Vargiai prieš maždaug pusę tūkstančio metų suvalgęs slyvą ir nusviedęs jos kauliuką į žemę kažin koks vilnietis – valdovų rūmų gyventojas arba paprastas miestietis – galėjo nujausti, kaip tai kada nors pasitarnaus mokslui.

Šiandien šie slyvų kauliukai – muziejaus eksponatai, jie eksponuojami nuolatinėje Valdovų rūmų ekspozicijoje.

1996 m., atliekant archeologinius tyrimus, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniuje vien buvusioje latrinoje (išvietėje) buvo surinkta 50 vienetų naminių slyvų kauliukų.

Naminės slyvos kauliukų taip pat rasta atliekant archeologinius bei archeobotaninius tyrinėjimus ir sostinės senamiesčio teritorijoje, jie datuojami XVI–XVII amžiumi.

Domestikuotų vaismedžių atsiradimą mokslininkai sieja su sodininkystės pradžia.

Tad galima manyti, kad jau prieš 500 metų Lietuvoje buvo auginami vaismedžių sodai.

Žinoma, Lietuva čia negali lygintis su Italija, kur ankstyviausi kultūrinių slyvų vaismedžių auginimo įrodymai – kauliukai – rasti Pompėjoje, Fortūnos šventyklos atliekų duobėje, jie datuojami 150 m. pr. Kr.

Manoma, kad romėniškuoju laikotarpiu slyvų vaismedžiai prekybos keliais išplito Vakarų Europoje.

O sukultūrinti slyvas pradėta Centrinėje Azijoje, vėliau – Rytų Azijoje, Europoje ir Šiaurės Amerikoje.

Tikslus slyvų sukultūrinimo pradžios arealas nėra aiškus, vyksta tyrimai.

Slyvos genčiai priklauso europietiškoji slyva (Prunus domestica), japoniškoji slyva (Prunus salicina), persikas (Prunus persica Batsch), abrikosas (Prunus armeniaca), trešnė (Prunus avium), paprastoji vyšnia (Prunus cerasus) ir migdolas (Prunus dulcis).