Saulės sistemoje – tik aštuonios planetos, o gal jų yra daugiau? Kai kurie astronomai tvirtina esantys tikri, kad devintoji Saulės sistemos planeta – egzistuoja ir turi reikšmingą poveikį Saulės sistemos pakraštyje skrendantiems kosminiams kūnams.

Paslaptinga planeta

Kalbos, esą aplinkui Saulę sukasi ne aštuonios, o devynios planetos, seniai sklando tarp viso pasaulio astronomų. Tačiau kol kas ši hipotezė nėra praktiškai patvirtinta, t.y. niekas iki šiol jokios planetos, kuri, kaip sako planetos X hipotezės autoriai, būtų pakankamai masyvi, kad galėtų daryti poveikį kitų planetų judėjimui, neaptiko teleskopais.

Vis dėlto planetos X ieškotojai tvirtina, kad būtent matematiniai skaičiavimai – raktas į šią paslaptį.

Astronomai dabar intensyviai analizuoja Koiperio žiede (ir už jo) skriejančių kai kurių kosmoso objektų judėjimo trajektorijas. Jie teigia, kad kai kurių šių kosminių kūnų orbitos – labai neįprastos, t.y. labai smarkiai ištemptos elipsės formos. Tad kas keletą tūkstančių metų jos priartėja prie Saulės, po to vėl nutolsta nuo jos labai toli, netgi už Koiperio žiedo ribų.

Vienas iš tų objektų – Sedna. Tai vadinamoji nykštukinė planeta, aptikta prieš daugiau nei dešimtmetį. Nykštukinė planeta – toks kosminis objektas, kuris nėra visavertė planeta, dominuojanti gravitacijos prasme savo orbitoje.

Teigiama, kad neįprastas Sednos judėjimas aplinkui Saulę – didelės planetos sulig Neptūnu, kurios didelė gravitacija lėmė Sednos orbitos pokytį, padarinys.

Taip pat daug klausimų kelia nykštukinė planeta Eridė bei tokį patį statusą prieš dešimtmetį gavęs Plutonas, kuris anksčiau buvo laikomas visaverte planeta.

Yra hipotezė, kad Plutonas anksčiau galėjo būti Neptūno palydovas, tačiau planetos X gravitacija pakeitė jo judėjimo trajektoriją ir jis nutolo nuo Neptūno. Plutono orbita kertasi su Neptūno, tačiau Plutonas nesisuka aplinkui Neptūną, kaip Mėnulis aplinkui Žemę, dėl to Plutoną atradus jis buvo įvardytas atskira planeta.

Matematika ar stebėjimai?

Šių metų sausį astronomai iš Amerikos paskelbė, kad atliko sudėtingus matematinius skaičiavimus bei kompiuterines simuliacijas, kurios patvirtina devintosios planetos arba planetos X egzistavimo faktą.

Profesorius Michaelis E.Brownas iš Kalifornijos technologijos universiteto bei jo kolega Konstantinas Batyginas teigė, kad dauguma jų analizuotų kosminių kūnų, esančių Saulės sistemos pakraštyje, juda labai neįprastomis orbitomis. Tai kelia daug klausimų.

Pasak astronomų, yra vos 0,007 proc. tikimybė, kad toks jų analizuotų kosminių kūnų judėjimas – atsitiktinis.

Matematiniai galimo gravitacinio poveikio kitiems kūnams skaičiavimai – plačiai naudojamas ir patikrintas būdas naujoms planetoms aptikti.

1846 m. prancūzų matematikas Urbainas Le Verrieras kitos planetos, t.y. Neptūno egzistavimą nuspėjo iš Urano nenatūralių orbitos nuokrypių. 1989 m. pro Neptūną praskriejo JAV kosminė stotis "Voyager 2".

Vis dėlto "Voyager 2" neužfiksavo, kad kažkur už Neptūno dar būtų kokia nors didelė planeta, tik mažytis Plutonas, kuris negali daryti poveikio kitiems kosminiams kūnams, nes jo masė – per maža. Planetos X negali užfiksuoti ir teleskopai Žemėje ar jos orbitoje.

Per šiuos teleskopus mokslininkai gali pažvelgti milijonus šviesmečių ne tik į Paukščių Tako galaktikos, bet ir kitų galaktikų gilumą. Šie atstumai, palyginus su numanoma planetos X judėjimo aplinkui Saulę trajektorija, yra milijonus kartų didesni.

Sąmokslo teorijos

Faktas, kad niekam iki šiol nepavyko aptikti palentos X teleskopais pakurstė įvairių sąmokslo teorijų.

Vienoje iš jų teigiama, kad JAV Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija (NASA) sąmoningai slepia planetos X buvimo faktą nuo visuomenės. Esą šios planetos priartėjimas prie Saulės sukelia įvairių kataklizmų Žemėje, dėl to esą vyriausybė nenori kelti panikos.

Teigiama, kad planetos X gravitacija sukelia mateoritų lietų. Vienas toks didelis objektas, nukritęs į Žemę, sukeltų katastrofiškus padarinius.

Kita vertus, ar iš tiesų NASA slepia nuo mūsų planetą X? O gal tos planetos nepavyksta užfiksuoti iš Žemės (ar jos orbitos), kadangi, kaip mano kai kurie astronomai, ji yra tamsus ledo pasaulis? Netgi mėlynasis Neptūnas – sunkiai pastebimas, kadangi opozicijoje jo ryškis siekia tik 7,6.

Galų gale, gal apskritai nėra jokios planetos X?

Tiki savo versija

M.E.Brownas ir K.Batyginas tvirtina, kad negali klysti, nes kitaip paaiškinti jų tyrinėjamų kosminių objektų judėjimo – neįmanoma.

Šie mokslininkai tvirtina, kad devintoji planeta turėtų suktis aplinkui Saulę itin ištempta elipsine orbita. Aplinkui mūsų žvaigždę planeta X turėtų apskrieti per maždaug 15 tūkst. metų. Numanomas jos nuotolis iki Saulės – apie 149 mln. km. Šis atstumas – net 75 kartus didesnis, nei Plutonas nutolęs nuo Saulės.

Galiausiai astronomai sako, kad planetos X dydis – maždaug 5–10 Žemės masių, o gal net ir daugiau.

Vienas iš būdų planetoms užfiksuoti – tai stebėti jas, kai šios keliauja vadinamuoju tranzitu pro savo žvaigždę. Kitaip sakant, beveik tas pats, kaip stebėti Saulės užtemimą, t.y., kai Mėnulis uždengia Saulę.

Tiesa, planetos paprastai būna labai mažytės, kai jos praslenka pro savo žvaigždes, kurios yra už milijonų šviesmečių nuo Žemės. Bet kitaip jų iš viso nebūtų įmanoma pamatyti.

Būtent tokiu principu veikia "Keppler" kosminis teleskopas. Jis stebi žvaigždę, o po to fiksuoja tos žvaigždės spindėjimo ryškumo pokyčius. Jeigu spindėjimas nors kiek sumenksta, vadinasi, pro žvaigždę tranzitu keliauja planeta. Būtent tuo momentu astronomai gali įvertinti planetos dydį, jos skriejimo greitį ir, kas svarbiausia, atstumą nuo žvaigždės. Tai galima nustatyti laiku, per kurį ta planeta vėl užfiksuojama ties ta žvaigžde. Pavyzdžiui, jeigu planeta labai greitai apsisuka aplinkui žvaigždę, tikėtina, ji bus vadinamasis karštasis Jupiteris – t.y. dujinis milžinas, kurio paviršiuje temperatūra tokia aukšta, kad planeta tikrąja to žodžio prasme dega. Jeigu ji apsisuka per ilgą laiko tarpą, planeta, tikėtina, bus ledo pasaulis, kuriame temperatūra – labai žema ir t.t.

Atstumas nuo žvaigždės ir uolėtas paviršius – labai svarbūs veiksniai, kalbant apie gyvybei tinkančias planetas. Būtent tokių planetų ir ieško "Keppler".

Kitaip sakant, planeta, jei ji gali būti tinkama gyvybei, turi būti ne toliau ir ne arčiau savo žvaigždės, t.y. maždaug ten, kur yra Žemė. Tai vadinamoji gyvybės zona, kur vanduo gali egzistuoti skystu pavidalu.

Tiesa, ne tik tai yra reikšminga. Naudojantis teleskopu "Keppler" renkami duomenys apie tų planetų masę, paviršių, orbitas ir kt.

Štai vienos iš atrastų su "Keppler" teleskopu planetos, esančios gyvybės zonoje, paviršius yra sudarytas tik iš vandens. Kitaip sakant, joje plyti vienas didžiulis vandenynas, kurio gylis – tūkstančiai kilometrų.

Kitur galima būtų gyventi tik vienoje planetos pusėje, mat ji nesisuka aplinkui savo ašį ir toje dalyje, kur plyti tamsa – šalta. Dar kitoje šviestų dvi Saulės, mat planeta yra netoli dviejų žvaigždžių.

Tiesa, astronomai yra aptikę keletą pagal daugelį parametrų itin panašių į Žemę egzoplanetų, kuriose, kaip jie spėja, potencialiai gali egzistuoti įvairios gyvybės formos.

Problemiška tai, kad iki tų planetų net turint itin greitus erdvėlaivius reikėtų skristi tūkstančius metų.

Saulė turi sesę?

Grįžtant prie planetos X, kuri, jeigu tikėsime dalimi astronomų, yra gerokai arčiau mūsų, ją užfiksuoti tarsi ir neturėtų būti sudėtinga.

M.E.Brownas ir K.Batyginas teigia, kad į šį klausimą jie dabar ir ketina atsakyti.

Atlikus skaičiavimus ir kompiuterines simuliacijas bus galima nukreipti teleskopus būtent ten, kur, kaip jie mano, turėtų būti ta planeta. Mokslininkai ketina pasinaudoti Havajuose esančiu vienu iš didžiausių pasaulio teleskopų.

"Visi šie tolimi objektai, kuriuos mes stebėjome, yra išsirikiavę keistu būdu, o taip vykti neturėtų, t.y. tokia tikimybė – labai maža. Mes mėginome rasti atsakymą remdamiesi visais egzistuojančiais iki šiol kosminiais paaiškinimais, tačiau nė vienas iš jų netiko, išskyrus tai, kad tuos kūnus paveikė didelės planetos gravitacija", – tvirtino M.E.Brownas.

Tiesa, yra ir kitų teorijų, kas nulemia labai keistas kosminių objektų Saulės sistemos užribyje judėjimo trajektorijas.

Vienoje iš tų teorijų teigiama, kad Saulė turi sesę žvaigždę Nemesis, kuri yra vadinamoji raudonoji nykštukė – maža, palyginus šalta žvaigždė, kurios masė – nuo 0,075 iki maždaug pusės Saulės masės, paviršiaus temperatūra nesiekia 4 tūkst. laipsnių karščio.

Kartu su geltonosiomis ir baltosiomis nykštukėmis, raudonosios nykštukės sudaro didžiąją dalį Paukščių Tako žvaigždžių.

Tokią prielaidą kai kurie mokslininkai grindžia tuo, kad neretai visatoje dauguma žvaigždžių būna poroje.

Dar šios teorijos autoriai teigia, kad šios žvaigždės priartėjimas prie Saulės sistemos (tai nutinka maždaug kas 25 tūkst. metų) sukelia masinius išnykimus Žemėje. Taip nutinka dėl to, kad milžiniška raudonosios nykštukės gravitacija sukelia meteoritų lietų. Piktoji Saulės sesuo smarkiai pakeičia kometų, skriejančių Saulės sistemos pakraštyje, judėjimo trajektorijas. Šios, užuot skriejusios aplinkui Saulę, ima judėti Saulės link, tad ir Žemės link.

M.E.Brownas tokią teoriją neigia teigdamas, kad žvaigždė negali padaryti tiksliai tokio poveikio kosmoso kūnų išsidėstymui išorinėje Saulės orbitoje, kokį daro planeta.

Pasak jo, objektai išorinėje Saulės sistemos dalyje juda taip, tarsi ten būtų planeta, kuri būtų maždaug Neptūno dydžio.