Egzotinių gyvūnų veterinarė net naktimis sapnuoja operacijas

Namuose – gyvūnų karalija

Kiek tik I.Plungytė prisimena, vaikystės namuose visada buvo pilna įvairiausių gyvūnų. Pašnekovės sesuo augino žiurkėną, o vėliau – ir šešką. Šeima taip pat rūpinosi kate, papūga ir dovanų gautu dekoratyviniu paršeliu.

Paauglystėje Ieva ėmė domėtis egzotiškesniais gyvūnais ir pradėjo auginti juostuotąją papūgėlę. Ši rūšis tuo metu Lietuvoje buvo labai reta.

„Deja, mano mylima papūgėlė susirgo. Būčiau atidavusi visus pinigus, kad tik ją išgelbėčiau. Tačiau neradau nė vieno veterinaro, kuris sutiktų ją gydyti. Galiausiai zoologijos sodo veterinaras pasakė, kad papūgėlę reikia užmigdyti. Mano mylimą paukštį, dėl kurio būčiau padariusi viską! Ši skausminga patirtis nulėmė profesijos pasirinkimą. Kadangi toliau auginu papūgas, norėjau gebėti pati jas gydyti. Taip pat troškau apsaugoti kitus egzotinius gyvūnus auginančius žmones. Nenorėjau, kad jie atsidurtų tokioje bejėgiškoje situacijoje, į kurią kitados pakliuvau aš“, – pasakoja Ieva.

Šiuo metu I.Plungytės namuose taip pat karaliauja gyvūnai. Mergina augina pilkąją papūgą Bruknę, garbanotąją bišonę Malagą, mišrūnę Luną ir triušį Karamelę. Pasak pašnekovės, gyvūnų skaičius jos namuose nuolat kinta. Kartais veterinarė savo būste priglaudžia kritinės būklės pacientą, kuriam reikia ypatingos priežiūros. Ieva taip pat bendradarbiauja su Linksmakalnyje įsikūrusia gyvūnų prieglauda, tad neretai globoja šios įstaigos keturkojus.

„Mano būstas yra tikri veterinaro namai, – šypsosi ji. – Visi augintiniai tarpusavyje sutaria neblogai, tarp jų vyrauja tam tikra hierarchija. Papūga Bruknė daug šneka, tad ji – tikra bosė, kitus pastatanti į vietą. Vis dėlto triušį nuo aktyvios bišonės Malagos tenka pasaugoti. Viename kambaryje be priežiūros jų nepalieku.“

Globa: I.Plungytės būstas – tikri veterinaro namai. Čia gyvena pilkoji papūga Bruknė, garbanotoji bišonė Malaga, mišrūnė Luna ir triušis Karamelė. / I. Plungytės asmeninio archyvo nuotr.

Retos profesijos iššūkiai

Egzotinių gyvūnų veterinarijoje besispecializuojanti I.Plungytė sako, kad sunkiausia šio darbo dalis – informacijos paieška. Deja, kol kas stinga tyrimų egzotinių gyvūnų sveikatos ir gydymo klausimais. Ieva atvira – dėl šios priežasties kartais apima neviltis.

"Gydant katę ar šunį bet kada galima paskambinti kuriam nors iš kolegų ir pasikonsultuoti. Su egzotiniais gyvūnais – sudėtingiau. Todėl įstojau į kelias tarptautines roplių ir paukščių veterinarų draugijas. Besitariant su kolegomis iš užsienio, lengviau surasti reikalingos informacijos ir priimti teisingą sprendimą, – atskleidžia ji. – Dirbti su egzotiniais gyvūnais išties kur kas sunkiau nei su naminiais. Privalai įsigilinti į kiekvienos rūšies priežiūrą. Tai nelengva, nes netgi tos pačios rūšies gyvūnai gali turėti skirtingus įpročius. Pavyzdžiui, kai kurie chameleonai negali gerti stovinčio vandens, jiems būtinas fontanėlis. Jei fontanėlio nebus, gyvūnas negers vandens, o tada sausės jo oda ir kils sveikatos problemų. Gyvūnų šeimininkai to neretai nežino.“

Plunksnuočiai: Ievos meilė egzotiniams gyvūnams gimė paauglystėje, ėmus auginti juostuotąją papūgėlę. Silpnybę papūgoms ji jaučia iki šiol. / I. Plungytės asmeninio archyvo nuotr.

Pasak Ievos, egzotinių gyvūnų veterinarų pasaulyje nėra daug būtent dėl šios srities sudėtingumo. Su neįprastais augintiniais dirbantys veterinarai susiduria su nuolatiniu nuovargiu ir stresu. Jie emociškai ir fiziškai perdega dažniau už savo kolegas. Be to, susirgę egzotiniai gyvūnai kur kas dažniau nugaišta nei šunys ar katės. Tad veterinarams tenka dirbti ir psichologo darbą – nuraminti gyvūnų šeimininkus, juos paguosti.

„90 proc. egzotinių gyvūnų ligų kyla dėl netinkamų jų laikymo sąlygų. Vis dėlto šeimininkų kaltinti negalima – reikalingos informacijos išties labai trūksta. Pusę konsultacijos laiko tenka žmonėms pasakoti apie augintinio laikymą, mitybą. Kad galėčiau tai padaryti, tenka daug konsultuotis su užsienio kolegomis, – pasakoja pašnekovė. – Tačiau, nepaisant sudėtingų akimirkų, labai mėgstu savo darbą. Visos mano dienos skirtingos, nes kiekvienas pacientas ir jo atvejis – vis kitoks. Rutinos tikrai nejaučiu. Pavyzdžiui, šiandien pas mane atvežė du triušius, jūrų kiaulytę, žiurkėną, papūgą, keturias kates ir surikatą iš zoologijos parko. Rūšių įvairovė išties plati.“

Visada pasirengusi padėti

Į I.Plungytę kreipiasi tiek zoologijos parkų darbuotojai, tiek egzotinius gyvūnus mylintys asmenys. Veterinarijos klinikoje pašnekovei tenka įvairiausių užduočių. Jai yra tekę atlikti auksagalvės liūtbeždžionės dantų higieną, šlifuoti tukano snapą, kad jame neliktų atraižų, tikrinti amfibijos aksolotlio širdies ritmą ultragarsu ir jam imti kraują tiesiai iš širdies, daryti į kamuolį susirietusio ežio rentgeno nuotrauką.

Kadangi retesnės rūšies augintinio į bet kurią veterinarijos kliniką nenuveši, garsas apie Ievą sklinda iš lūpų į lūpas. Roplius, paukščius ar graužikus auginantys žmonės žino – pastebėjus augintinio nerimą keliančių ženklų, Ievai galima rašyti visada. Veterinarė nevengia pacientams padėti ir laisvą dieną.

„Jei atvejis kritinis, juk nepaliksi gyvūno ir jo šeimininko bėdoje. Vis dėlto skatinu į veterinarą kreiptis vos tik pastebėjus neįprastą augintinio elgesį, o ne tada, kai jam pasidaro visai blogai. Jei gyvūnas nebeėda ar nebegeria vandens, tai ženklas, kad kažkas jau kurį laiką ne taip. Pavyzdžiui, triušiams ėdant šieną, sutrumpėja krūminiai dantys. Jeigu jo gauna nepakankamai – atsiranda dantų atšakų, kurios duria liežuvį arba  žandą. Atsiranda pūliuojančių žaizdų. Todėl auginant bet kokį gyvūną labai svarbu profilaktiškai apsilankyti pas veterinarą“, – atkreipia dėmesį specialistė.

Dirbant su egzotiniais gyvūnais, būtina gerai išmanyti jų elgseną. Veterinarijos kabinete atsidūrusią papūgą ar pitoną reikia ne tik nuraminti, bet ir sugebėti elgtis taip, kad išsigandęs gyvūnas neįkastų. Kai kurias gyvūnų rūšis dėl jų fizinių savybių išvis sudėtinga apžiūrėti. Kaip Ievai visa tai pavyksta? Pasak pašnekovės, svarbiausia – vidinė ramybė.

„Gyvūnai labai puikiai jaučia baimę ir neužtikrintumą. Tad, jei rodysi baimę, pavyzdžiui, atsargiai kiši ranką į narvą, o tada ją nervingai atitrauksi, gyvūnas reaguos priešiškai. Būtini užtikrinti, ramūs judesiai, – paaiškina veterinarė. – Taip pat reikia žinoti, kaip laikyti paciento galvą, kad tau neįkastų, kaip užfiksuoti jo kūną. Roplių atveju labai svarbi šeimininko pagalba, nes jis su augintiniu turi artimą ryšį. Apžiūrint papūgą geriau, kad šeimininkas būtų tame pačiame kambaryje, bet gyvūno nelaikytų. Tai atlieka felčeris. Kitaip papūga blogą patirtį gali susieti su buvimu šeimininko rankose. Kai atkeliauja ežys, jo beveik neįmanoma apžiūrėti, jei neįmerki į vandenį arba nesuleidi anestetikų. Su kiekvienu gyvūnu kyla iššūkių, tačiau svarbiausia jaustis ramiai ir užtikrintai. Tada ir jis mažiau bijos.“

Svarbus kiekvienas gyvūnas

Ieva pastebi, kad kartais žmonės žiurkėnais ar kitais smulkiais gyvūnėliais nesirūpina taip uoliai, kaip kate ar šunimi. Kai kuriems atrodo, kad už 5 eurus įsigytas žiurkėnas nevertas didelių pastangų ir lėšų.

Toks požiūris Ievą labai liūdina. Kita vertus, vis daugiau žmonių suvokia, kad gyvūno kaina neturi ryšio su jo gyvybės vertingumu.

Kasdienybė: egzotinių gyvūnų veterinarei tenka neįprastos užduotys. Pavyzdžiui, šlifuoti tukano snapą, atlikti pitono Persimono rentgeno nuotrauką, šikšnosparnio ar chameleono apžiūrą, patikrinti aksolotlio širdies ritmą.  / I. Plungytės asmeninio archyvo nuotr.

„Prieš kurį laiką pas mane atėjo žmonės, auginantys žiurkę Pupą, kurią rado laiptinėje. Jie be galo ja rūpinosi, nuolat lankėsi pas veterinarus, atliko visus reikalingus tyrimus. Toks elgesys mane itin sujaudino. Deja, Pupa labai sirgo, tad ją teko užmigdyti. Tada šeimininkai nusprendė žiurkę kremuoti ir pasidaryti jos urną. Gražu, kai žmonės stipriai myli ir mažesnius, ne tokius populiarius gyvūnėlius. Juk jie taip pat verti meilės ir pastangų pratęsti jų gyvenimą“, – kalba Ieva.

Pačiai I.Plungytei ne kartą teko operuoti graužikus ir kitus smulkius gyvūnus. Pašnekovei džiugu, kad šeimininkai vis dažniau ryžtasi pakovoti už mažų gyvūnėlių gyvybę.

„Prisimenu pirmąją savo atliktą jūrų kiaulytės operaciją. Atrodė, kad širdis iššoks iš krūtinės. O štai vakar operavau 40 g nesveriantį žiurkėną. Mažą graužiką operuoti išties sudėtinga, nes reikalinga visiškai kitokia narkozė, monitoringas. Taip pat reikia žmogaus, kuris žinotų, kaip tokiu atveju asistuoti. Aš visada pasisakau už bandymą išgelbėti gyvūną, jei tai tik  įmanoma. Nesvarbu, ar tai būtų mažas graužikas, paukščiukas, ar amfibija. Žinoma, smagiausia, kai pavyksta padėti kritinės būklės pacientui. Sunkiai sirgęs, po kelių dienų jis jau pradeda gerti, maitintis, rodo norą žaisti. Tokios akimirkos man pačios gražiausios“, – šypsosi veterinarė.

Pašnekovė džiaugiasi ir gana neseniai duris atvėrusia pirmąja Lietuvoje egzotiškų gyvūnų prieglauda. Anksčiau likimo valiai paliktų retų gyvūnų likimas būdavo kur kas liūdnesnis. Pasak Ievos, nors mūsų šalyje tai naujovė, Airijoje galėtume rasti daugiau papūgų nei šunų prieglaudų.

„Tokioje prieglaudoje atsiduria rasti ar konfiskuoti egzotiniai gyvūnai. Kartais jų atneša ir patys žmonės. Juk labai populiaru vaikučiams dovanoti žiurkėnus ir dekoratyvinius triušius, kuriais mažieji dažniausiai nesirūpina. Tėvams atsibodus tai daryti už atžalas, jie ima ieškoti vietų, kuriose galėtų šiuos gyvūnus palikti. Kol žmonės nejaus didesnės atsakomybės už augintinius, deja, tokių prieglaudų poreikis tik augs. Įprastos prieglaudos egzotiniams gyvūnams netinka, nes gyvendami tose pačiose patalpose su katėmis ir šunimis, jie patiria daug streso“, – paaiškina ji.

Laisvalaikiu nebėga nuo darbo

Visą dieną veterinarijos klinikoje su gyvūnais praleidžianti Ieva jų nepamiršta ir laisvalaikiu. Grįžusi namo, ji skuba pasirūpinti savo pačios augintiniais.

Savaitgaliais, kai nereikia dirbti, pašnekovė keliauja į šunų prieglaudą. Užsimaniusi pasivaikščioti gryname ore, ji pasiima ir kurį nors prieglaudos gyventoją. Taip Ieva ir pati pasimankština, ir padaro gerą darbą, pavedžiodama prieglaudoje gyvenantį šunį.

Pašnekovė juokiasi, kad laisvalaikiu ji toli nepabėga nuo darbo. Veterinarė skambina pacientų šeimininkams paklausti, kaip jie laikosi, skaito savo srities mokslinius straipsnius ir mąsto apie galimus gydymo metodus. Ieva prisipažįsta netgi naktimis sapnuojanti operacijas.

Šiuo metu I.Plungytė taip pat gilinasi į vabzdžių ir voragyvių veterinariją. Neseniai ji gavo pasiūlymą vorui operuoti nuodų liaukas.

„Kol kas šiai operacijai dar tik ruošiuosi. Skaitau daug mokslinės literatūros, konsultuojuosi su kolegomis, – šypsosi ji. – Veterinarės kelią pasirinkau iš meilės gyvūnams ir noro jiems padėti. Tad be galo džiaugiuosi pelnydama žmonių pasitikėjimą ir galėdama pagelbėti jų augintiniams. Juk visi, net mažiausi, gyvūnai verti aukščiausios kokybės priežiūros.“