyti žmogiškumo, kuris turbūt yra vienintelis vertas kalėdinės kainos.
Šiandien jau apskaičiuota Jėzaus gyvenimo žemėje chronologija. Jo gimimo metai tapo mūsų eros atskaitos tašku. Mes kasmet triukšmingai švenčiam Jo Gimtadienį, ta proga jaučiamės nusipelnę dovanų, dažniausiai pamiršdami tikrąjį Jubiliatą ir tai, kad pačią didžiausią Dovaną jau esam gavę... Toks požiūris paneigia ir nustelbia tas vertybes, kurias įkūnija pati Kalėdų šventė. Šv. Kalėdos – tai pirmas žingsnis į žmogaus atpirkimą. Jos ypatingu būdu atskleidžia visą žmogiškosios situacijos trapumą. Ankstyvoji Bažnyčia šiam įvykiui pasirengti skirdavo ilgesnį laikotarpį. Tas metas primindavo besilaukiančios moters laukimą ir vėliau pavadintas adventu – atėjimu.
Išgelbėtojo žmonija laukė nuo seniausių laikų. Jau pirmuosiuose Pradžios knygos puslapiuose randame pirmąją gerąją naujieną, kad blogis bus nugalėtas. Advento metu mes prisimename tą žmonijos ilgesį ir pažadus apie Išgelbėtoją. Ir tai yra pirmoji advento prasmė. Mes žinome, kad Jėzus gimė žemėje prieš daugelį metų, tačiau tuo pat metu suprantame, jog kasdien su Juo galime susitikti sakramentuose. Bažnyčioje, vieni kituose... Taip pat mes tikime, kad laikų pabaigoje jis vėl ateis, nes nors Kristaus pergalė yra neatšaukiama, tačiau galutinai ji dar neatsiskleidusi. Tai įvyks antrojo Kristaus atėjimo metu, kurio laukia kiekvienas sąmoningas krikščionis. Šis laukimas tikinčiam žmogui suteikia viltį ir džiaugsmą, į kurį evangelistas Lukas kviečia: “Atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti” (Lk 21,28). Ir tai yra antroji advento prasmė. Adventas kviečia mus dar kartą apmąstyti, ko mes laukiame ir ilgimės visą gyvenimą. Jėzus išgelbėjo mus nuo gyvenimo beprasmybės, o adventas primena, kad šis gyvenimas krypsta į galutinį tikslą – susitikimą su Juo.
Naujausi komentarai