Ne, tai ne siaubo filmas. Šis reiškinys yra įprastas, nors nedažnas cikadų – nykščio dydžio vabzdžių bauginamai didelėmis akimis ir plėviškais sparnais – pasirodymas.

Erzinamas jų pasirodymas būna tiek pat įspūdingas, kiek ir retas. Kas 17 metų šios „periodinės“ cikados išlenda į paviršių poruotis, padėti kiaušinėlius ir galiausiai žūti.

„Tai buvo tarsi iš mokslinės fantastikos“, – sakė Melanie Asher (Melani Ešer), gyvenanti Vašingtono priemiestyje Betesdoje, Merilendo valstijoje. Moteris gerai prisimena cikadų antplūdį šioje vietovėje 1987-aisiais, kai ji buvo vaikas.

„Grindis padengė gaištančios cikados“, – sakė ji.

„Aš nebijau vabzdžių, [bet] tai buvo šiurpu – tarsi iš kito pasaulio“, – pridūrė ji.

Šiemet prognozuojama, kad plačioje teritorijoje nuo Vašingtono rytuose iki Čikagos Vidurio Vakaruose ir Džordžijos pietuose cikados pasirodys gegužę – galbūt porą savaičių anksčiau kai kuriuose regionuose.

Vašingtone gyvenanti 46-erių Melody Merin (Melodi Merin) taip pat prisimena vėliausią šių sparnuotų vabzdžių invaziją 2004-aisiais.

Aš nebijau vabzdžių, bet tai buvo šiurpu – tarsi iš kito pasaulio.

„Jie skraidžiojo tiesiog visur“, – sakė M. Merin, dirbanti ryšių srityje.

Anot jos, cikadų buvo sunku išvengti. Vairuojant „jos daužydavosi į priekinį stiklą. Negalėjai važiuoti pravertais langais“, – pasakojo M. Merin.

Ko dar turėtų laukti žmonės, artėjant kelių savaičių cikadų viešnagei? Šių stambių vabzdžių įsivėlimo į plaukus, kaip pamena vietos žmonės. Taip pat traškesio žengiant per galybę nugaišusių cikadų.

Galiausiai, kaip prisimena Peteris Peartas (Piteris Pertas), kurtinamo triukšmo.

„Tai yra kakofonija“, – sakė 66-erių pensininkas, gyvenantis Vašingtono rajone Kolumbija Haitse, kur jis patyrė tiek 1987-ųjų, tiek 2004-ųjų cikadų antplūdžius.

"[Svirpimas] yra garsus ir nepaliaujamas. Jis – nenutrūkstantis“, – pridūrė vyras.

Tačiau, pasak jo, tai – ne pasaulio pabaiga.

„Prie to priprantama, – sakė jis. – Tai foninis triukšmas.“

P. Peartas pripažįsta, kad šis „įspūdingas“ fenomenas jam įdomus, ir jis nekantrauja pamatyti žmonių, kurie dar nėra matę cikadų invazijos, veido išraiškas.

„Aš to laukiu, – sakė jis. – Nekantriai laukiu žmonių reakcijų.“

Pribloškiančios grobuonius

„Tai išties unikalu“, – sakė Konektikuto universiteto Hartforde ekologijos ir evoliucinės biologijos profesorius adjunktas Johnas Cooley (Džonas Kulis).

Cikados, kurios nepadaro jokios realios žalos, išskyrus žalą žmonių nervams ir ausų būgneliams, „tiesiog pasižymi 17-os metų gyvenimo ciklu“.

Pasak jo, šis ilgas ir daugiausia nematomas gyvenimo ciklas pagrįstas griežtu tvarkaraščiu.

„Kai dirvožemio temperatūra pasieks tam tikrą lygį – 17 Celsijaus laipsnių – temperatūrą kurį nors vakarą, kuris gali būti drėgnas, bet ne pernelyg lietingas, cikadų nimfos išlįs į paviršių ir išsinėrusios taps suaugusiomis cikadomis“, – aiškino ekspertas.

Tada jos praleis apie savaitę tarp augalų nieko neveikdamos, o paskui, anot J. Cooley, pradės „suaugusiųjų veiklą“.

Kitaip tariant, prasidės milžiniškos cikadų tuoktuvės, apimsiančios visą regioną.

Pasak J. Cooley, viso šio reiškinio tikslas vienintelis – pratęsti giminę.

„Garsas, kuri girdime, yra patino – svirpia tik patinai, kad sulauktų patelių atsako“, – paaiškino jis.

„Kai patinas ir patelė susitinka, jie susiporuoja, patelė padeda kiaušinėlius, ir abu nugaišta“ greitai po to, sakė J. Cooley.

Kiaušinėliai, dedami medžių kamienuose arba ant medžių šakų, išsirita po 6–8 savaičių. Į skruzdėles panašios lervos nukrenta ant žemės, įsirausia gilyn ir ten praleidžia 17 metų, maitindamosi medžių šaknų syvais, kol unikalus ciklas prasideda iš naujo.

Anot J. Cooley, bendra prognozė – kad šį pavasarį išlys „milijardai ar net trilijonai“ cikadų.

Išsirisdamos masiškai vienu metu bei labai retai pasirodydamos cikados sugeba priblokšti grobuonius.

Ši strategija yra veiksminga. Net jei voverės, paukščiai, meškėnai ir šunys mėgaujasi šiais traškiais vabzdžiais keletą dienų, neapsakomai daug cikadų vis tiek išgyvena.

Tuo tarpu JAV sostinės gyventojai bando filosofiškai vertinti faktą, kad šių vabzdžių invazija sutampa su gražaus pavasariško oro sugrįžimu. Šiemet to laukiama ypač nekantriai, nes gyventojams beveik metus teko praleisti daugiausiai namuose, laikantis su pandemija susijusių suvaržymų.

Išeiti pasivaikščioti ar surengti iškylą parke gali nebepasirodyti taip patrauklu, kai aplinkui svirpia spiečiai vabzdžių.

„Tai yra žiauroka“, – juokdamasi sakė Melody Merin.

„Atrodo, kad kažkas turi labai neįprastą humoro jausmą“, – pridėjo ji.