Tokie patys reiškiniai galimi ir dabar. Tik retai kada mes iki lapkričio penktosios nematome šlapdribos, sniegelio ar sniego ir vandens košės. Visa tai yra ne pasiruošimas žiemai, o parodymas, pranešimas ar pasakymas, kad gamtoje viskas gerai, kad ji viską daro laiku.

Tiesa, daug kam pirmieji į sniegą panašūs krituliai yra svarbus ženklas, pranešantis apie metų laikų kaitą. Kaip jūs žinote, gamtos kalendorius šiek tiek kitoks, jam nelabai svarbūs mūsiški laiko skaičiavimo principai. Tačiau netikėkite, jei kas nors sakys, kad gamtoje laikas neskaičiuojamas. O ne, ten viskas daroma tiesiog sekundžių tikslumu. Gamtos vaikams, neturintiems laikrodžių, toks skrupulingumas turėtų būti labai keblus...

Vargu ar taip yra iš tikrųjų. Gamtoje kaip tik nieko nereikia derinti, skaičiuoti, bet viskas padaroma laiku. Tą lemia įpročiai bei labai atsakingas požiūris į dienos trukmę. Diena jau tapo trumpa, jai trumpėti liko dar pora valandų. Taigi, iki gruodžio vidurio diena trumpės ir visus paruoš, palydės žiemos poilsiui. Taip dar tik bus...

Taip, visa tai regėsime kada nors vėliau. Dabar diena trunka devynetą valandų su trupučiu, tad šviesaus laiko darbuotis ir buvoti gamtoje turime pakankamai. Jie tik mokėtume ir sugebėtume šį laiką išnaudoti teisingai...

Kai kas sako, kad jau prasideda pelėdų metas. Kodėl? Ar dabar pelėdos ką nors ypatingo veikia, ar čia vien dėl tamsos, patinkančioms pelėdoms?

Na, net nežinau, kuris paaiškinimas teisingesnis, nors iš esmės jie tinka abu. Ko gero, pelėdoms dabar ypatingas metas, nes jų medžioklei tinkamas laikas prailgo. Be to, dabar vakarais pelėdos ūbauja. Ir dar, čia jau mums svarbi naujiena – dabar yra geriausias laikas joms kelti inkilus.

Sakydami „žvėrių, paukščių ir visų gyvūnų namai“, mes tikrai neįsivaizduojame konkretaus kiekvieno jų namelio, lizdo, guolio. Antra vertus, mūsų vaizduotėje tie namai virstų labai žmogiškais – mes prigalvotume visokių atributų, kurių gyvūnams visai nereikia.

O taip, mes ne visada suprantame, kokie gali jie būti... Šiaip jau gamta pilna buveinių, ir gyvūnams niekas nepasakoja, sakytume – net nemoko, kur jas rasti, kaip įsikurti. Tačiau kalbėdami apie buveines, mes šiek tiek painiojamės – juk dabar buveinėmis vadiname visai kitką, ne paukščio lizdą ir žvėrelio urvą ar guolį.

Lapkričio 3-iąją viso pasaulio medžiotojai ir gamtos žmonės mini Šv. Huberto – medžiotojų globėjo – dieną.

Istorija mena, kad daugiau kaip prieš 1000 metų Akvitanijos hercogo šeimoje gimęs Hubertas buvęs gana laisvo elgesio jaunuolis, labiau vertinęs ne religines apeigas, o riterių turnyrus, varžybas ir medžiokles su šunimis. 8-ajame šimtmetyje Ardėnuose pastatytas vienuolynas virtęs šunide, nes vienuoliai savo patronui veisė ir augino medžioklinius šunis – vėliau ši veislė buvo pavadinta jo vardu.

Tačiau vieną Didįjį penktadienį, baigiantis medžioklei, Hubertas išvydo elnią, kurio tarpuragyje švytėjo kryžius. Ši medžioklė Hubertui tapo paskutine – jis nuėjo į kalnus ir ten išgyveno kelerius metus. Paskui tapo vyskupu, globojo vargšus.

Mirė Hubertas 727 m. netoli Nemiūro miestelio esančioje garsioje bazilikoje, pavadintoje jo vardu. Tauriojo elnio ragai su švytinčiu kryžiumi tapo šio šventojo simboliu, šiandien plačiai naudojamu medžiotojų heraldikoje, įvairiuose medžiotojų ženkluose, vėliavose.

Lietuvoje šv. Hubertas, medžiotojų globėjas, minimas nuo XVIII a. Šventojo Huberto ordinu, skiriamu už medžioklės žygius, buvo apdovanotas LDK didysis kunigaikštis Augustas III (1696–1763). Pirmą kartą Šv. Huberto mišios Lietuvoje laikytos 2005 m. Vilniuje, Šv. Pranciškaus ir Šv. Bernardino bažnyčioje.

Visiems medžiotojams, kurie švenčia šią dieną, linkime būti ištikimiems Huberto priesakams. Pats svarbiausias – visada jausti didelę atsakomybę už savo veiksmus, juk medžiotojai kada nors turi atimti gyvybę, o tai mūsų pasaulyje yra pats sunkiausias ir atsakingiausias veiksmas.