Palaiminta eutanazija

Anot autoriaus, utopiečiai labai nemėgsta karo ir veliasi į jį tik tada, kai šio nepavyksta išvengti, pavyzdžiui, pagalbos prašo užpulti draugai arba kai tenka gintis („Apie jų karinę discipliną“ – „Of their military discipline“).

Dar utopiečiai gali veltis į karą, jeigu jų pagalbos prašo su tironija kovojanti tauta.

Kai kurios „Utopijoje“ išsakytos idėjos (pvz., dėl žiaurių bausmių už svetimavimą) iš dalies leidžia kelti prielaidą, kad T. More’as veikiausiai buvo giliai tikintis, labai pamaldus ir į konservatyvumą linkęs žmogus, tačiau šiame kūrinyje pateikta ir tokių sumanymų, kurie kontroversiškai vertinami net mūsų dienoms.

Pvz., anot T. More’o, utopiečiai itin rūpinasi savo senukais bei ligotais asmenimis, tačiau gyvenime neretai atsitinka taip, kad liga tampa nepakeliama našta ne tik pačiam ligoniui, bet ir visai jį supančiai aplinkai.

Susidarius tokiai padėčiai, speciali funkcionierių ir dvasininkų komisija sergančiajam gali duoti leidimą savavališkai pasitraukti iš gyvenimo, t. y. atlikti eutanazijos procedūrą.

Gavus šios komisijos leidimą, savižudybė nebus laikoma nuodėmingu poelgiu (minėtas skyrelis apie vergovę bei santuokas).

Vis dėlto satyra?

Kita progresyvumu dvelkianti utopiečių praktika – religijų įvairovė.

Didelė dalis salos gyventojų garbina vieną, nematomą, protu nesuvokiamą, visa apimančią Dievybę (t. y. išpažįsta religiją, artimą judaizmui, krikščionybei bei islamui), tačiau skirtingose salos dalyse galima aptikti žmonių, garbinančių saulę, mėnulį, planetas ar praeityje dėl gerų darbų išgarsėjusius žmones.

Šią įvairovę iš dalies užtikrina salos įstatymai, įvesti dar valstybės įkūrėjo Utopo laikais, draudžiantys persekioti kitų tikėjimų atstovus ir prievarta brukti savąjį („Apie utopiečių religijas“ – „Of the religions of the utopians“).

Įtaka: SSRS kūrėjams bei jų bendraminčiams didelę įtaką padarė ne vien marksizmui atstovaujantys mąstytojai, bet ir XVI a. gyvenęs T. More’as. Jo „Utopijoje“ taip pat neegzistavo privati nuosavybė, o miestų gyventojai turėjo atlikti pareigą kaime / Scanpix nuotr.

Taip pat svarbu paminėti, kad kūrinyje yra vietų, rodančių T. More’ą turėjus humoro jausmą bei gebėjimą pasijuokti iš savęs (tai automatiškai rodytų aukštą intelektą ir asmenybės brandą).

Pvz., jis tvirtina, kad utopiečiai nemėgsta teisininkų, mat laiko juos svetimas niekšybes dangstančiais sukčiais.

Patiems salos gyventojams teisininkų paslaugų nereikia, nes įstatymų čia mažai, o kiekvienas utopietis juos pažįsta kaip savo penkis pirštus (skyrelis apie vergus bei santuokas).

Matyt todėl dalis tyrinėtojų yra linkę „Utopiją“ interpretuoti ne kaip veikalą, siūlantį tam tikrą valstybingumo modelį, o kaip satyrą, t. y. kūrinį, pašaipiai kritikuojantį tam tikrus politinius bei socialinius reiškinius ar procesus.

Susikirtimas su karaliumi

T. More’o karjera valstybės tarnyboje buvo itin sklandi ir sėkminga.

Jam teko pabuvoti ir kanalizacijos komisaru (angl. Commissioner of Sewers), ir karaliaus sekretoriumi bei patarėju, o 1529-aisiais „Utopijos“ autoriui, gavus lordo kanclerio (Lord Chancellor) postą, jo įspūdinga karjera pagaliau pasiekė savąjį zenitą.

Prasidėjus naujam krikščionių skilimui į katalikus bei protestantus, T. More’as liko ištikimas katalikybei (Martiną Lutherį (1483–1546) jis laikė eretiku).

T. More’as, be jokios abejonės, buvo labai vertinamas valstybės tarnautojas, tačiau jo karjerą bei gyvenimą galiausiai sužlugdė Henriko VIII pomėgis vaikytis sijonus.

Iš viso per savo gyvenimą jo didenybė turėjo net šešias žmonas (neskaitant meilužių), o jo noras išsiskirti su pirmąja sutuoktine Catherine Aragoniete (1485–1536) privedė prie konflikto su popiežiumi bei Anglijos bažnyčios atsiskyrimo nuo Romos katalikų.

Šiuo metu yra žinoma, kad Henrikas VIII turėjo romaną su rūmų dama Mary Boleyn (1499–1543), tačiau galiausiai vedė jos seserį, būsimosios karalienės Elžbietos I (1533–1603) motiną Anne (1501–1536).

Vėliau, kaip visi puikiai žino, A. Boleyn buvo apkaltinta būtais ir nebūtais dalykais (neištikimybe, kraujomaiša, išdavyste ir t. t.) bei nukirsdinta, o karalius vedė Jane Seymour (1508–1537).

Šį monarcho hobį T. More’as veikiausiai vertino neigiamai, tačiau jo didenybės konfliktas su popiežiumi banalų paleistuvavimą perkėlė į visiškai naują politinį bei teologinį lygmenį.

Besibaigiant 1534-iesiems (lapkričio–gruodžio mėnesiais), Anglijos parlamentas priėmė vadinamąjį Viršenybės aktą (Act of Supremacy), kuriuo Henrikas VIII buvo paskelbtas tenykštės bažnyčios galva.

Kaip giliai tikinčiam katalikui, T. More’ui nekilo jokių abejonių, kad Romos ir Anglijos konflikte popiežius turi viršenybę Anglijos monarcho atžvilgiu, tad jam neliko nieko kito, kaip tik trauktis iš lordo kanclerio pareigų (1532 m.).

Sulaukė kaltinimų sąmokslu

Dar 1530 m. T. More’as atsisakė prisidėti prie Anglijos dvasininkų ir aristokratų peticijos, raginančios Giulio di Giuliano de Medici (1478–1534, labiau žinomas dvasiniu popiežiaus Klemenso VII vardu) anuliuoti Anglijos karaliaus santuoką, o 1533 m. nedalyvavo renginyje, per kurį A. Boleyn buvo paskelbta karalienė.

Spėjama, kad šis T. More’o gestas supykdė monarchą, o intelektualo priešai bei konkurentai taip pat nesnaudė.

Vienas jų buvo Thomas Cromwellis (1485–1540), tolimas žymiojo Oliverio Cromwellio (1599–1658) giminaitis.

Vėliau Henrikas VIII T. Cromwellį taip pat nukirsdino, tačiau 1533 m. šiam intrigantui dar viskas buvo prieš akis, tad jis ėmėsi darbo surasti ką nors kompromituojančio apie „Utopijos“ autorių.

Skirtybė: XX a. buvo ne vienas bandymas perkelti Utopiją į realybę. T. More’o sugalvota sala yra be galo turtinga, o SSRS, Kinijos Liaudies Respublikoje ar Šiaurės Korėjoje niekaip nepavyko išvengti skurdo. / Scanpix nuotr.

Pradėjo jis nuo Elizabeth Barton (1506–1534) – jaunos, kiek trenktos vienuolės, su kuria T. More’as buvo susitikęs.

Teigiama, kad E. Barton tvirtino regėjusi pranašiškas vizijas, kuriose skelbta, kad karaliui vedus A. Boleyn, Angliją užklupsiančios klaikios bėdos.

Dėl to virš T. More’o galvos ėmė telktis kaltinimų sąmokslu debesys.

Apkaltintas ir nukirsdintas

1534 m. balandį T. More’as gavo šaukimą prisistatyti į specialią komisiją duoti priesaikos dėl naujo Įpėdinystės akto (First Succession Act), kuriuo remiantis karaliaus ir A. Boleyn vaikai turėjo tapti sosto paveldėtojais.

„Utopijos“ autorius prisistatė į komisiją, tačiau perskaitęs priesaikos ir akto tekstus atsisakė prisiekti.

Komisijos narių įkalbinėjimai ir grasinimai nė kiek nepadėjo, tad galiausiai T. More’as buvo įkalintas žymiajame Londono Taueryje (angl. Tower of London).

Savo laiką kalėjime jis leido kurdamas veikalą „Dialogas su paguoda sunkumams atremti“ („A Dialogue of Comfort against Tribulation“) ir žinutes artimiesiems.

Besibaigiant 1534-iesiems, Anglijos parlamentas įteisino dar vieną – „Išdavysčių aktą“ („Treasons Act“), kurio pagrindu T. More’as galiausiai buvo apkaltintas ir nukirsdintas.

1535 m. liepos 1 d. teisininko T. More’o gyvenime prasidėjo paskutinis teismo procesas, kuriuo siekta oficialiai įrodyti jo kaltę dėl išdavystės.

Ar patyręs įstatymų žinovas turėjo šansų apginti savo garbę bei gyvybę?

Veikiausiai ne.

Juk prisiekusiųjų komisijoje buvo net trys A. Boleyn giminaičiai – tėvas Thomasas (1477–1539), brolis George’as (1504–1536) ir dėdė Thomasas Howardas (1473–1554).

Neatmestina prielaida, kad išvydęs jų veidus „Utopijos“ autorius puikiai suvokė, kad visas šis teisinis farsas, kaip ir prieš egzekuciją vyskupui Johnui Fisheriui (1469–1535) suteiktas kardinolo titulas, tėra paprastas formalumas.