Lietuvoje – žiemos pradžia. Tiesa, kalendorinės žiemos, nes tikrosios dar teks palaukti. Kol kas net nedrąsu pasakyti, kaip ilgai.

Pirmosios gruodžio dienos žiemos ženklais nepažymėtos. Joms labiau tiktų rudens vardas, nes iš esmės tokie pat rudeniški tebėra orai, o sniegelis – iškrentantis ir vėl ištirpstantis, tik patvirtino rudenišką šio meto dvasią. Kuo ilgiau ji truks, tuo labiau artės Kalėdos, tuo lengviau apgausime tamsą. Tos 20 minučių šviesos, kurias dar prarasime, vasarą net nebūtų pastebėtos. Dabar jos taip pat beveik nematomos, tačiau yra labai brangios mums ir gamtai.

Didžiausias šių dienų įspūdis – tamsa, nes rytas vis dar artėja prie vakaro ir apniukusią dieną namuose net nėra kada gesinti žiburį – akims be jo nelinksma. Daugeliui mūsų trūksta saulės. Nieko nuostabaus – esame primatai, viena iš jų rūšių, o jų kilmės lopšys – tik šilti kraštai. Ten saulė yra labai svarbus šviesulys, kuriam paklūsta kiekvienas gyvas padaras. Pas mus – taip pat, tačiau saulės kartais nematome ilgus mėnesius. Gal todėl ją taip branginame net tada, kai ji nei šildo, nei akina: tegul tik būtų, kybotų virš galvų, ir mums to pakaktų.

Gruodis paprastai būna tamsiausias mėnuo, o tos retos giedros dienos lyg burtininko lazdelė pakeičia mūsų nuotaikas. Gyvūnų – taip pat. Deja, dažnai mus pasitinka niūkus rytas, tokia pati diena... Ramybė. Vėjas ir lietus sugena į namus, žvėrys ir paukščiai pasislepia. Jų poilsio vietos – stebuklas, nes kiekvienas jas renkasi labai išradingai.

Štai lapė nuniro į urvą, o laukuose jo neradusi, nėrė po paliktu žaiginiu ar pasislėpė šieno ritinių stirtoje. Stirnos įsitaisė guoliuose po eglėmis – lietus turės ilgai pursloti, kol permerks šakas. O stirnos kailis yra toks tankus, toks standus, kad lašai nuo jo nurieda lyg nuo žąsies. Pabaly ant kupstų sutūpusių ančių plunksnomis taip pat ritasi lietaus karoliukai – paukščiai snapus paslepia plunksnose ir snūduriuoja. Tik nemanykite, kad jos prarado budrumą, nieko negirdi ir nemato.

Gamtoje nebūna benamių – gali būti tik laikinai juos praradusių. Žiemos pradžioje tokia netektis gali būti labai skaudi, tačiau, jei bent kuris turės nors dieną kitą, suras vietą guoliui, lizdui, namams ir juos įsiruoš.

Visada tenka stebėtis gamtos darna ir išmintimi. Štai ir dabar mes svarstome, žiūrime į savo prietaisus ir tikimės atsakymo – o kokia bus žiema? Iš karto galiu nuraminti – mūsų atsakymai yra skirti mums, su gamtos realybe jie gali neturėti jokio ryšio. Ypač pavojingas skaičių, vidurkių ir matematinių ženkliukų dėliojimas, nes čia reikia žiūrėti visai į kitką – į gyvybę, kuri tam nepavaldi.

Pagal mūsų gyvąją gamtą, iki gruodžio 18–20 dienos tikros žiemos neturėtų būti. Kas bus vėliau, per Kalėdas ir po jų, pasakyti sunku ar neįmanoma. Žinoma, net ir dabar bet kada gali viskas pasikeisti: juk gyvename labai dinamiškoje, gyvoje aplinkoje, kuri turi savo ne visada įmintus dėsnius ir principus.