Sudomino nauji dievai

Spėjama, kad iki atsiverčiant į budizmą, tibetiečiai, kaip ir dauguma kitų pagoniškų kultūrų atstovų, į antgamtines jėgas dažniausiai kreipdavosi prašydami sėkmės, tvarkant šio pasaulio reikalus, pvz., planuojant naują karo žygį arba laukiant gimstančio vaiko.

Iš dangaus atėję monarchai turėdavę užtikrinti žemiškojo pasaulio tvarką bei stabilumą, o dvasininkai – palaikyti šio bei anapusinio pasaulio ryšius.

Teigiama, kad ilgainiui atšiaurios gyvenimo sąlygos užgrūdinusios naujosios valstybės žmones bei pavertusios jų kraštą beveik neįveikiamu svetimšaliams atėjūnams, o ir pačių tibetiečių karingumas tais laikais kėlęs pagarbią baimę kaimynams bei potencialiems priešininkams (kinams, persams, indams ir įvairiausiems klajokliams).

Šiuo metu keliamos prielaidos, kad vadinamoji Tibeto imperija savo plitimo apogėjų pasiekusi septintajame mūsų eros amžiuje, o valdant monarchui Songtsenui Gampo (601–683), krašto elitas ėmė nusigręžti nuo ankstesnių tikėjimų bei pradėjo domėtis naujomis kaimyninėse vietovėse užgimusiomis religijomis.

Teigiama, kad Songtsenas Gampo buvęs be galo smalsus žmogus, tad galiausiai jo dėmesį patraukęs vadinamasis mahajanos srovės budizmas.

Vėliau jis pasiuntęs delegatus į Indijos žemes tyrinėti sanskrito bei vedęs visą būrį budizmą išpažįstančių mėlyno kraujo merginų.

Jų gretose buvusios ir nepalietė Bhrikuti (gimė ir mirė veikiausiai septintajame mūsų eros amžiuje) bei Kinijos Tang dinastijos (618–907) atstovė Wencheng (620– 680/682).

Songtseno Gampo epochai dažnai yra priskiriami tautos dvasinį gyvenimą ugdyti turėję šventyklų sistemos sukūrimo, pirmosios šnekamosios ir literatūrinės tibetiečių kalbos suformavimo bei valstybės centro perkėlimo į Lasos miestą pasiekimai, tad, matyt, ne veltui šio monarcho vardą daug kas iki mūsų dienų taria su pagarba.

Populiarumas: apie savarankišką valstybingumą svajojantys Tibeto žmonės turi daug įžymių rėmėjų iš Vakarų popkultūros pasaulio, kurie, išreikšdami paramą tibetiečiams, užsitraukė valdančiosios Kinijos Liaudies Respublikos nomenklatūros rūstybę. / Scanpix nuotr.

Budizmas tiko ne visiems

Vėlesni šio valdovo pasekėjai tęsė pirmtako pradėtus darbus, tad valdant Trisongui Detsenui (742–804), buvo pastatytas vadinamasi Samjė (angl. „Samye“) vienuolynas, prie kurio įkūrimo prisidėjo ir du atvykėliai iš Indijos – adeptu įvardinamas Padmasambhava ir profesionaliu vienuoliu vadinamas Šantarakšita.

Pasakojama, kad vėlesniais laikais ši vieta, kaip ir panašios institucijos viduramžių Europoje, veikusi ne tik kaip dvasinio susitelkimo bei asketiško gyvenimo būdo vedimo centras, bet ir kaip aukštoji ugdymo įstaiga, mat, čia gilintasi į budizmo filosofiją, psichologiją, matematiką, poeziją, mediciną, valstybės valdymą, meną bei architektūrą.

Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Tibeto perėjimas prie budizmo vyko sklandžiai, šiuo metu yra spėjama, kad IX–X a. senieji ikibudistiniai tibetiečių tikėjimai (ar tikėjimas) vis dar tebeturėjo daugybę išpažinėjų.

Dalis gyventojų atmetė monarchų proteguojamą budizmą, o kiti veikiausiai bandė tuo pasinaudoti, siekdami pasaulietinės valdžios, tad devintasis ir dešimtasis mūsų eros amžiai Tibete yra laikomi politinių neramumų, visuomeninio susiskaldymo bei centralizuotos monarcho valdžios žlugimo periodu, po kurio budizmas šiuose kraštuose atgimė naujam gyvenimui, kupinas šviežios jėgos.

Kalnuota, atšiauri bei savaip žavinga aplinka svariai prisidėjusi prie tenykščių gyventojų polinkių į apmąstymus bei kontempliaciją.

Nepaisant religinės bei politinės vidaus priešpriešos, Songtseno Gampo ir jo pasekėjų proteguojamas tikėjimas nebuvo sunaikintas ar išvarytas iš Tibeto, o slenkant metams, vis daugiau tenykščių gyventojų domėjosi šiuo tikėjimu (tuo prisidėdami ir prie stiprėjančios dvasininkų luomo įtakos Tibete).

XIII–XIV a. buvo mongolų siautėjimo Europoje bei Azijoje metas, tad Tibeto žmonėms taip pat teko susidurti su šiais klajokliais.

Pavienių karinių susidūrimų lyg ir būta, tačiau tibetiečiams pavyko išvengti pačių pragaištingiausių padarinių, kuriuos su savimi atnešdavo šie užkariautojai.

Mongolai išlaikė savo formalią valdžią Tibeto atžvilgiu tiek kaip klajokliai-užkariautojai, tiek kaip Kinijos valdovai, o tibetiečiai, daugiau ar mažiau, galėjo tvarkytis savajame kieme taip, kaip jiems patiko.

Savo galią Tibete vadinamosios Yuan dinastijos (1271–1368) įkūrėjas Kublai Khanas (1215–1294) ir jo įpėdiniai įtvirtino per vadinamosios Sakjos (Sakya) Tibeto budizmo srovės atstovus, o jų lyderiui Drogön Chögyal Phagpai (1235–1280) netgi pavyko tapti svarbiu, dvasinius reikalus kuruojančiu asmeniu Kublai Khano dvare.

Kelionė: mirtis dar nėra pabaiga – tuo tiki induistai ir budistai, teigiantys, kad žmogaus siela vis iš naujo ir iš naujo po mirties atgimsta naujuose kūnuose ir taip tęsia savo egzistenciją. / Scanpix nuotr.

Didžiosios kelionės pradžia

Žlugus mongolų imperijai, Tibete svarbius politinius vaidmenis nuo XIV a. vidurio iki XVII a. ėmė vaidinti įvairūs klanai, pvz., vadinamoji Phagmodrupos giminė, kurios valdymo laikais gyveno bei reiškėsi vienuolis Je Tsongkhapa (1357–1419).

Šiuo metu jis prisimenamas kaip svarbus budizmo teologas, padėjęs Tibeto budizmo Gelugo srovės pamatus bei Didžiojo maldų festivalio (pirmą kartą įvyko 1409 m.) įkūrėjas.

Je Tsongkhapa taip pat turėjo auklėtinį vardu Gendun Drubpas (1391–1474), vėliau pagarsėjusį savo tekstais, vienuolynų steigimu bei kitais nuopelnais budizmo sklaidai.

Pasak legendos, praėjus keleriems metams po šio dvasininko mirties, vienas mažas berniukas iš kito Tibeto regiono, vos įgudęs kalbėti (maždaug 4–8 metų), ėmė savo tėvams aiškinti esąs Gendun Drubpas.

Mūsų dienomis po tokio „nušvitimo“ tėvai veikiausiai savo atžalą aprėktų bei gerai priluptų, o šiam nenusiraminus, dar ir nuvestų į specifinę medicinos įstaigą gydytojų patikrinimui, tačiau tų laikų Tibeto dvasininkijos atstovai į jaunuolio pareiškimus pažvelgė kiek kitaip.

Atlikę savo (paprastiems mirtingiesiems nežinomus) ritualus, jie padarė išvadas, kad ūkininkaujančių religingų žmonių sūnus, šiuo metu prisimenamas Genduno Gyatso (1475–1542) vardu, išties esantis didžiojo religinio veikėjo Gendun Drubpo įsikūnijimas, tad jaunuoliui buvo suteikti atitinkamas išsilavinimas, titulas bei pareigos.