Lapkričiui liko tiek nedaug laiko, o jis dar neprimena brandaus rudens. Ypač į tokį rudenį nepanašūs šio meto orai. Nors sulaukėme pirmo švelnaus šaltuko, o kai kur subaltavo snaigės, tačiau tai toli nuo priešžiemio, koks būna lapkričio gale.

Jis ateis – mus bet kada gali pasiekti, užklupti ir didesnis šaltis, šlapdriba bei sniegas. Gamtos ištekliai neriboti. Ji tikrai jais pasidalins. Tačiau ar tai jau bus žiema? Priešžiemis – ypatingas metas, kai gamta atsisveikina su rudeniu ir lyg bando prisijaukinti žiemą. Tradiciškai jis turėtų prasidėti nuo gruodo, po kojomis ir ratais braškančios įšalusios žemės, nuo šarmos.

Kuo ilgiau be sniego išsilaiko tokie orai, tuo geriau. Žinoma, sniegelis, kurį kai kas neseniai regėjo, dar žiemos neatneša. Jis ištirps, susigers jo tirpsmo vanduo į žemę, šaltukas skubės kloti ledokšnius, tačiau iki pirmojo ledelio dar toli. Taigi vis dar laukiame priešžiemio, bet ne žiemos.

Lyg paneigdami žiemą, vakare į lango šviesą atplazda drugiai žiemsprindžiai, o pievose tarp lapų geltonuoja kiaulpienių žiedeliai. Visą lapkritį jie jautėsi kuo puikiausiai, todėl ir dabar dar neskuba atsisveikinti.

Atrodo, kad ir paukščiai dar ne visi išskrido. Net ir dabar žieduotojai tinkluose randa pilkųjų pečialindų, dūminių raudonuodegių. Šios vabzdžiais mintančios rūšys turėjo atsisveikinti jau seniai. Žinoma, to nereikėtų laikyti neįprastais atvejais ar juo labiau kokiais nors esminiais aplinkos pokyčiais. Taip būna visada – maža dalis migruojančių paukščių vėluoja ar pasilieka. Kai kam iš jų netgi pavyksta išgyventi per žiemą ir sulaukti pavasario.

Kai kurioms rūšims būdingos žiemojimo vietų plitimo tendencijos. Štai prieš 50 metų juodieji strazdai, liepsnelės ir net smilginiai strazdai žiemą buvo didelė retenybė. Dabar jais jau nesistebime, vis daugiau jų pasilieka prie neužšąlančių upių, šaltalankių sąžalynuose.

Prieš žiemą gyvūnai patraukia į vietas, kur net sunkiausiu metu galima rasti maisto ir ramybę. To ieškodamos lapės keliauja į miestus. Daug kur priemiesčiuose jos apsistoja ilgam, nes čia randa maisto atliekų. Ilgainiui jos tampa jaukios ir savaip, lapiškai, išradingos.

Tačiau mieste gyvenančios lapės gali tapti grėsme žmonių sveikatai, todėl jų gausa čia turėtų būti reguliuojama. Ne taip paprasta mums gyventi kartu su gamta. Kartais mūsų keliai kertasi ir rasti bendrą darnaus gyvenimo modelį sunku.