Parduotuvių tinklo "Mažoji Indija" savininkė Edita Renevė buvo pirmoji, į Lietuvą atvežusi Indijos dalelę. Bet jos gyvenimas – dar spalvingesnis nei išmarginta indiška skraistė.

Apnuogino sielą

Jos namai – dalelė Azijos. Paveikslai, kolonos, staliukai, karališki sostai, baldakimas, šviestuvai, pagalvėlės, cukrinė, duoninė, spintelės, padėkliukai, statulėlės, vazelės, hamakas, raudonas vonią dengiantis šydas, žvakidės, šlepetės, smilkalai ir tądien rami "Buddah Bar" serijos muzika.

Šio egzotiško buto šeimininkė, grynakraujė lietuvė, ir pati turi azijietiškų bruožų. Jos plaukai supinti į daugybę kasyčių. Kai Edita šypsosi, jos akys susiaurėja, išryškindamos azijiečiams būdingas smulkias juoko ir geros nuotaikos raukšleles.

Mums kalbantis E.Renevė išties labai dažnai šypsojosi, tačiau kartais jos akyse trumpam šmėkštelėdavo gilus it bedugnė liūdesys.

"Nežinau, kodėl apnuoginau sielą, – prasitarė 46 metų moteris. – To niekada nedarau. Pirmą kartą apie savo asmeninį gyvenimą pasakoju viešai. Tikiuosi, kad žmonės supras."

Ištekėjo dėl tėvų

Azija – antrieji jos namai. Indija, Indonezija, Tailandas. Į tuos kraštus lietuvė verslininkė skrido bent pusantro šimto kartų. Žvelgdama pro langą "Lufthansos" avialinijų "auksinė klientė" jaučia malonų virpulį kaskart, kai lėktuvas leidžiasi už keliolikos tūkstančių kilometrų nuo Kauno.

"Šį žemyną mylėjau dar prieš keliones, Aziją jaučiau intuityviai. Indijoje telpa visas pasaulis", – kalba E.Renevė ir užsisvajojusi žaidžia savo ilgomis kaselėmis. Moteriai apmaudu, kad Dievų sala vadinamą Balį ar Goa šiandien okupuoja vulgarūs turistai iš Rusijos, prekiautojai kalba rusiškai, ant restoranų fasadų – rusiški užrašai. "Tai tu privalai priimti tą kraštą ir jo papročius, o ne jis tave", – sako Edita.

Aziją ji atrado kaip tūkstančiai tų, kurie į Indiją atvyksta sužeisti savo gyvenimo dramų skeveldrų.

"Pirmosios mano skyrybos buvo labai labai sunkios", – neslepia Edita. Vyras ją mylėjo, rūpinosi. O ji tekėdama manė, kad to gyvenime užtenka. "Ištekėjau tik dėl tėvų", – patikslina moteris.

Po skyrybų tėvai Editos nepriėmė. Išvarė pro duris su pusės metų dukrele Vilte. Prieš pat Kalėdas. E.Renevė atsidūsta. Greta sėdinti 21 metų Viltė, matyt, jau nejaučia valgomo maisto skonio – jos akys, ausys, visos juslės geria mamos žodžius.

Ar Edita dabar bendrauja su savo tėvais? Purto tarsi ne galvą, o vis dar skaudančią širdį: tai neįmanoma.

Moteris ir šimtai vyrų

Vienui viena. Prieš 18 metų pirmą kartą į Aziją ji iškeliavo tik su pinigais, kuprine ir būtiniausiais daiktais. Į vienišą moterį – retą reginį Rytuose – smigo tiesmuki, nedviprasmiški žvilgsniai.

Nuėjusi į restoraną Edita rinkdavosi atokiausią vietą, apsigaubdavo skara, vieną ant kito vilkdavosi kelis kūną slepiančius drabužius. Tačiau jau po kelių minučių aplink sėdėdavo tuntai įžūliai spoksančių vyrų.

"Pabučiuok mane, pabučiuok", – gestikuliuoja pirštais indas. Iš jo veidą nusėjusių didelių apgamų styro plaukeliai. Edita niekada nepamirš šio vaizdo.

"Aš norėjau tik į jus pažiūrėti", – juokėsi pilvūzas, apgavęs, kad vienišą svetimšalę vežėsi toli už miesto parodyti naujų prekių pavyzdžių.

Su krepšiu, kuriame buvo paslėpti 20 tūkst. dolerių, Edita skubėjo purvinomis, siauromis prastos reputacijos rajono gatvėmis. Aplink zujo prekiautojai, šlaistėsi narkomanai, šypsojosi pigios prostitutės, baltaodžių beveik nesimatė, nes prieš aštuoniolika metų Indijoje turistų nebuvo labai daug.

Apie aštuntą valandą vakaro Edita užsidarydavo tris dolerius parai kainuojančio viešbučio kambario duris ir likdavo viena. Tik su tarakonais, vorais, blakėmis ir tvankuma. Kartais, kai pigaus viešbučio kambariai būdavo išdezinfekuoti stipriais chemikalais, ji išvis negalėdavo užmigti.

Rizika atsipirko

Taip, neslepia E.Renevė, ją buvo ir apgavę. Vienoje pirmųjų savo kelionių į Aziją ji sutiko tiekėjus, kurie, kaip paaiškėjo, buvo stambūs sukčiai. Vėliau ši kompanija pateko į kalėjimą. Tačiau iš Editos jie spėjo paimti 20 tūkst. dolerių, tačiau žadėtojo konteinerio su prekėmis neatplukdė.

"Vagys!" – kartą neišlaikiusi klykė Edita požeminiame Delio turguje. Ją vėl apgavo.

"Bet Indijoje nejaučiau paniškos baimės, – kalba E.Renevė. – Buvau užsispyrusi, turėjau tikslą ir žinojau, kad viską iškęsiu."

"O Tanzanijoje, kur buvau tik kartą, jaučiau agresiją. Bijojau, kad mane išprievartaus ir nužudys", – prisipažįsta verslininkė.

Beprotiška pirmos kelionės rizika atsipirko. Šiandien "Mažoji Indija" – 10 parduotuvių jungiantis tinklas Lietuvoje.

Išdavystės neatleido

Lietuvė E.Renevė – tradicinių indiškų pažiūrų moteris. Jai patinka gaminti valgyti, rūpintis vaikais, namais. Žmogiškumas ir gėris, tikina, jai – pirmoje vietoje. Edita žvelgia į šaldytuve pieno ieškantį šviesiaplaukį, švelnių veido bruožų aštuonmetį sūnų Rojų.

"Bet gal mano gyvenimas – klaida? – staiga retoriškai klausia. – Gal neturėčiau tiek daug keliauti, palikdama vaikus vienus namuose?"

Ji tiki karmos dėsniais ir svarsto, gal atpildo bumerangas jai smogė atgal už pirmąsias vestuves su nemylimu žmogumi?

Su antruoju vyru Edita išsiskyrė prieš pusantrų metų. Prabangaus, egzotiško Balio viešbučio kambario sienos tris dienas slėpė jos ašaras.

Edita tik paskambino vyrui ir paklausė: "Kita moteris?"

"Išdavystę pajutau intuityviai, jaučiu žmones energiškai, – kalba E.Renevė, emocingai, tarsi indų šokėja pirštais rodydama ženklus. – Lietuvės – tolerantiškos, kantrios moterys. Bet aš santuokoje tokių dalykų negaliu atleisti, todėl turėjau teisę išsiskirti."

Lankėsi pas šamanus

Keistas sutapimas: po skyrybų dingo aštuonerius metus kankinę migreniniai galvos skausmai. Anksčiau Edita derėdamasi, vairuodama automobilį, miegodama nuolat jautė didelius galvos skausmus. Negalėdavo užmigti. Gydytojai negalėjo padėti, o vaistai skausmą numalšindavo porai valandų.

Geraširdžiai indoneziečiai jai stengėsi padėti: nuvedė pas vietos šventiką-pandetą, šamaną. Smilkalai, dūmais šildomos kojos, pešami plaukai, akmenimis badomi pirštai ir net banane paslėptas akmenėlis, kurį reikėjo praryti: netekusi vilties atsikratyti migrenos E.Renevė išbandė daugybę būdų. Tačiau skausmas dingdavo tik laikinai.

Pabudo noras gyventi

Po skyrbų migrena pasitraukė, bet dvasinė gėla buvo negailestinga. "Baisi mintis apie savižudybę aplankė tik akimirkai, – prisipažįsta moteris. – Netrukus ją pamiršau, tačiau įsitikinau, kad mintis turi milžinišką galią."

Kitą dieną "Mažosios Indijos" savininkė patyrė, ką reiškia panika dėl savo gyvybės. Šiltas vanduo, tyliai liūliuojančios jūros bangos, besileidžianti hipnotizuojanti saulė. Plūduriuodama E.Renevė net nepajuto, kad nutolo nuo jūros kranto taip, jog jo jau nebesimatė.

"Tolumoje pamačiau banglentininką ir pamojavau, – įkypos Editos akys šypsosi. – O jis, pamanęs, kad juokauju, atsakė tuo pačiu. Ir atskubėjo padėti tik išgirdęs mano pagalbos klyksmą."

Gerbėjas – jaunas šeichas

Kodėl ji neįsimyli vyro iš Azijos? Edita žvelgia į atšalusios kavos puodelį. Dauguma žmonių, su kuriais ji prekiauja, – siauro mentaliteto: turgaus prekiautojai, kargo vairuotojai, taksistai.

Bet moteris pakelia akis, tarsi apsisprendusi išduoti paslaptį: jos gyvenimo istorija turi ir karališką atspalvį.

Iš anksto užsakytas XVI a. viešbutis Venecijoje, prabangiausi apartamentai, pieno, rožių ir šafrano vonia, šampanas, brangakmeniais inkrustuotos taurės, tarnai, masažistės, juodieji ikrai.

Jis – indų šeichas, už lietuvę jaunesnis šešiolika metų. Apie indo meilę E.Renevė sužinojo tik po savo skyrybų. Visą laiką kilmingasis gerbėjas lietuvei rodė dėmesį iš tolo.

Jis kažkur yra

Ar šeicho meilė – vienpusė? E.Renevė ilgai mąsto. Šeichas užpildė tuštumą ir širdies skausmą po skyrybų. Tačiau ji – du kartus išsiskyrusi, du vaikus auginanti kitatautė. Jis – karališkosios šeimos atstovas, indas.

Be to, viena būti šeicho drauge, visai kas kita – sužadėtine, nuotaka. Edita žino, kad jis visada padės ir išliks puikus draugas, nereikalaujantis atsako.

Žvelgiu į išsiuvinėtą medžiaginį rytietišką E.Renevė antkaklį. Edita nemėgsta ir neturi nė vieno deimanto: "Nejau tave turi glostyti mintis, kad mažulytis akmenėlis ant kaklo – deimantas?"

Natūraliai išsprūsta klausimas: kodėl ji gyvena ne Indijoje, juolab kad jaučiasi gimusi ne šioje vietoje?

Šeima, vaikai, verslas – tradicinis atsakymas. Tačiau, šyptelėja verslininkė, kai pradės braškėti kaulai, ji būtinai išvyks ten gyventi. Viena? Be meilės?

"Meilė, – susimąsto. – viso gyvenimo esybė. Žmogui, vaikui, gamtai."

O jis – jai skirtasis vyras kažkur yra? Edita šypsosi: "Jis tikrai yra. Kažkur."