100-mečio „Traviatoje“ – tikroviška meilės ir mirties istorija

Įkandin italų kūrėjų statytos „Traviatos“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, sekė paprastesnis, bet tikrai ne kuklesnis lietuvių kūrėjų variantas Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT), žiūrovams pristatytas gruodžio 26–27 d. Ilgai brandintas ir lauktas Anželikos Cholinos režisūrinis debiutas operoje pateikė gana natūralistinę interpretaciją, kurioje Violetos istorija atsiskleidė jautriai ir įtaigiai.

Kūrinio nemirtingumo priežastys

G.Verdi „Traviata“ – viena dažniausiai pasaulyje statomų operų, tad yra gerai pažįstama ne tik operos profesionalams, bet ir mėgėjams. Natūralu, kad eidamas į kiekvieną „Traviatos“ premjerą įvairios kultūrinės patirties žiūrovas turi savų lūkesčių ir neišvengiamai naujas operos interpretacijas lygina su jau matytomis.

Ne paslaptis, kad dalis lietuviškos publikos laukė taip išsiilgtos tradicinės „Traviatos“. Nors tradiciškumo sąvoka šiame kontekste tiksliai neapibrėžiama, nesunkiai galima numanyti, kad turima omenyje puošnios pūstos suknelės, diademos, autentiška XIX a. aplinkos scenografija, muzikinėje interpretacijoje išryškinta bel canto linija, – trumpai tariant, labiau akį nei sielą ir protą maloninanti ištaiginga XIX a. vidurio operos scenos estetika.

G.Verdi, kurdamas „Traviatą“, turėjo kitų tikslų – tikroviškai atskleisti tikros moters tikrą istoriją. Tai sufleruoja ir operos partitūra, kuri, palyginti su amžininkėmis, yra kiek paprastesnė, atlikėjams kelianti daugiau meninių nei techninių užduočių.

Dermė: A.Cholinos režisuotoje operoje susitelkiama į pasakojamos istorijos tragizmą, kurį sustiprina žiūrovų dėmesio neblaškantys režisūriniai, scenografijos pasirinkimai. / M. Aleksos nuotr.

A.Cholinos interpretacija sufleruoja, kad operos režisūroje ir atlikime tikroviškumas ir natūralumas skleidžiasi toli gražu ne per operos veiksmo perkėlimą į šių dienų aplinką. Nors „Traviata“ buvo sukurta 1853-iaisiais, kai tikrovėje legali kurtizanės ir buržuazijos atstovo meilė buvo sunkiai įsivaizduojama, opera nagrinėja ir šiems laikams aktualias problemas – tėvų ir vaikų santykius, socialinio statuso svarbą, galų gale – visagalės meilės ir pasiaukojimo padarinius. Šie aspektai KVMT „Traviatoje“ artikuliuojami gana ryškiai ir patraukliai, čia komplimentų reikėtų skirti ne tik režisierei, bet ir muzikiniam vadovui, dirigentui Ričardui Šumilai, atlikėjams, kurių didžioji dalis vaidmenis „Traviatoje“ kūrė pirmą kartą.

Charakterių spalvos

Violetos personažas, kurį sukūrė Agnė Stančikaitė ir Gabrielė Bukinė, šiame „Traviatos“ pastatyme pateikiamas dinamiškai. Mizanscenose pasitelkta kūno plastika atskleidė personažo trapumą ir subtiliai perteikė emocijas, kartu personažui suteikė gyvybingumo ir tikroviškumo.

Skirtingas solisčių balso tembras ir vokalo traktuotė išryškino Violetų skirtumus. A.Stančikaitė, kurios koloratūros buvo ryškesnės ir labiau artikuliuotos, atsiskleidė kaip subrendusi, savimi pasitikinti ir koketiška Violeta, operos finale išryškinusi tragiškus išgyvenimus. G.Bukinės personažas pasirodė naivesnis, mergaitiškesnis, kartu ir trapesnis, o vokalinėse partijose labiau ryškėjo lyrika ir dainavimu perteikiamas subtilus liūdesys. Ir vaidyba, ir dainavimas skirtingais atspalviais atskleidė vidinę Violetos dramą, o kartu ir psichologinę gelmę, vengiant paviršutiniškų vokalinę techniką demonstruojančių efektų.

Alfredas, kurį įkūnijo Tomas Pavilionis ir Egidijus Bavikinas, buvo gana santūrus, veikiau padėjęs ryškiau atsiskleisti Violetai nei pats savaime buvęs ryškus operos personažas. Labiau nei asmeniniai bruožai ryškėjo šio personažo santykis su Violeta, perteiktas skirtingai. Įtikino T.Pavilionio ir A.Stančikaitės aistra, suvaidinta įtaigiai, tačiau subtiliai. E.Bavikino kuriamo personažo globėjiškas santykis su scenos partnere G.Bukine atskleidė Violetos naivumą ir trapumą.

Blyškių charakterių nėra

Šiame „Traviatos“ pastatyme išties žavėjo pabrėžiami ne tik pagrindinių, bet ir kitų personažų santykiai, perteikti atlikėjams partneriaujant. Tai scenoje sukūrė operos veikėjams natūralią aplinką, o žiūrovui – tikroviškumo įspūdį. Kilo mintis, kad muzika šiame pastatyme nedominuojanti, tačiau ir netrukdoma jos klausytis – veiksmas scenoje padeda įsiklausyti, koncentruojantis labiau į atlikėjų perteikiamą emocinį krūvį nei vokalinius gebėjimus ar jų netobulumus.

Ir vaidyba, ir dainavimas skirtingais atspalviais atskleidė vidinę Violetos dramą, o kartu ir psichologinę gelmę, vengiant paviršutiniškų vokalinę techniką demonstruojančių efektų.

Ryškus šioje „Traviatoje“ Žoržo Žermono personažas, kuriam nepagailėta žiaurumo ir kontrolės. Gruodžio 26, 27 d. jį atliko baritonas Laimonas Pautienius, bauginamai griežtuose pasažuose atradęs ir šiek tiek jautrumo.

Vėliau teko išgirsti ir Andriaus Apšegos kuriamą Žoržą Žermoną, kurio bosui artimas balso tembras ir kapotos frazės šį personažą paverčia šiek tiek ironišku ir atstumiančiu. Tokia neįprasta Žoržo Žermono traktuotė dar labiau išryškina Violetos trapumą, neleistinos jos ir Alfredo meilės beviltiškumą, pastūmėjusį Violetos mirties link.

Reikėtų paminėti ir šiame pastatyme išryškintus Aninos (Ieva Vaznelytė ir Kristina Siurbytė), Floros (Kristina Siurbytė ir Gabrielė Kuzmickaitė) personažus, kuriems G.Verdi pagailėjo labiau išplėtotų savarankiškų muzikinių numerių. Anina ir Flora čia netraktuojamos kaip antraeilės veikėjos – jos kuria ryškų santykį su aplinka ir kitais operos personažais.

Komplimentų norėtųsi skirti ir charakteringam Gastonui – Žanui Voronovui, Baronams – Raimondui Baranauskui ir Andriui Apšegai, Markizui – Žygimantui Galiniui, Daktarams – Giedriui Prunskui ir Joriui Rubinovui, Violetos tarnams – Martynui Stankevičiui ir Evaldui Konrackiui, Komisionieriams – Faustui Januškai ir Ričardui Karalevičiui.

Įkūnyta lemtis

Scenoje perteikiamą Violetos dramą paryškina ir į operą įtrauktas papildomas personažas – Mirtis, kurį sukūrė Rokas Spalinskas ir Gintaras Visockis. Šis personažas operos veikėjams nematomas, jis nekalba – stebėdamas ir kartais kontroliuodamas veikėjų likimus jis veikia kaip idée fixe, žavingai, tačiau užtikrintai flirtuojanti su Violetos likimu.

Kita vertus, Mirties personažo buvimas pasirodė ne visada iki galo pateisintas – ironiška, tačiau iš prigimties būdama paslaptinga, nuolatos žiūrovui matoma scenoje Mirtis paslaptingumo ėmė stokoti ar net kelti asociacijų su gražuoliu Džo Bleku (iš Martino Bresto filmo „Džo Bleko viešnagė“).

Beje, Mirties dalyvavimas Violetos istorijoje ne visai naujas ir originalus sprendimas – daktaro pavidalu jis dalyvavo 2005-ųjų Zalcburge, Willy Deckerio „Traviatos“ pastatyme. Aliuzijų į W.Deckerio sceninius sprendimus KVMT „Traviatoje“ galima aptikti ir daugiau, tačiau šie buvo interpretuojami savaip, nekopijuojant.

Jautrus vizualumas

Netikėtai daug užduočių šiame pastatyme suteikiama KVMT choro (chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė) ir baleto artistams (choreografė A.Cholina) kurie užpildė nedidukę KVMT scenos erdvę ir spektakliui suteikė dar daugiau gyvybingumo ir dinamiškumo.

Kostiumų ir grimo dailininkė Olga Filatova-Kontrimienė spektaklio personažamas sukūrė elegantiškus kostiumus ir makiažą, kuriuose dominuojanti juoda ir raudona spalvos šiek tiek kontrastavo su jautriai atskleistu operos siužetu, tačiau kartu pabrėžė abstraktų istorinį laiką ir išryškino Violetos istorijos tragiškumą.

Spektaklio scenografijoje keičiančios spalvą kolonos (scenografas Marijus Jacovskis, šviesos dalininkas – Audrius Jankauskas) išryškino laiko kismą, o iš scenos gilumos į žiūrovą žvelgianti dama su kamelijomis, primenanti Safo iš Lesbos portretą, nuteikė šiek tiek feministiškai ir pasufleravo mintį, kad ši Violetos istorijos traktuotė – labai moteriška: elegantiška, subtili, jautri ir trapi.

Grįžtant prie tradiciškumo ir lūkesčių – prabangos XIX a. operos pastatymų estetikos šioje „Traviatoje“ nėra. Nėra ir primadoniškų vokalinių pasažų. Naujoji KVMT „Traviata“ – gana kamerinė ir šiuolaikiška. Sakytume, nesuardanti G.Verdi sumanymo operą traktuoti kaip natūralistišką tikrovės atspindį. Šis pastatymas skatina ne išsipusčiusiame operos vartojimo rituale įtvirtinti savo socialinį statusą, o atsigręžti į operos žanro esmę – apmąstyti muzika ir drama perteikiamą „Traviatoje“ pasakojamos istorijos prasmę ir aktualumą.

Šiame straipsnyje:

Santaka