Skirtingos interpretacijos

Taika – vienas pačių saldžiausių žmogaus sugalvotų žodžių.

Taikos, kaip ir meilės ar laisvės, nori daugelis, tačiau visa problema slypi tame, kad skirtingi žmonės šiems žodžiams suteikia skirtingas reikšmes.

Komunistams ir nacionalsocialistams taika reiškė pasaulį, kuriame nebūtų privačios nuosavybės bei tam tikrų socialinių, etninių, religinių ir rasinių grupių.

Jiems šis žodis taip pat reiškė santvarką, kurioje egzistuotų stiprus valstybės valdymo aparatas, griežtai kontroliuojantis bene visas žmogaus gyvenimo sritis.

Islamo fundamentalistų grupuotės kovoja už taiką, kurioje didžioji dalis žmonijos laikytųsi vienos tam tikros, itin griežtos Korano interpretacijos.

Kremliaus primatams taika yra tokia būsena, kai Vakarų pasaulio galingieji perka rusiškas dujas ir naftą bei leidžia jiems tvarkytis su Rusijos „artimuoju užsieniu“ pagal savo skonį.

Ukrainos kovotojams ir daliai kitų posovietinio pasaulio žmonių taika veikiausiai siejasi su visokeriopu (tiek politiniu, tiek ekonominiu, tiek kultūriniu) atitrūkimu nuo Rusijos jungo, o štai daliai vakariečių labiau norėtųsi, kad kovojantieji su Kremliaus agresija liautųsi kariavę bei susinaikintų Rytų ir Vakarų prekybos vardan.

Pasiekti visapusišką, didžiąją dalį žmonijos tenkinančią taikos būseną yra sunku dar ir dėl to, kad kai kurių socialinių, etninių ir religinių grupių abipusė neapykanta bei panieka yra tokia sena ir stipri, kad jos nesugebėtų numalšinti net ir šimtas tūkstančių Nobelio taikos premijų, skirtų Baltųjų rūmų šeimininkui (1946).

Patriarchas: dabartinio Azerbaidžano lyderio I. Alijevo tėvas Heydaras politikoje ėmė reikštis dar Šaltojo karo metais. Jis buvo aukšto rango KGB pareigūnas ir sparčiai kilo karjeros laiptais, kol galiausiai tapo nepriklausomo Azerbaidžano prezidentu. / Scanpix nuotr.

Armėnams nepalanki padėtis

Kalnų Karabachas yra pietvakarinėje Azerbaidžano dalyje esantis regionas, dėl kurio daugelį dešimtmečių kovojo krikščionybę išpažįstantys armėnai bei į islamą atsivertę azerbaidžaniečiai, tačiau 2023 m. rugsėjį Azerbaidžano valdžiai pradėjus naujus karinius veiksmus, susidarė armėnams nepalanki padėtis be išeities.

Į Ukrainos „denacifikaciją“ įsitraukusi (nuo 2022 m. vasario pabaigos) didžioji armėnų draugė ir slavų globėja Rusija taip pat nepadarė beveik nieko, kad padėtų savo ilgamečiams sąjungininkams.

„Trečiadienio rytą Azerbaidžano gynybos ministerijos pareiškime buvo teigiama, kad Armėnijos ginkluotosioms pajėgoms priklausanti karinė įranga, įskaitant karines transporto priemones, artileriją ir priešlėktuvines raketų sistemas, buvo „neutralizuota“. Kalnų Karabacho valdžia teigia, kad nuo puolimo pradžios žuvo 27 žmonės, įskaitant du civilius, o dar daugiau jų buvo sužeista. Baku tvirtina esantys pasirengę deryboms, tačiau teigia, kad „nelegalūs Armėnijos kariniai dariniai privalo iškelti baltą vėliavą“ ir išformuoti savo „neteisėtą režimą“, – rašoma BBC straipsnyje „Azerbaidžanas pradėjo operaciją Kalnų Karabache ir reikalauja pasiduoti“ (angl. „Azerbaijan launches operation against Nagorno-Karabakh and demands surrender“, 2023 09 19).

Naujo genocido baimė

Iki 2023 m. rudens didelę dalį šio regiono gyventojų sudarė etniniai armėnai, kurių politiniai veikėjai čia dar 1988–1991 m. buvo įkūrę kitų valstybių teisiškai nepripažintą, tačiau faktiškai savarankišką valstybinį darinį.

Azerbaidžano valdžia tvirtino, kad šis regionas turi priklausyti jų valstybei, o Jungtinių Tautų Saugumo Taryba (United Nations Security Council) buvo bent tris kartus (1993 m. paskelbtos rezoliucijos 853, 874 ir 884) išreiškusi paramą Azerbaidžanui (šio regiono klausimu).

Kai kurių socialinių, etninių ir religinių grupių abipusė neapykanta bei panieka yra tokia sena ir stipri, kad jos nesugebėtų numalšinti net ir šimtas tūkstančių Nobelio taikos premijų.

Armėnijos valdžia taip pat nepripažino Kalnų Karabacho etninio darinio savarankiškumo, tačiau didelė dalis armėnų aktyviai rėmė savo tautiečius, o Azerbaidžano valdžia buvo užsitikrinusi tvirtą Turkijos paramą.

„Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje, vykstant Kalnų Karabacho nepriklausomybės judėjimui ir vėlesniam karui, armėnai tiek Kalnų Karabache, tiek Armėnijoje jautė, kad jiems gresia realus dar vieno genocido pavojus. Prie to prisidėjo ir tebeprisideda itin glaudūs Turkijos ir Azerbaidžano, kuris etniškai ir lingvistiškai yra tiurkų kilmės, santykiai. Be to, Azerbaidžano ir Turkijos retorika turi nerimą keliantį genocidinį atspalvį. Pirmasis neigia teisėtą Armėnijos ir Kalnų Karabacho egzistavimą, o antrasis skatina savotišką neoosmanizmą ir Turkijos dominavimą Kaukazo regione. Azerbaidžano grasinimai, pvz., susprogdinti Armėnijos Metsamoro atominę elektrinę, kas privestų mažą šalį prie katastrofos, taip pat turi genocido intenciją. Vis dėlto, skirtingai nei 1915 m., Armėnija ir Kalnų Karabachas turi kariuomenę, apdovanotą valia ir pajėgumais kovoti“, – tvirtino su Nacionaline armėnų mokslo ir tyrimų asociacija (National Associate for Armenian Studies and Research) siejamas ekspertas Marcas Mamigonianas (portale „Facing History and Ourselves“ pateikiamas straipsnis „Susidūrimas su Kalnų Karabachu: interviu su ekspertu“, angl. „Facing Nagorno-Karabakh: An Expert Interview“, 2020 m. spalis).

Gedulas: SSRS griuvimas Kaukaze buvo itin neramus bei kruvinas. Šioje nuotraukoje užfiksuotos Kalnų Karabache 1989 m. rudenį per etninius neramumus žuvusio Spartako Akopiano laidotuvės. / Scanpix nuotr.

Armėnija senovės pasaulyje

Šiuo metu laikomasi nuostatos, kad pirmieji žinomi Kalnų Karabacho gyventojai galėjo priklausyti vadinamajai Kuros-Arakso kultūrai.

Ši kultūra egzistavo nuo maždaug 3400–2000 m. pr. Kr., o jos pėdsakų aptinkama Armėnijos, Rytų Sakartvelo, Azerbaidžano, šiaurės rytų Kaukazo, šiaurės vakarų Irano, Rytinės Turkijos ir šiaurinės Sirijos teritorijose.

Kas jie tokie buvo ir su kuriomis dabartinėmis tautomis yra susiję, iki šiol nelabai aišku.

Anot portale EBSCO.com pateikiamo straipsnio „Armėnija senovės pasaulyje“ (angl. „Armenia in the Ancient World“), apie armėnų etninės grupės reiškinį imta kalbėti dar be galo senais laikais.

Antikos pasaulyje Armėnijos terminas reiškė regioną, apimantį didelę pietinio Kaukazo dalį bei nemažai žemių už šiuolaikinės Armėnijos ribų.

Ankstyviausi šio regiono gyventojai palaikė kultūrinius ryšius su hetitais ir kalbėjo skirtingomis kalbomis, o vienas pirmųjų valstybinių darinių, susijęs su armėnų protėviais, mūsų dienomis prisimenamas Urartu karalystės pavadinimu (egzistavo maždaug nuo IX iki VI a. pr. Kr.).

Į jos sudėtį, kaip spėjama, galėjo įeiti dabartinių Armėnijos, Irano, Irako ir Turkijos valstybių žemių.

Urartu valdovai daug kariavo su Naujosios Asirijos imperija (911–609 m. pr. Kr.), kol galiausiai išsikvėpė ir tapo Orontidų dinastijos (VI a. – II a. vid. pr. Kr.) valdoma persų Achemenidų imperijos (550 m. – 330 m. pr. Kr.) satrapija.