Nacionalizmo idėjų aušra

Teigiama, kad beveik tris šimtus metų (nuo XVI a. iki XIX a.) kurdai gana ramiai gyveno, tenkindamiesi autonomiškų Osmanų imperijos pavaldinių statusu, o jų diduomenei labiau rūpėję asmeninę naudą teikiantys politiniai bei ekonominiai interesai nei nacionalistiniai sentimentai.

Nors nacionalizmas kaip ideologija užgimė veikiausiai gerokai anksčiau, politikoje jis madingu tapo tik XIX a.

Būtent tuo metu įvairios stambių imperijų kadaise užkariautos ar asimiliuotos tautelės pradėjo svajoti apie savarankiškumą (graikai, serbai, lenkai ir kt.), o kai kurie, administraciniu požiūriu savarankiški, bet bendros kalbos ir kultūros siejami kraštai (Italijos, Vokietijos žemės), ėmė jungtis į stambesnius valstybinius darinius.

Tais laikais nacionalizmas veikiausiai iš dalies itin patraukliai skambėjo ne tik tuo, kad žadėjo savarankiškumą bei politinę laisvę, bet ir tuo, kad diegė iš judaizmo, krikščionybės bei islamo pasiskolintas idėjas, kuriomis vadovavosi ir marksizmo pasekėjai.

Tos idėjos buvo grįstos prielaidomis, kad skirtingų socialinių sluoksnių, charakterių, polinkių, išprusimo bei poreikių žmonės iš esmės gali bei turi sutarti ir siekti panašių politinių ar ekonominių tikslų vien dėl to, kad priklauso tai pačiai etninei grupei ir kalba ta pačia kalba.

Kitaip tariant, iš viduramžius menančios giminės kilęs aristokratas, vėlesniais laikais valstybės tarnyboje prasisukęs arba sėkmingai praturtėjęs „prastos“ kilmės miesčionis, iš kaimo baudžiauninkų kilęs gamyklos darbininkas, provincijoje likęs nususęs valstietis bei kriminalinių polinkių turintis miesto degeneratas turėtų sutarti vien todėl, kad priklauso tai pačiai tautai.

T. y. nacionalizmas, kaip ir minėtos religijos ar kairiosios doktrinos, žadėjo tariamą socialinę bei politinę lygybę abstrakčių idėjų ir jėgų akivaizdoje, nepaisant to fakto, kad skirtingi žmonės šiame gyvenime dažniausiai siekia įgyvendinti visiškai skirtingus politinius ar ekonominius sumanymus.

Premjeras: Kurdistano valstybė teisiškai neegzistuoja, tačiau tai jiems netrukdo turėti savo 100 vietų parlamentą bei ministrą pirmininką, kurio pareigas eina nuotraukoje įamžintas Masrour Barzani. / Scanpix nuotr.

Pirmieji intelektualų bandymai

Kurdų nacionalinių judėjimų pradžia siejama su pirmaisiais kurdų kunigaikštysčių sukilimais prieš valdžios ir administracinių struktūrų centralizavimą Osmanų imperijoje (nuo 1834).

„Kurdistanas buvo svarbi Osmanų imperijos provincija (Kurdistano vilajetas), apėmusi Diyarbakirą ir Mosulą. Kurdų kunigaikštystes įkūrė galingos dinastijos skirtinguose Kurdistano teritorijose. Jos buvo autonomiškos ir turėjo savo sričių savivaldą (Kürt hükümetleri), o visose kunigaikštystėse klestėjo kurdų kalba, literatūra bei kultūra. Nuo 1834-ųjų iki 1847 m. Osmanų imperijos centralizacija išnaikino buvusią kurdų kunigaikštysčių autonomiją, o visi kurdų kunigaikštysčių sukilimai buvo numalšinti (įskaitant ir 1847-ųjų didžiosios kurdų dinastijos Bedirxan maištą). Kunigaikščių šeimos buvo arba deportuotos, arba integruotos į imperijos valdymo sistemą, tačiau sukilimai tebevyko, ypač besireiškiant religinėms brolijoms ar lyderiams (pvz., didysis šeicho Ubeydullah sukilimas prieš Osmanus bei persus 1879-aisiais ir 1880 m.). Besibaigiant XIX a., kurdų savivalda buvo visiškai sunaikinta, tačiau tai padėjo pamatus kurdų nacionalinės idėjos ir nacionalizmo atsiradimui“, – tvirtinama viešojoje erdvėje pateikiamame su Vokietijos aukštosiomis ugdymo įstaigomis siejamos politologės Gülistan Gürbey straipsnyje „Kurdų nacionalizmas ir valstybės projektas“ („Kurdish nationalism and state project“).

Anot mokslininkės, ankstyviausieji kurdų nacionalizmo šaukliai buvę kurdų kilmės Osmanų imperijos intelektualai, valstybės tarnautojai, pareigūnai, gydytojai bei aristokratiškų šeimų palikuonys, kuriuos paveikusios buržuazijos revoliucijų idėjos (matyt, turėti omenyje buržuazijos sluoksnių bruzdėjimai XIX a. Prancūzijoje ir kitose Europos vietovėse, kuriais siekta daugiau pilietinių teisių ir politinės valdžios galimybių).

Būtent jie (daugiausia veikdami Stambule bei Kaire) ir įkūrė pirmąsias kurdų politines organizacijas bei žiniasklaidos platformas.

Antai 1898 m. Kaire su minėta Bedirxan gimine siejami asmenys išleido leidinį „Kurdistan“ (kurmanji dialektu).

Lemiamų susitarimų virtinė

Įpusėjus Didžiajam karui (1914–1918) Prancūzijos bei Didžiosios Britanijos atstovai sudarė su britu Tattonu Benvenuto’u Marku Sykesu (1879–1919) bei prancūzu Francoisu Marie Denisu Georgesu-Picot (1870–1951) siejamą slaptą susitarimą, kuriuo buvo pasidalintos Antrojo reicho sąjungininkės Osmanų imperijos žemės.

Tai, kad britai su prancūzais slapta „išmėsinėjo“ silpstantį, priešmirtinių konvulsijų tąsomą ir socialinių bei politinių reformų besišaukiantį priešininko Pasauliniame kare kūną, nebuvo amoralu nei pragmatiniu, nei ideologiniu požiūriu, tačiau mūsų dienomis žiniasklaidoje bei mokslinėse bendruomenėse vis dar yra gajus įsitikinimas, kad jį dalydamiesi sąjungininkai visiškai neatsižvelgė (arba ciniškai sąmoningai ignoravo) į kai kurias Artimųjų Rytų etnines bei religines subtilybes, o tai ilgainiui iš dalies privedė prie šiuo metu regioną alinančių problemų bei dilemų (įskaitant ir kurdų valstybės nebuvimą).

Tvirtovė: šioje nuotraukoje matyti su viduramžių karvedžiu Saladinu siejama, 1979 m. UNESCO paveldu paskelbta Kairo citadelė. Saladinas valdė Egiptą bei daugelį kitų kraštų ir kovojo su kryžiuočiais. Manoma, kad jis galėjęs būti kurdų kilmės. / Scanpix nuotr.

Pasibaigus Pasauliniam karui, pradėta kloti pamatus dar vienam Osmanų imperijos padalinimo susitarimui, plačiau žinomam Sevreso sutarties (Traite de Sevres) pavadinimu (1920 m. rugpjūtis),

kuriame numatyta skirti dėmesio ir kurdų autonomijos klausimui, tačiau šios sutarties nutarimai beveik nebuvo įgyvendinti dėl pačių turkų nacionalistinio-reformistinio judėjimo, siejamo su Mustafos Kemalio Atatürko (1881–1938) asmeniu.

1923 m. liepos 24 d. Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Italijos, Japonijos, Graikijos, Rumunijos ir vadinamosios Jugoslavijos karalystės bei naujosios Turkijos valdžios atstovai Šveicarijos mieste Lozanoje sudarė naują susitarimą, kuris iš esmės žymėjo naujos buržuazinės, nacionalistinės ir sekuliarios Turkijos atsiradimą bei Turkijos, Sirijos, Irano bei Irako žemes vagojusį kurdų krašto padalijimą (taip pat galima rasti nuomonių, kad tuo praktiškai nuo atsakomybės buvo išsukti asmenys, susitepę armėnų bei graikų krauju).

Paragino sudėti ginklus

Netrukus visose keturiose valstybėse susiformavo įvairias kovos priemones naudojantys nacionalistiniai kurdų judėjimai, tad XX a. tiek Irane, tiek Irake, tiek Sirijoje, tiek Turkijoje kurdų autonomijos klausimas ne kartą privedė prie represijų, sukilimų bei žudynių (itin daug kurdų sukilimų buvo XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose).

1946-ųjų sausį kurdų aktyvistams Irano teritorijoje netgi pavyko įkurti keletą mėnesių gyvavusią Mahabado respubliką (SSRS marionetė 1946 m. gruodį sunaikinta Irano kariuomenės), o XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje buvo įsteigta vadinamoji Kurdistano darbininkų partija, kuri, kaip galima spėti iš pavadinimo, bent jau iš pradžių veikiausiai vadovavosi ne vien kurdų nacionalizmu, bet ir marksistinėmis idėjomis.

Net keletą dešimtmečių ši teroristinės grupuotės statusą daugelyje pasaulio valstybių turinti organizacija kovojo partizaninio pobūdžio karą su Turkijos valdžia, tačiau besibaigiant 2024–2025 m. žiemai, 1999 m. sugautas ir įkalintas organizacijos lyderis Abdullah Öcalanas (gim. 1948 arba 1949) po beveik trijų dešimtmečių įkalinimo garsiai paragino savo kovos draugus sudėti ginklus ir išsiskirstyti.

Ar gali būti, kad visa tai kažkaip susiję su naujojo Baltųjų rūmų šeimininko administracijos sprendimu uždaryti vadinamąją Jungtinių Valstijų tarptautinės plėtros agentūrą (United States Agency for International Development), plačiau žinomą USAID sutrumpinimu?