Penkios nesėkmių priežastys

Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad Ispanijos ir Portugalijos kolonijų gyventojai padarė bemaž tą patį, ką ir Šiaurinėje žemyno dalyje įsitvirtinę anglosaksiškų, olandiškų ir prancūziškų kolonijų žmonės, Meksikos bei kitų piečiau esančių valstybių ekonominis ir politinis vystymasis nebuvo toks sėkmingas.

Anot Tarptautinio valiutos fondo („International Monetary Fund“) svetainėje pateikiamo trumpo straipsnio (interviu) „Pražiopsotos galimybės: ekonominė Lotynų Amerikos istorija“ („Missed Opportunities: The Economic History of Latin America“, 2017), buvusios ir tebeesančios net penkios priežastys, lėmusios fundamentalų Pietų atotrūkį nuo Šiaurės.

Pirmoji yra susijusi su gamta, mat net 70 proc. visos Lotynų Amerikos yra tropikuose.

Tai reiškia, kad regionas yra fiziškai atitrūkęs nuo pagrindinių rinkų ir lengviau paveikiamas ligų (pvz., maliarijos ar choleros).

Antroji – teisinė, mat, anot interviu metu kalbinto Čilės eksperto Felipe Larraino Bascunano (1958), po nepriklausomybės įgijimo Lotynų Amerikoje daugiausia buvo remiamasi civilinės teisės (angl. civil law), o ne bendrosios teisės (common law) tradicijomis.

Pasak eksperto, bendroji teisė esanti palankesnė ekonomikos augimui ir vystymuisi dėl aktyvesnio teisėjų vaidmens.

Trečioji – tai, kad Pietų Amerikos žemyne didelė dalis ekonomikos, panašiai kaip ir pietinėse JAV valstijose, ilgą laiką buvo paremta didelėmis žemės ūkio produkcijos plantacijomis.

Šiaurėje būta daugiau smulkesnių ir mišresnių ūkių ir tai esą ilgainiui prisidėję prie

demokratiškesnių politinių institucijų susikūrimo bei tvirtesnės nuosavybės teisių apsaugos ir stipresnio vidurinio luomo susiformavimo.

Ketvirta priežastis yra susijusi su valstybės institucijomis (šios pietuose buvusios silpnesnės nei šiaurėje), o penkta – su etnolingvistiniu ir kultūriniu susiskaldymu.

Kelias: apie Ramųjį ir Atlanto vandenynus sujungiantį kanalą svajota dar XVI a., tačiau šis sumanymas buvo įgyvendintas tik XX a. pradžioje. / Scanpix nuotr.

J. Monroe politinė doktrina

Nors pirmaisiais savosios egzistencijos metais Jungtinės Valstijos laikėsi politinio atsiribojimo nuo pasaulio ir neutralumo politikos, kai kurie įvykiai bei procesai rodė, kad JAV, kaip ir visų kitų rimtų bei ambicingų valstybių piliečiai, taip pat turi savų interesų plačiajame pasaulyje.

Tai reiškė, kad JAV valdžios institucijoms anksčiau ar vėliau teks ginti bei saugoti savų piliečių interesus nuo kitų interesantų, o tai vedė prie fakto, kad užsidarymo savyje būsenos anksčiau ar vėliau teks atsisakyti.

Kad ir kaip ironiškai tatai skambėtų, vienas tų įvykių buvo vadinamosios Jameso Monroe (1758–1831) doktrinos paskelbimas (1823 m. gruodžio 2 d.).

Viešumoje šia doktrina tarsi bandyta įtvirtinti politinę nuostatą, kad Senasis ir Naujasis pasaulis yra dvi politiškai skirtingos visatos.

Europiečiai nebeturėtų atkurti savo įtakos Amerikos žemynuose, o amerikiečiai kištis į Europos valstybių rietenas.

Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad ši doktrina tik dar labiau įtvirtina Jungtinių Valstijų užsisklendimo savyje politiką, tačiau tiek ankstesni, tiek vėlesni įvykiai aiškiai rodė, kad nemaža dalis JAV piliečių visai nėra abejingi augimo, teritorinės plėtros ir įtakos skleidimo idėjoms.

Įtampa tarp kaimynų

Antai dar 1819 m. vasarį JAV ir Ispanija sudarė pusiau politinę – pusiau komercinę sutartį, kuria amerikiečiai praktiškai nusipirko dabartinės Floridos valstijos žemės.

Jungtinių Valstijų piliečiai ir valdžia jau seniai troško šios žemės, tačiau ją įsisavinti trukdė ne tik ispanai, bet ir tenykščiai seminolais vadinami indėnai.

Viešumoje šia doktrina tarsi bandyta įtvirtinti politinę nuostatą, kad Senasis ir Naujasis pasaulis yra dvi politiškai skirtingos visatos.

Karų ir skerdynių nebuvo išvengta, tačiau galiausiai viską išsprendė pinigai.

Kiek vėliau, praėjus vos keleriems metams po J. Monroe mirties, dabartinėse Teksaso valstijos žemėse (tuo metu priklausiusiose Meksikai) prasidėjo sukilimas (1835 m. spalis – 1836 m. balandis), kuriame skambiausią melodiją griežė iš JAV į Teksasą atvykę naujakuriai.

Bene ryškiausias ir labiausiai garbinamas šio sukilimo momentas buvo trylika dienų trukusi Alamo apsiaustis (1836 m. vasario pabaiga – tų pačių metų kovo pradžia), per kurią apie 200 teksasiečių stojo į kovą su Meksikos valdžios atsiųstomis pajėgomis (apie 2 tūkst. karių).

Sukilėliams vadovavo žmogelis, šiuo metu prisimenamas Williamo Barreto Traviso (1809–1836) pavarde, žymų peilį išradusio vergvaldžio Rezino Peasanto Bowie (1793–1841) brolis Jamesas (1796–1836) bei Davidas Crockettas (1786–1836), kurį kažkodėl vėliau žmonės ėmė sieti su meškėno kailių kepuraitėmis.

Anot populiarios legendos, likus vienai ar porai dienų iki žlugimo, W. B. Travisas nubrėžęs liniją smėlyje ir liepęs ją peržengti visiems, pasiryžusiems kovoti iki galo.

Neperžengė jos vienintelis žmogus, šiuo metu prisimenamas Louiso „Moseso“ Rose’o vardu (tikėtinos mirties ir gimimo datos 1785–1851).

Jis esą, kaip daug kas tiki, vėliau dezertyravo, tačiau neatmestina prielaida, kad legendos apie nutrūktgalvišką Alamo kovotojų didvyriškumą buvo pagrįstos jo pasakojimais.

Meksikos valdžia laimėjo kovą dėl Alamo, bet Teksaso sukilėliai galiausiai laimėjo karą.

Taip atsirado maždaug dešimtmetį (1836–1846) gyvavusi Teksaso respublika, vėliau tapusi JAV dalimi.

Dar vėliau (nuo 1846 m. balandžio iki 1848 m. vasario) tarp Meksikos ir JAV kilo atviras karas, po kurio pietiečiai savo šiauriečiams kaimynams buvo priversti perleisti dabartinių Kalifornijos, Teksaso, Naujosios Meksikos, Jutos, Nevados ir Arizonos valstijų žemes (taip pat teritorijas, šiuo metu priskiriamas Kolorado, Oklahomos, Kanzaso ir Vajomingo valstijoms).

Doktrina: JAV prezidento J. Monroe manifestu siekta įtvirtinti nuostatą, kad europiečiai neturėtų lįsti į Naująjį pasaulį, o amerikiečiai – į Europą. / Scanpix nuotr.

Svarbus dolerio veiksnys

Iš viso dėl šio konflikto, užbaigto Gvadalupės–Hidalgo sutartimi (1848 m. vasario 2 d.), Meksika prarado apie 55 proc. savo turėtos teritorijos, tačiau mainais į tai JAV valdžia Meksikai sumokėjo 15 mln. dolerių ir sutiko apmokėti Meksikos skolas Jungtinių Valstijų piliečiams.

Besibaigiant XIX a., Jungtinės Valstijos spėjo pakariauti trumpą ir politiškai sėkmingą karą su silpstančia Ispanijos imperija (1898 m. balandžio 21 d. – rugpjūčio 13 d.), po kurio amerikiečių žinioje atsidūrė Puerto Rikas, Guamas (Ramiajame vandenyne) ir Filipinų salos.

Kuba, dėl kurios šis konfliktas iš dalies ir prasidėjo, po jo tapo formaliai nepriklausoma valstybe, tačiau kiek vėliau (1903 m. sutartimi) JAV įtvirtino savo buvimą Gvantanamo įlankos teritorijoje.

Šių pozicijų amerikiečiai neapleido net ir po marksistinės 1959 m. revoliucijos.

Tų pačių 1903-ųjų lapkritį kitas regiono kraštas Panama formaliai atsiskyrė nuo konfederacijos su Kolumbija ir per keletą mėnesių už 10 mln. dolerių perdavė Jungtinėms Valstijoms teises kasti žymųjį Atlanto bei Ramųjį vandenynus jungiantį kanalą.

Beveik tuo pat metu šis kanalas amerikiečiams buvo dar ir išnuomotas keletui dešimtmečių (JAV formaliai grąžino kanalo kontrolę pačiai Panamai paskutinėmis 1999 m. dienomis).

„Bananų respublikos“ sąvoka

Jungtinių Valstijų piliečių interesų laukas neapsiribojo kaimyninėmis Kuba ir Meksika bei svarbią ekonominę reikšmę turinčia Panama.

Nuo 1916-ųjų iki 1924-ųjų amerikiečiai buvo užėmę Haičio kaimynę Dominikos Respubliką, o nuo 1912 m. rugpjūčio iki 1933 m. sausio jie praktiškai kontroliavo Nikaragvos valstybės žemes.

Nuo 1910 m. iki 1919 m., t. y. nuo Meksikos revoliucijos pradžios (1910–1920 m.) iki Didžiojo karo (1914–1918) pabaigos, tarp meksikiečių ir amerikiečių vyko reguliarūs susirėmimai, šiuo metu prisimenami „Pasienio kampanijos“ („Border Campaign“) pavadinimu, o nuo 1915-ųjų liepos pabaigos iki 1934 m. rugpjūčio pradžios JAV pajėgos buvo užėmusios Haitį.

Vėliau šis JAV politikos Lotynų Amerikoje periodas buvo pramintas „Bananų karais“ („Banana Wars“).

Iš dalies šis pavadinimas veikiausiai prigijo dėl to, kad Lotynų Amerikos ir JAV santykiuose didelį vaidmenį vaidino žemės ūkio produkcija ir ja prekiaujančios įmonės „United Fruit Company“ (Jungtinė vaisių kompanija) ar „Standard Fruit Company“ (Standartinė vaisių kompanija).

Antai dabartinėse Hondūro Respublikos žemėse šios kompanijos buvo faktiškai perėmusios visą vargšės valstybėlės ekonomiką, o siekiant apsaugoti JAV piliečių interesus, Jungtinių Valstijų valdžia buvo priversta ne kartą įvesti į Hondūrą savo karius.

Juk norint laimėti rinkimus, reikia pinigų, o kas daugiau jų gali skirti politiko kampanijai, jeigu ne bananais prekiaujančios įmonės akcijų turintys giminaičiai ar bičiuliai.

Taip atsirado dar vienas terminas „bananų respublika“ („banana republic“), siejamas su literatu Williamu Sydney Porteriu (1862–1910), skaitytojams labiau pažįstamu O. Henry slapyvardžiu.