Tarp dviejų ugnių

Po persų imperijos žlugimo Armėnija lyg ir tapo savarankišku valstybiniu dariniu, tačiau ją kultūriniu pobūdžiu vis dar veikė graikai, o politiniu (kiek vėlesniais laikais) – romėnai.

Bene ryškiausias šios epochos politinis ir karinis veikėjas – Tigrano II Didžiojo (140–55 m. pr. Kr.) vardu prisimenamas monarchas.

Jis kiek praplėtė Armėnijos žemes ir netgi pabandė mesti iššūkį romėnams, tačiau galiausiai pralaimėjo ir tapo savotišku Romos imperijos vasalu.

Kiek vėliau, atsiradus krikščionybei, Armėnija tapo bene pirmuoju kraštu (arba vienu pirmųjų), priėmusiu šį tikėjimą valstybiniu lygmeniu.

Spėjama, kad tai galėjo įvykti maždaug III a. pabaigoje arba ketvirtojo pradžioje, kai monarchą Tiridatesą III (gimė veikiausiai III mūsų eros amžiaus viduryje – mirė, matyt, ketvirtajame ketvirtojo amžiaus dešimtmetyje) į šį tikėjimą atvertė Gregorijus Švietėjas (257–331).

Tuo metu Artimuosiuose Rytuose vis labiau reiškėsi nauja su persais susijusi politinė jėga, šiuo metu prisimenama Sasanidų imperijos (224–651) pavadinimu, tad Armėnija tarsi atsidūrė tarp dviejų politinių ugnių.

Spėjama, kad maždaug 387 m. bizantiečiai (romėnai) ir persai pasidalijo dabartinės Armėnijos žemes, o kiek vėliau (maždaug VII a. vid.) šiuos kraštus užėmė islamą išpažįstantys arabų užkariautojai.

Reikalavimas: šioje nuotraukoje įamžinti armėnų tautybės demonstrantai, protestavę priešais SSRS Aukščiausiojo Teismo pastatą Maskvoje. Besibaigiant 1987–1988 m. žiemai, Azerbaidžano mieste Sumgaite vyko žiaurūs antiarmėniški pogromai. / Scanpix nuotr.

Identitetas išliko stiprus

Tais laikais Armėnijos politinė padėtis buvo labai pavojinga ir miglota, tačiau tai nesutrukdė V a. pradžioje Mesropo Mashtotso (362–440) pavarde prisimenamam veikėjui svariai prisidėti prie armėniškos abėcėlės suformavimo.

Slenkant amžiams, stipresnės politinės ir karinės jėgos tai vis prarydavo, tai paleisdavo Armėniją, tačiau pačių armėnų, kaip etninės grupės, identitetas išliko stiprus, nepaisant to fakto, kad jų diaspora buvo išsibarsčiusi po visus Artimuosius Rytus.

Jie turėjo nemenką įtaką prekyboje, o kai kuriems šios etninės grupės atstovams, kaip spėjama, netgi pavyko tapti Bizantijos imperijos valdovais. Antai manoma, kad imperatorius Heraklėjas (575–641) galėjęs turėti armėniškų šaknų.

Taip pat teigiama, kad XI a. pabaigoje armėnų tautybės didžiūnas Rubenas I (1025–1095) kartu su savo tautiečiais sugebėjo įkurti savarankišką iki XIV a. pabaigos gyvavusį valstybinį darinį, mūsų dienomis prisimenamą Kilikijos Armėnijos pavadinimu (Viduržemio jūros šiaurės rytų pakrantėje).

Armėnai tiek Kalnų Karabache, tiek Armėnijoje jautė, kad jiems gresia realus dar vieno genocido pavojus.

Praeitis labiau miglota

Duomenų apie žmonių gyvenimą dabartinio Azerbaidžano žemėse taip pat netrūksta, tačiau jo praeitis kiek labiau miglota.

Anot Azerbaidžano Respublikos ambasados Iranui (Embassy of the Republic of Azerbaijan to the Islamic Republic of Iran) portale pateikiamo straipsnio, pirmoji valstybė, atsiradusi dabartinio Azerbaidžano teritorijoje, vadinosi Aratta.

Straipsnio autoriai (ar autorius) tvirtina, kad ši teorija pagrįsta šumerų lentelėse pateikiama informacija, tačiau viešojoje erdvėje taip pat galima rasti teiginių, kad tikroji tikėtina Arattos lokacinė vieta niekada taip ir nebuvo nustatyta.

Neatmestina prielaida, kad tokia valstybė apskritai niekada neegzistavusi, tačiau mūsų dienas yra pasiekusi kiek patikimesnė informacija apie kitą vėlesniais laikais Azerbaidžano teritorijoje egzistavusį darinį, šiuo metu prisimenamą Kaukazo Albanijos pavadinimu (II a. pr. Kr. – VIII a. po Kr.).

Pasak kitame portale „azglobalcontext.org“ pateikiamo straipsnio „Azerbaidžano istorija: laiko juosta ir faktai“ („Azerbaijan: Timeline and facts“, 2017), šiuo metu vieni ankstyviausių įrodymų, liudijančių apie žmonių veiklą Azerbaidžane, yra susiję su vadinamaisiais Azycho urvais (azer. „Azıx mağarası“), o vienas pirmųjų valstybinių darinių, susidomėjusių šiais kraštais, buvo vadinamoji Mannaea karalystė (veikiausiai gyvavo maždaug nuo X–VII a. pr. Kr.), egzistavusi šiaurės vakarų Irane.

Vėlesniais laikais dabartinio Azerbaidžano (kaip ir Armėnijos) teritorijomis itin domėjosi medai bei minėti Achemenidai, o dar vėliau minėta Kaukazo Albanija patapo Sasanidų imperijos vasale.

Paminėjimas: armėnų sąžinė taip pat nėra švari. Šioje nuotraukoje užfiksuotos 2012-ųjų eitynės, skirtos per armėnų puolimą Chodžaly mieste žuvusiems azerbaidžaniečiams atminti. Teigiama, kad tai įvyko 1992 m. vasario 26 d. / Scanpix nuotr.

Brolių Nobelių pėdsakas

Maždaug nuo IV–V a. į Pietų Kaukazą ėmė keltis pirmosios turkams priskiriamos gentys, o pirmoje VII a. pusėje dabartinio Azerbaidžano žemes užvaldė musulmonų užkariautojai.

XIII–XIV a. Azerbaidžanui, kaip ir daugeliui kitų Azijos kraštų, teko susidurti su klajoklių mongolų antpuoliais, o XVI a. pradžioje vadinamajame Irano Azerbaidžane (regionas šiaurės vakarų Irane) iškilo Safavidų dinastija (1501–1736), kurios valdovams pavyko įtvirtinti valdžią Persijoje bei atversti didelę dalį šio krašto žmonių į islamo šiitų srovės tikėjimą.

Vėlesnius tris amžius šiitai persai ne kartą kariavo su sunitų srovę išpažįstančios Osmanų imperijos valdovais, o viena pagrindinių šių karų priežasčių neretai buvo būtent įtaka Kaukazo regione.

Kiek vėliau (maždaug XVII a. vid. – XVIII a. prad.) susidomėjimą Kaukazu ėmė demonstruoti dar viena geopolitinė jėga – Rusija.

Besibaigiant XVIII a., carų politika Kaukaze darėsi vis agresyvesnė, o iki XIX a. vidurio Rusijos valdovams pavyko į savą imperiją įtraukti tiek dabartinių Gruzijos, Armėnijos ir Azerbaidžano valstybių žemes, tiek tuos kraštus, kurie iki mūsų dienų yra Rusijos Federacijos dalimi (Dagestanas, Čečėnija, Ingušija ir kt.).

XIX a. pab. – XX. a. pradžia buvo svarbus momentas Azerbaidžane, mat būtent tada susiformavo azerbaidžaniečių nacionalinio identiteto suvokimas, o pats kraštas įgavo reikšmę dėl naftos pramonės vystymosi.

Šioje vietovėje savo veiklą vykdė ir įmonė „Branobel“ (angl. The Petroleum Production Company Nobel Brothers, Limited – Brolių Nobelių naftos produkcijos kompanija), susijusi su žymiąja Nobelių šeima (įmonę įkūrę jos atstovai Robertas (1829–1896) ir Ludvigas (1831–1888) buvo dinamito išradėjo Alfredo (1833–1896) broliai).