Dvi svarbios progos

Apie Tibetą pasaulinėje žiniasklaidoje galima išgirsti bent po keletą kartų per metus (gal kiek rečiau nei apie Gazos Ruožą, Ukrainą ar Taivaną), o ir ne vienas žymus popkultūros veikėjas yra išreiškęs paramą šio krašto žmonėms bei tuo užsitraukęs valdančiosios Kinijos Liaudies Respublikos nomenklatūros rūstybę.

Iš dalies taip yra todėl, kad remti tibetiečių nepriklausomybės kovas yra saugiau, nei mesti atvirą iššūkį dabartiniam Kremliaus šeimininkui.

Tibeto ir Kinijos santykių klausimas nėra toks kontroversiškas, kaip žydų bei musulmonų rietenos (Izraelio ir jo kaimynų kovose abi pusės visada turi ką kartaus pasakyti viena kitai bei pašaliniams stebėtojams), arba emociškai artimas čionykščiam posovietiniam žmogui, kaip Ukrainos bandymai nutraukti didžiosios kaimynės specialiąsias operacijas.

Kinijos Liaudies Respublika yra toli, tad blogiausia, ko gali sulaukti tibetiečius parėmęs žmogus, – persona non grata statusas „draugo“ Xi Jinpingo (1953) karalystėje.

Tibetiečių politinius siekius palaikančių žmonių mūsų šalyje taip pat netrūksta, tačiau, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, tiek užsienyje, tiek Marijos žemėje už Tibeto laisvę pasisakantys asmenys retai kada pasakoja plačiosioms masės apie šio krašto unikalumą, jo santykius su likusia Kinijos Liaudies Respublikos dalimi ir Dalai Lamos XIV asmenį.

Gal jie tikisi, kad „paprasti“ Marijos žemės gyventojai atidės į šalį savo suplanuotas atostogas, remontus bei naktines išgertuves daugiabučių kiemuose ir patys puls skaityti knygas bei žiūrėti filmus apie Tibetą arba dėl teisingumo susidegins prie buvusios Kinijos Liaudies Respublikos atstovybės?

2025-ieji mums suteikia net dvi progas prisiminti arba pažinti Tibetą bei jo unikalią kultūrą.

Pirmoji – jau praėjęs minėto Tenzino Gyatso gimtadienis, per kurį Jo Šviesybei sukako lygiai 90 metų.

Antroji mūsų lauks šių metų rudenį, mat, 2025 m. spalį sukaks lygiai 75 metai, kai Kinijos Liaudies Respublikos armijos kariai įžengė į Tibeto teritoriją.

Vieni šio įsiveržimo padarinius laiko savarankiško krašto okupacija ir aneksija, o kiti teigia, kad komunistinis režimas paprasčiausiai ėmė tiesiogiai kontroliuoti vietovę, kuri ir taip visada de facto buvo Kinijos dalimi.

Invazija: Kinijos ir Tibeto ryšiai – be galo daug diskusijų keliantis klausimas, mat Tibeto valdovai ilgą laiką tarsi ir pripažindavo Kinijos monarchų viršenybę, tačiau tuo pat metu tvarkėsi taip, kaip jiems patiko. / Scanpix nuotr.

Moteris ir beždžionė

Tibetas yra su Indija, Nepalu, Butanu, Mianmaru bei Kašmyru (valdomu Indijos ir Pakistano) besiribojantis regionas Vakarinėje Rytų Azijos dalyje.

Didžioji jo dalis apima vadinamąją Tibeto plynaukštę, o aukščiausią pasaulio kalną Džomolungmą (8 848 metrai), kurį dažnai savinasi Nepalas, taip pat galima laikyti Tibeto nacionalinio identiteto dalimi.

Tibeto plynaukštė yra šaltas, atokus ir atšiaurus pasaulis, pasižymintis dideliu absoliutiniu aukščiu, žema temperatūra, dideliu sausringumu bei hipoksija (organizmams reikalingo deguonies trūkumu), tačiau net ir nepaisant viso to, žmonės jame vis tiek gyvena nuo neatmenamų laikų.

Pirmieji šios tautos atstovai atsiradę po beždžionės ir moteriškos lyties antgamtinės būtybės (demono) sueities.

Anot pačių tibetiečių folkloro įamžinto Ngawango Lobsango Gyatso (Dalai Lamos V, 1617–1682), pirmieji šios tautos atstovai atsiradę po beždžionės ir moteriškos lyties antgamtinės būtybės (demono) sueities (Thomas C. Lairdas (1953) „Tibeto istorija: pokalbiai su Dalai Lama“ („The Story of Tibet: Conversations with the Dalai Lama“, 2007), tačiau JAV valdžios remiamos „Nacionalinės medicinos bibliotekos“ („National Library of Medicine“) svetainės straipsnyje „Mitochondrijų genomo įrodymai atskleidžia sėkmingą vėlyvojo paleolito gyvenvietę Tibeto plynaukštėje“ („Mitochondrial genome evidence reveals successful Late Paleolithic settlement on the Tibetan Plateau“, 2009) pateikiama kiek kitokia versija.

Anot straipsnio autorių, pirmieji žmonės Tibeto plynaukštėje galėję apsigyventi dar vėlyvojo paleolito laikais, tačiau vėliau neolito laikais jų palikuonis išstūmė pasikeitusios aplinkos sąlygos arba nauji atvykėliai.

Pasak kito, naujesnio „ScienceDirect“ portale pateikiamo straipsnio „Ankstyviausias parietalinis menas: homininų rankų ir pėdų pėdsakai iš vidurinio Tibeto pleistoceno“ („Earliest parietal art: hominin hand and foot traces from the middle Pleistocene of Tibet“, 2021), Tibeto plynaukštėje gyvenusių arba bent jau joje reguliariai besilankiusių žmonių galėję būti ir gerokai ankstyvesniais laikais.

Lyderis: šių metų liepą tremtyje gyvenančiam dvasiniam Tibeto lyderiui Dalai Lamai XIV sukako lygiai devyniasdešimt metų. Šioje nuotra ukoje šventikas užfiksuotas 1959 m. rugsėjį per vizitą Indijos sostinėje Delyje. / Scanpix nuotr.

Bö – Sniegynų žemė

„Tibetiečiai savo šalį visada vadino Bö, kartais pridurdami „Khawajen“, t. y. „Sniegynų žemė“. Pirmosios užfiksuotos žinios apie Tibetą nukelia mus 2 300 metų atgal, t. y. į laikus, kai Vakaruose klestėjo makedoniškoji Graikijos imperija, Indijoje – Maurijų imperija, o Kinijoje – vėlyvoji Džou imperija. Pirmuosius aštuonis amžius Tibetą valdė karvedžių dinastija. Dominavo jame animistinė religinė sistema, vedama būrimo, burtininkavimo ir aukojimo amatus įvaldžiusių dvasininkų – šamanų. Politinė šio krašto sistema telkėsi apie karališkosios šeimos asmenis, kurie, kaip teigta, atėjo iš Aukščiau. Pirmieji septyni monarchai nusileido valdyti dangiškosiomis kopėčiomis, pakibusiomis erdvėje, o atėjus laikui pasitraukti, sugrįžo jomis atgal. Kilus konfliktui rūmuose, aštuntasis karalius sugadinęs dangiškąją virvę, tad nuo tada vėlesni monarchai, panašiai, kaip ir Egipto faraonai, buvo laidojami milžiniškuose kapuose kartu su daiktais bei parankiniais“, – rašoma Roberto Alexanderio Farraro Thurmano (1941) „Tibeto mirusiųjų knygos“ vertimo leidimui skirtoje įžangoje („The Tibetan Book of the Dead. Translated by Robert A. F. Thurman. Introduction by Huston Smith“, 1994).

Anot įžangos autoriaus, ankstyvųjų dinastijų centras buvęs Jarlungo slėnyje netoli Tsetango miesto ir vandens telkinio, tekste įvardijamo Tsang-chu upe (priskiriama Brahmaputros upės sistemai).

Slenkant šimtmečiams, Tibeto valdovai įtvirtinę savo valdžią dalyje kaimyninių teritorijų bei galiausiai sujungę smulkesnes valstybėles į vieną didesnį feodalinio pobūdžio valstybinį darinį, kurio gyventojus vienijo bendras kraštas (apimantis apie milijono kvadratinių mylių plotą 13–14 tūkst. pėdų (3 962–4 267 metrai aukštyje virš jūros lygio), kalba ir religiniai polinkiai.

Individo egzistencijos trukmė čia buvusi šiek tiek trumpesnė, nei kitose vietovėse, o kalnuota, atšiauri bei savaip žavinga aplinka svariai prisidėjusi prie tenykščių gyventojų polinkių į apmąstymus bei kontempliaciją.