Padeda šeimininkui ir gyvūnui

Prieš ketverius metus, dar turėdama gyvūnų prekių parduotuvę ir šunų kirpyklą, Aliona pradėjo prižiūrėti naminius augintinius šeimininkų namuose, dažniausiai – kates. Mat pastebėjo, kad tokios paslaugos labai trūksta.

"Kartais atostogas ar kelionę apkartina klausimas – kam palikti savo augintinį? – ir iš savo patirties žino augintinius turinčių žmonių rūpesčius Aliona. – Prašyti draugų, giminaičių, kaimynų? Gal ir neatsakys, bet jiems tai bus papildomas rūpestis, o ir atsiskaitymo už pagalbą klausimas iškyla... Nusprendžiau gyvūnų šeimininkams pasiūlyti išeitį: pas mane augintinis prižiūrimas ne iš reikalo, o iš meilės ir su meile."

Kas Alioną pažįsta, tokia jos veikla visiškai nesistebi. Dar nuo mokyklos laikų ji labai domėjosi gyvūnais, dėl tos pačios priežasties pasirinko studijuoti ekologiją.

Jei tėvai nusprendžia, kad leis vaikui turėti gyvūną, jį nuperka ar paima iš prieglaudos, turi suvokti, kad atsakomybė už augintinį visų pirma tenka jiems, o vaikas gali tik mokytis iš jų, kaip prižiūrėti gyvūną.

Dažniausiai šeimininkų namuose gyvūnų auklė prižiūri kates ir graužikus – tai tie gyvūnai, kurie labai prisirišę prie aplinkos ir kuriems didelis stresas net ir laikinai ją pakeisti. Pagrindinis Alionos tikslas – kad gyvūnas, laikinai likęs be šeimininko, jaustųsi jaukiai ir kiek įmanoma natūraliau, patirtų minimalų stresą. Todėl su gyvūnu, kurį teks prižiūrėti, ji iš anksto susipažįsta, stengiasi apie jį ir jo įpročius kuo daugiau sužinoti. Auklė naminius augintinius ne tik maitina – jei gyvūnas serga, sugirdo ar suleidžia jam vaistus, šeimininkams pagal pageidavimą siunčia informaciją, nuotraukas ar vaizdo įrašus, kaip sekasi jų numylėtiniui.

"Dažniausiai į mane kreipiasi žmonės, kuriems augintinis – tarsi šeimos narys. Jie nori būti ramūs, kad, jiems išvykus, augintiniu bus tinkamai pasirūpinta. Ir aš tai jiems užtikrinu", – sako A.Krištopaitienė.

Tiesa, pastaruoju metu, kai žmonės mažiau keliauja, rečiau darbo atsiranda ir jai, tad moteris išnaudoja laiką gilinimuisi į gyvūnų psichologiją ir elgsenos ypatumus. Šios žinios, įsitikinusi ji, pravers ateityje, kai gyvenimas vėl grįš į įprastas vėžes. Mat ir iki šiol tekdavo susidurti su sudėtingesnio būdo katėmis, bendraujant su kuriomis reikia specialių žinių.

Būtinos tinkamos sąlygos

Paprašyta iš patirties papasakoti, kokias klaidas dažniausiai daro naminius gyvūnus auginantys žmonės, A.Krištopaitienė teigia, kad dažniausia klaida – nesprendžiamos problemos. Kad ir kaip teigtų mylintys savo gyvūną, daugelis šeimininkų į realiai egzistuojančias problemas numoja ranka: mano gyvūnas toks šaunus, jis taip ir anaip daro.

"Pasakau – negerai, kad jis taip daro, patariu pasikonsultuoti su specialistu. Net duodu kontaktus, kur gali kreiptis. Bet dažniausiai išgirstu: na, jis toks yra, mes jau pripratome. Sakyčiau, tai šeimininkų aplaidumas", – mano Aliona.

Kalbant apie mažuosius gyvūnus – jūrų kiaulytes, triušius, degu, šinšilas, kažkodėl žmonės vis dar sunkiai suvokia, kad jiems reikalinga erdvė. Neretai jie vis dar laikomi narvuose, tinkamuose nebent gyvūnui transportuoti ar kuriuose gyvūnas gali būti įkurdintas kelioms dienoms, jei nėra kitos išeities.

Pagal gyvūnų gerovės reikalavimus, laikant gyvūną, turi būti atsižvelgta į jo prigimtinius poreikius, natūralias gyvenimo sąlygas ir stengiamasi bent minimaliai jas atkartoti. Augintinio gyvenamoji erdvė negali būti tiek apribota, kad narve jis galėtų tik apsisukti. Turi būti įrengti specialūs aptvarėliai, kad gyvūnas galėtų palakstyti, normaliai atsigulti, o ne taip, kad atsigulus nosis atsiduria dubenėlyje, o koja – tualete.

Paukštis turi turėti galimybę skraidyti – laikyti jį narvelyje, kur jis net išskleisti sparnų negali, nėra normalu. Šinšilos, degu mėgsta laipioti, tad jiems turi būtų sudarytos tokios sąlygos.

A.Krištopaitienė vis dėlto pastebi, kad žmonės pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiria gyvūnų, ypač šunų, dresūrai, socializacijai, ir tai džiugina. O ir patys žmonės santykiuose su augintiniais tampa ramesni, mažiau agresyvūs.

Netinkama Kalėdų dovana

Alionai kelią nerimą, kad, artėjant didžiosioms metų šventėms – Kalėdoms ir Naujiesiems metams, jau pasirodo skelbimų, jog ieškoma gyvūnų padovanoti vaikams.

Tėvai dažnai mano: vaikas neturi ką veikti, neatsitraukia nuo kompiuterio – nupirksiu jam gyvūną, jis juo rūpinsis. Arba – vaikas labai prašo, jam reikia mokytis atsakomybės, tai va – turės gyvūną ir bus už jį atsakingas.

"Gyvūnas nėra žaisliukas, – sako Aliona. – Vaikai to nesupranta, bet suaugusieji turi suprasti. Kartu su gyvūnu prisiimi ir jo auklėjimo, priežiūros rūpesčius, ir toli gražu ne vieniems metams. Reikia įdėti daug darbo – ir gyvūną mokyti, ir patiems mokytis. Vaikas negali prisiimti atsakomybės jau vien dėl to, kad jis yra vaikas. Kiek jis prisidės prie gyvūno priežiūros, kiek norės su tuo gyvūnu bendrauti, kai jį gaus, – labai individualus dalykas, nes vaikai prašo daug, bet ne visada moka vertinti tai, ką gauna."

Aliona mano, kad atsakomybę už augintinį visų pirma turi prisiimti tėvai. Jei tėvai nusprendžia, kad leis vaikui turėti gyvūną, jį nuperka ar paima iš prieglaudos, turi suvokti, kad atsakomybė už augintinį visų pirma tenka jiems, o vaikas gali tik mokytis iš jų, kaip prižiūrėti gyvūną.

Laimė, anot A.Krištopaitienės, prieglaudos dažniausiai nedovanoja gyvūnų kalėdiniu laikotarpiu, nes jau patyrė, kad po švenčių gyvūnus neretai atneša atgal. Mat Kalėdos praeina, stebuklų metas baigiasi, ir pamatome realybę. O ji tokia – kačiukas, kuris drasko sofą ir draskys dar ilgai, ar šuniukas, kuris tuštinasi namuose, nes kitaip dar neišmoko ir kurį reikia vedžioti į lauką, o tą daryti nėra kam.

Namuose gyvūnų tykantys pavojai

– Nesaugiai paliktas maistas (kramtomoji guma, alus, kava, šokoladas).

– Laidai ir virvės (pvz., žaliuzių virvės) – gyvūnai gali kąsti elektros laidą arba įsipainioti virvėje bežaisdami.

– Maišai – į plastikinius maišus gyvūnai taip pat gali įsipainioti ir įsisukti juose pagulėti. Tad, jeigu paliekate popierinį maišą gyvūnui ant grindų, pašalinkite jo rankenas.

– Buitinė chemija, trąšos, insekticidai ir kiti nuodai, automobiliams naudojamas aušinimo skystis (antifrizas), kuris turi saldų skonį ir yra pavojingas gyvybei.

–  Nuodijant graužikus, likusios pelės ar žiurkės – katė gali rasti gaišeną ir taip pat apsinuodyti.

– Vaistai ir žmonėms skirti vitaminai, kurie gyvūnui gali būti mirtinai pavojingi.

– Daiktai, kuriuos gyvūnas gali praryti – siūlai, kaspinėliai, vilnos pluoštai, smulkūs popierėliai, smulkios plaukų gumytės, smulkūs aštrūs daiktai (taip pat ir Kalėdų eglutės spygliai).

Namai: Alio­na nu­džiun­ga šei­mi­nin­kų na­muo­se ra­du­si ma­žiau­siems glo­bo­tiniams įreng­tą di­de­lę erd­vę. Mat dau­gu­ma ma­žuo­sius gy­vū­nus au­gi­nan­čių žmo­nių lai­ko juos ma­žuo­se, tik trans­por­ta­vi­mui skir­tuose nar­vuo­se.

– Blogai pritvirtinti baldai, jų detalės ir daiktai, pastatyti ant stalų ir spintų, kurie gali nukristi. Nepamirškite, kad katės pasiekia viską iki lubų.

– Šilumos šaltiniai: drabužių džiovyklė, ką tik darbą baigusi indaplovė, atviros liepsnos šaltiniai – dujinės viryklės, židiniai, žvakės. Liepsna ir šiluma traukia gyvūnus, ypač – kates.

– Praviras į viršų langas – dažnai katė, norėdama išlįsti pro pravirą langą, įstringa. Situacija daug pavojingesnė ir gali baigtis net gyvūnėlio mirtimi, jeigu tuo metu šeimininkų nėra namie.