Nagus prikišo J. Stalinas

Didžiojo karo (1915–1918) metais Osmanų imperijoje gyvenę armėnų diasporos žmonės, kaip veikiausiai daug kas žino, tapo vieno baisiausių XX a. vykusių nusikaltimų žmogiškumui aukomis, tačiau žlungant carinei Rusijai atsirado trumpai gyvavusi Užkaukazės Demokratinė Federacinė Respublika, sudaryta iš dabartinių Gruzijos, Armėnijos ir Azerbaidžano valstybių žemių (1918 m. balandžio 22 d. – gegužės 28 d.).

Šis valstybinis darinys gyvavo labai trumpai ir vos po kelių savaičių (tų pačių metų gegužės pabaigoje) visi trys kraštai pasiskelbė esantys savarankiški.

Dar vėliau, praėjus vos keleriems metams, Sovietų Rusijos valdžia per labai trumpą laiką (nuo 1920 m. pavasario iki 1921 m. pavasario) surengė sėkmingas kampanijas, tad Gruzija, Armėnija bei Azerbaidžanas vėl tapo Rusijos imperijos dalimi.

Anot „National Geographic“ straipsnio „Kaip Kalnų Karabacho konfliktą formavo praeities imperijos“ (angl. „How the Nagorno-Karabakh conflict has been shaped by past empires“, 2023 09 25), sovietų valdžia iš pradžių planavo atiduoti Kalnų Karabachą armėnams (tuo, matyt, tikėdamiesi sovietinės Armėnijos paramos), tačiau galiausiai nuspręsta paversti jį autonominiu administraciniu regionu sovietinio Azerbaidžano viduje.

Teigiama, kad prie šio sprendimo prikišti nagus galėjo ir žymusis kartvelų kilmės veikėjas Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953), mūsų dienomis labiau prisimenamas Stalino slapyvardžiu, mat tuo metu jis kuravo etninių mažumų reikalus.

Genocidas: armėnai dažnai tapdavo priešiškumo aukomis. Antai per Pirmąjį pasaulinį karą Osmanų imperijos valdžia vykdė masines armėnų žudynes, per kurias buvo sunaikinta didelė dalis šios tautos diasporos. / Scanpix nuotr.

Apie Abulfazą ir Margaritą

Keletą dešimtmečių regione buvo daugiau ar mažiau ramu, tačiau 1988 m. vasario 20 d. Kalnų Karabacho valdžia nubalsavo už prisijungimą prie Armėnijos, o 1991 m. rudenį tiek Azerbaidžanas, tiek Armėnija paskelbė atsiskiriantys nuo Sovietų Sąjungos.

Tuo metu įtampa tarp abiejų etninių ir religinių grupių jau buvo beprotiškai išaugusi, o demonstracijos ir susidūrimai bei etniniai pogromai per kelerius metus tapo įprastu reiškiniu Kaukaze.

Dar 1988 m. vasario pabaigoje prie Kaspijos ežero esančiame Azerbaidžano mieste Sumgaite vyko prieš armėnų tautybės žmones nukreipti pogromai, per kuriuos buvo plėšikaujama, prievartaujama ir žudoma, o 1990 m. sausį panašūs išpuoliai buvo rengiami ir Baku.

„Mąstau apie tai... Mąstau apie tai net sapnuose – kada viskas prasidėjo? Aštuoniasdešimt aštuntieji metai. Aikštėje susirenka kažkokie žmonės, visi juodai apsirengę, šoka ir dainuoja. Šoka su peiliais ir kinžalais. Telegrafo pastatas netoli aikštės, viskas mums po akių. Aplimpame balkoną ir spoksome. „Ką jie ten šaukia?“ – klausiu. „Mirtis netikėliams! Mirtis!“ Tai tęsėsi ilgai, labai ilgai... daug mėnesių... Mus pradėjo vyti nuo langų: „Mergaitės, pavojinga. Sėdėkite savo vietose ir susitelkite į darbą. Dirbkite.“ Per pietus įprastai kartu gerdavom arbatą, ir staiga, vieną dieną, azerbaidžanietės sėda prie vieno stalo, armėnės – prie kito. Sinchroniškai, suprantate?“ – pasakojo liudininkė Svetlanos Aleksijevič knygos „Laikas iš antrų rankų“ (2014) skyriuje „Apie Romeo ir Džuljetą, tik šie buvo vardu Abulfazas ir Margarita“.

Šį pasakojimą knygos autorei pateikė Margarita K. įvardyta armėnų kilmės pabėgėlė, SSRS žlugimo išvakarėse sukūrusi šeimą su azerbaidžaniečių kilmės vyru Abulfazu.

Abu jie gimė ir augo gana tolerantiškoje aplinkoje, kurioje iš pirmo žvilgsnio taikiai sugyveno skirtingų etninių bei religijų grupių atstovai, tačiau per labai trumpą laiką (nuo 1988-ųjų iki 1991-ųjų) šis miražas išsisklaidė tarsi dūmas, daliai žmonių sukeldamas gilų šoką.

„Vyriškiai ar paaugliai... iš siaubo neįsidėmėjau... basliais (iš kur jų rado mieste?) muša – pribaigia moterį… ji guli ant žemės, nė garso. Pamatę žmonės suka į kitą gatvę. Kur milicija? Milicija dingo... dieną nesu mačiusi nė vieno milicininko. Abulfazą namuose supykina. Jis geras, labai geras. Bet iš kur atsirado tie gatvėje? Į mus bėga visas kruvinas žmogus... kruvinas paltas, rankos... rankose – ilgas virtuvinis peilis – tokiu pjaustomi žalumynai... Jo toks iškilmingas... gal net laimingas veidas... „Pažįstu jį“, – sako mergaitė, su kuria stovėjome stotelėje ir laukėme autobuso. Tada kažkas manyje nutrūko... kažko aš daugiau nebeturiu...“, – pasakojo Margarita K. įvardyta liudininkė.

Tuo metu įtampa tarp abiejų etninių ir religinių grupių jau buvo beprotiškai išaugusi, o demonstracijos ir susidūrimai bei etniniai pogromai per kelerius metus tapo įprastu reiškiniu Kaukaze.

Nepakeliamas priešiškumas

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad Kalnų Karabachas turėjo nuo pat pradžių būti atiduotas armėnams, mat šie, šalia musulmonų gyvenę krikščionys, dažnai tapdavo atviro priešiškumo aukomis, o ir jų etninė grupė Kalnų Karabache prieš 37 metus sudarė daugumą.

Vis dėlto armėnų sąžinė taip pat nėra švari, o prielaidos, kad Kalnų Karabachas tapo etniškai „grynas“ dėl nepakeliamo abipusio priešiškumo (t. y. ilgainiui dėl bjauraus kaimynų elgesio iš šio regiono pasitraukus musulmonų tikėjimo gyventojams), taip pat nereikėtų atmesti.

Anot portale „caucasusedition.net“ pateikiamo straipsnio „Gugarkas po Sumgaito“ („Gugark after Sumgait“, 2015), nuo 1988 m. kovo iki tų pačių metų lapkričio vadinamajame Gugarko regione (Lorio provincija Armėnijoje) iš įvairių organizacijų bei gamyklų buvo atleisti 628 azerbaidžaniečių kilmės asmenys (pirmiausia buvo atleisti dirbę strategiškai svarbiose vietose).

Taip pat per tuos mėnesius Lorio centre Vanadzore buvo užfiksuoti 42 etninio priešiškumo atvejai, per kuriuos buvo užpulti ir apiplėšti azerbaidžaniečių kilmės asmenys (azerbaidžaniečiai neretai būdavo užpuolami tiek namuose, tiek darbo vietose).

Taip pat žinoma atvejų, kai armėnų jaunimo atstovai užpuldinėdavo azerbaidžaniečių namus ir versdavo jų šeimininkus išsikraustyti, mat, anot jų, čia turėtų gyventi pabėgėliai iš Sumgaito.

Dėl to esą bent 37 šeimos paliko savo gyvenamąją vietą (26-ios jų po kelių mėnesių grįžo).

1988 m. lapkričio 21–26 d., įvykus vadinamajam Kirovabado antiarmėniškam pogromui, į Armėniją atvyko dar daugiau pabėgėlių iš Azerbaidžano, o tenykščiai armėnai tapo dar agresyvesni vietos azerbaidžaniečių atžvilgiu.

Teigiama, kad tų metų lapkritį Šamuniano kaime buvo nužudyta 11 azerbaidžaniečių kilmės asmenų.

Kova: žlungant SSRS, Kalnų Karabacho armėnai pabandė įkurti savo valstybę, nepriklausančią nei Armėnijai, nei Azerbaidžanui. Jos teisės egzistuoti niekas nepripažino, o armėnų bei azerbaidžaniečių karas iš esmės baigėsi tik po kelių dešimtmečių. / Scanpix nuotr.

Leido išlaikyti įtaką

Besibaigiant 1991-iesiems (gruodžio 10 d.), Kalnų Karabache buvo surengtas referendumas, kuriame spręsta, ar šis regionas neturėtų pasiskelbti savarankiška valstybe, nepriklausančia nei Armėnijai, nei Azerbaidžanui.

Teigiama, kad balsavusiųjų skaičius viršijo 80 proc., o daugiau nei 99 proc. balsavusiųjų pasakė „taip“ valstybingumui.

Tai reiškė, kad tarp Armėnijos ir Azerbaidžano gali kilti atviras karas, į kurį ilgainiui turės įsitraukti ir kitos valstybės.

„Daugelį mėnesių beveik visame 300 mylių ilgio Armėnijos ir Azerbaidžano pasienyje periodiškai vyko apsikeitimai ugnimi, susirėmimai ir net tiesioginės kovos. Vahano kaimo gyventojai, esantys vos už kalvoto kelio netoli sienos, sako taip pripratę prie sviedinių gausmo, kad baiminasi stojusios tylos, it nelaimę nešančio ženklo. Armėnijos pareigūnai pasienio kovas vadina šalutiniu veiksmu, artimu Kalnų Karabache, ginčijamame anklave Azerbaidžano sudėtyje vykstančioms nuožmioms kovoms“, – pasakota „Los Angeles Times“ straipsnyje „Kaukazo konfliktas galėtų atvesti prie regioninio karo: Armėnija–Azerbaidžanas: pareigūnai baiminasi, kad pasienio kovos gali paskatinti Turkijos, Irano ir Rusijos įsitraukimą“ (angl. „Caucasus Conflict Could Lead to Regional War: Armenia–Azerbaijan: Officials worry that border fighting might provoke intervention by Turkey, Iran and Russia“, 1992 09 26).

1994 m. gegužę Kirgizijos mieste Biškeke, tarpininkaujant Rusijai, Armėnijos nepripažintos Kalnų Karabacho respublikos ir Azerbaidžano atstovai sudarė paliaubų susitarimą, tačiau paties konflikto tai neišsprendė.

Rusijos valdžiai armėnų ir azerbaidžaniečių priešprieša buvo naudinga, nes leido išlaikyti politinę įtaką regione.