Apie šiais metais 20 metų jubiliejų švenčiančios galerijos veiklos pradžią, siekius ir tikslus – pokalbis su A.Žalpiu.

– Galerija "Meno parkas", įkurta 1997-aisiais, Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Kauno skyriaus iniciatyva. Koks tuo metu buvo Kauno meno laukas?

– Tuo metu Kaune jau veikė Fotografijos galerija, a.a. Alberto Stankevičiaus galerija "Al" bei "Lango" galerijos, o pastate, kuriame dabar yra įsikūręs "Meno parkas", anuomet buvo dailės kūrinių ir reikmenų parduotuvė. Atsižvelgiant į tai, kad LDS Kauno skyrius, vienijantis daugybę menininkų, neturėjo savo galerijos, buvo nuspręsta ją įrengti. Ši idėja kilo Eugenijui Nalevaikai, tuo metu vadovavusiam LDS Kauno skyriui, o aš tiesiog gavau pasiūlymą užsiimti galerijos veikla ir sutikau.

– Šiais metais galerija žymi 20 metų aktyvios veiklos jubiliejų. Grįžkime į veiklos pradžią – kokios sąlygos lėmė "Meno parko" atsiradimą? Kokios asmenybės prisidėjo prie galerijos veiklos?

– "Meno parkas" kūrėsi nelengvai. Iš pradžių dalis LDS Kauno skyriaus narių rinko parašus prieš galerijos įsteigimą – norėjo išlaikyti dailės kūrinių ir reikmenų parduotuvę, tačiau daugelis menininkų, kurie pasirašė prieš galeriją, vėliau joje eksponavo savo kūrinius ir džiaugėsi atsiradusia nauja erdve.

Be to, buvo susiformavusi paradoksali situacija – visos LDS galerijos buvo remiamos, o "Meno parkas" apie šešerius metus negavo jokios paramos, tačiau parodinė veikla intensyviai vystėsi.

Didelis pasiekimas yra tai, kad galerijoje savo karjerą studijų pradžioje ar iškart po studijų baigimo pradėjo daug žinomų Lietuvos menotyrininkų ir kuratorių: dr.Linara Dovidaitytė, dr.Kristina Budrytė-Genevičienė, dr.Virginija Vitkienė, dr.Julija Fomina, dr.Daiva Citvarienė. Noriai ir ne vieną projektą kuravo dr. Rasa Andriušytė-Žukienė. galerijoje savo karjerą pradėję ir čia "užaugę" kuratoriai vėliau įsijungė į tokių institucijų kaip Šiuolaikinio meno centras Vilniuje, Kauno bienalė, VDU Menų fakultetas veiklas.

– Kuo "Meno parko" veikla skyrėsi nuo kitų LDS galerijų veiklos?

– Vadovauti galerijai atėjau turėdamas keletą siekių: kad galerija imtųsi projektinės veiklos; kad atsirastų sveika konkurencija tarp menininkų, norinčių būtent šioje erdvėje rengti parodas; taip pat norėjosi pakeisti nusistovėjusius standartus, kad parodas rengia tik LDS nariai, t.y., sudaryti galimybes eksponuoti savo kūrinius jauniems menininkams, būsimiems LDS nariams. Žinoma, turėjome per metus po keletą komercinių parodų, bet mano idėja buvo, kad galerijoje savo kūrinius turi eksponuoti tie kūrėjai, kurie reflektuoja nūdienos realijas.

– Kokia buvo pirmoji galerijoje atidaryta paroda? Kokie menininkai joje pristatyti?

– Pirmojoje parodoje Kauno menininkai eksponavo miniatiūras. Jau joje parodėme, kad mūsų pozicijos kitokios nei daugelio dešimtojo deš. pabaigoje veiklą vysčiusių galerijų. Ekspozicija išsiskyrė savo architektūra: visos miniatiūros buvo pakabintos ant vienos sienos, o trys likusios – tuščios. Tuo laiku tai atrodė nesuprantama, novatoriška.

– "Meno parkas" bendradarbiauja su Lietuvos ir užsienio galerijomis, šiuolaikinio meno institucijomis, aukštosiomis dailės mokyklomis, kūrybinėmis sąjungomis ir organizacijomis. Įvardykite reikšmingiausius ryšius.

– 1999-aisiais jau turėjome pirmąsias lenkų menininkų parodas, kurios įvyko užmezgus kontaktus su dviem galerijomis iš Krokuvos, taip pat tuo laiku pradėjome bendradarbiauti su Vakarų Vokietijos dailininkų sąjunga. Jų projektuose dalyvavo daug menininkų iš Kauno, kadangi bendravimas tęsiasi nuo 1999-ųjų, kas dvejus metus Vakarų Vokietijos dailininkų sąjungos menininkai atvažiuoja į Kauną su naujais projektais.

Vystome veiklą su "Kanibalhopox" – tarptautine organizacija, kuriai priklauso „Meno parkas“, galerija „La Xina ART“ (Barselona, Ispanija), meno centras "TPK Art i Pensament Contemporary" (Hospitaletas, Ispanija), galerija „4 Barbier“ (Nimas, Prancūzija), Ideas Emergentes (Porto, Portugalija). Vėliau prie šios organizacijos prisijungė institucijos iš Varšuvos (Galerija „Stalowa") ir organizacija „5 Orte“ iš Vokietijos.

Bendradarbiaujame ir su Lenkijos „Kampania Artystyczna“ (vadovas – žinomas kuratorius Kšyštofas Stanislavskis), Vokietijos Bochumo miesto muziejumi, džiaugiamės užmezgę kontaktus su Londono galerija „Unit 1“ bei daugeliu kitų užsienio institucijų.

Lietuva turi daug puikių menininkų, galinčių dalyvauti pasaulinėje šiuolaikinio meno scenoje. O tai augina ir galerijos, ir menininkų, ir Kauno, ir Lietuvos žinomumą. Svarbiausia – auga Lietuvos kultūros sklaida.

Reikėjo dvejų metų, kad užmegztume pirmuosius tarptautinius kontaktus, vėliau daug dirbome, mūsų menininkai buvo gerai vertinami užsienyje, tad kontaktai plėtėsi. Praėjo dar dveji treji metai ir mes bendravome su didžiąja Europos dalimi. Dabar sulaukiame kvietimų iš įvairių institucijų – mes galime rinktis projektus, kuriuose verta dalyvauti bei siekti pastovaus bendradarbiavimo, kuriuose – ne.

– Pagrindiniai "Meno parko" vykdomi projektai – tarptautinis kultūrinių mainų projektas "Meno linija", kuriame dalyvauja šiuolaikinio meno galerijos, meno centrai ir meno institucijos iš Vokietijos, Portugalijos, Lenkijos, Latvijos, Ispanijos, Italijos, Čekijos, Estijos, Suomijos, Didžiosios Britanijos, Norvegijos, Lietuvos, šiuolaikinio meno festivalis "Kaunas In Art", jauniesiems menininkams skirtas projektas "Jaunieji. Žalia sąmonė". Kurį projektą išskirtumėte? Kodėl?

– Visi šie projektai , turintys skirtingus tikslus ir uždavinius, užima vienodai svarbią vietą galerijos veikloje. Šiandien norėčiau pakalbėti apie projektą "Jaunieji. Žalia sąmonė", skirtą studijas baigiantiems ar neseniai jas pabaigusiems menininkams. Suvokiame, kad jauniems kūrėjams sunku rasti erdves ekspozicijoms. Projekto idėja kilo iš susiformavusios situacijos: jauni kūrėjai, norintys įstoti į LDS, turi būti surengęs personalinę parodą. Pasitarę su kolegomis, nusprendėme turėti atskirą projektą, kurį remia Lietuvos kultūros taryba, kad jaunieji dailininkai galėtų pristatyti save.

Žinoma, nėra taip, kad jaunieji autoriai gali dalyvauti tik šiame projekte, tuos, kurie išsiskiria, mes kviečiame į kitus projektus, muges. Neskirstome, kad reikšminguose renginiuose gali dalyvauti tik pripažinti menininkai. Jei jaunas dailininkas atitinka Lietuvoje ar užsienyje rengiamos parodos koncepciją, mes jį rodome, nedarydami skirties tarp jauno ir pripažinto menininko, nes juk ir pripažintas menininkas kažkada buvo jaunas.

– Dalyvaujate mugėse Londone, Singapūre, Berlyne, Budapešte, Niujorke ir kt. Kokios patirties parsivežate iš jų? Kaip atsirenkate menininkus atskiroms mugėms? Kaip siekiate išsiskirti iš kitų, būti pastebėti?

– 2007-aisiais dalyvavome pirmojoje mugėje – "Arte Fiera. Art First", Bolonijoje, buvome kviestiniai svečiai. Žymi kuratorė iš Italijos "Meno parke" rengė fotografijos projektą, susipažino su mūsų veikla ir pasiūlė dalyvauti mugėje. Rizikavome, dalyvavome. Pristatėme tapytoją Agnę Jonkutę, tekstilininkę Liną Jonikę ir skulptorių Robertą Antinį. Rezultatai buvo labai geri: iš 200 dalyvavusių galerijų mus ir dar kelias užsienio galerijas rodė per Italijos televiziją. Tai didelis pasiekimas.

Po to sulaukėme kvietimų dalyvauti kitų šalių mugėse, tarp kurių – "Art Dubai", tačiau dėl ribotų finansinių galimybių neišvažiavome. Galėčiau pasakyti, kad tai buvo mūsų klaida, nes toji 5–6 metų pertrauka, kurią padarėme, dabar labai jaučiama. Mugėse lankosi pagrindiniai visų bienalių kuratoriai, o mes esame praradę laiko.

Vėliau dalyvavome meno mugėje "Art14", Ärt15", "Art16" Londone, kur sulaukėme gerų vertinimų. 2015 m. žinomiausias pasaulyje šiuolaikinio meno tinklapis „Artsy“ paskelbė straipsnį apie aštuonias galerijas pasaulyje, kurias reikia žinoti. Tarp jų paminėta ir galerija „Meno parkas“. Buvome pakviesti į muges „POSITIONS Berlin“ ir „MIA&D Fair Singapore“. Na, ir šių metų eksperimentas – „Volta NY“ Niujorkas, apie kurį svajojome keletą metų.

Per visus veiklos metus, nepaisant to, kad yra sunku – esame meno provincijoje – su kolektyvu kėlėme tikslus, jog turime būti matomi ne tik savo „kieme“. Lietuva turi daug puikių menininkų, galinčių dalyvauti pasaulinėje šiuolaikinio meno scenoje. O tai augina ir galerijos, ir menininkų, ir Kauno, ir Lietuvos žinomumą. Svarbiausia – auga Lietuvos kultūros sklaida.

– Kaip mugės pasikeitė per tuos dešimt jūsų aktyvaus dalyvavimo jose metų?

– Pasaulinio lygio galerijos: "White Cube", "Gregor Podnar", "Zimmerman", kylanti galerija Madride "Sabrina Amrani" – visus didžiuosius projektus pristato mugėse. Pačios mugės tapo projektų pristatymo "miniscenomis“. Būtent čia, vienoje vietoje, (priklausomai nuo mugės lygio) pristatomi šiuolaikinių menininkų kūriniai, pritraukiantys kolekcininkus, projektų kuratorius. Reikia suprasti, jog menas yra rinkos dalyvis, o kūrinys turi rasti savo vietą muziejuje, privačioje kolekcijoje ar meną mylinčio žmogaus gyvenime.

Šiuolaikinio meno mugių gyvenimas labai pasikeitė. Kolekcioninkų agentai, muziejų atstovai, projektų kuratoriai sudaro didelę dalį lankytojų. Per pastaruosius dešimt metų mugių reikšmė labai pasikeitė. Garsiausiose pasaulio mugėse pristatomi menininkų kūriniai, kuriuos perka muziejai, privačios kolekcijos ir pan. Tad nenuostabu, jog dalyvavimas šiuolaikinio meno mugėje galerijai tampa labai aktualus. Tačiau kelias iki „aukščiausio lygio“ mugių yra labai ilgas ir sunkus. Ir šių metų dalyvavimas Niujorko šiuolaikinio meno mugėje „VOLTA NY“ yra didelė „Meno parko“ sėkmė siekiant sukaupti taip reikalingus „reitingo“ taškus.

Reikia pasidžiaugti, jog prieš kelerius metus Lietuvos kultūros taryboje atsirado Kūrybinių industrijų programa, kuri labai prisideda prie Lietuvos meno sklaidos užsienyje, paremdama pristatymus kitose šalyse.

– Virtualioje galerijos svetainėje yra skelbiamas sąrašas dailininkų, su kuriais "Meno parkas" dirba, jų kūriniai rodomi meno mugėse, dalyvauja tarptautiniuose projektuose. Tokia praktika populiarėja Lietuvoje dabar, tačiau kaip buvo į tai reaguojama prieš porą dešimtmečių?

– Situacija yra tokia, jog kaip LDS galerija mes vykdome dailininkų sąjungos programą, į kurią gali pretenduoti kiekvienas sąjungos narys. Tačiau visa gausi LDS narių šeima negali sutilpti nei į mūsų virtualią erdvę, nei į mūsų vykdomus projektus. Kaip ir kiekviena LDS galerija, mes turime ratą menininkų, kuriems skiriame didesnį dėmesį – jie įvardinti viešai, galerijos virtualiame puslapyje. Lietuvoje į tai žiūrima atsargiai, tačiau užsienyje tokia praktika taikoma jau seniai. Su jais yra sudarytos abipusio bendradarbiavimo sutartys, kuriuose numatyta tiek menininkų, tiek galerijos tarpusavio įsipareigojimai. Apmaudu, jog privačios galerijos Lietuvoje vangiai buria ir ugdo savo menininkų ratą, dažnai keičia kūrėjus, nesiekia užsiauginti savo menininkų, nes daug paprasčiau pristatyti baigtą kūrėjo projektą, nei įdėti darbo ir investuoti laiko, padėti jam vystytis. Iš kitos pusės ir daugelis menininkų, įvertindami esamo momento „asmeninį patogumą“, migruoja iš vienos galerijos į kitą.

– Kaip vertinate "Meno parko" veiklą praėjus 20 metų? Ar keitėsi galerijos veiklos koncepcija?

– Prieš kelerius metus buvau pirmas šalininkas idėjos, jog kada sudaromi galerijos renginių tinkleliai ateinantiems metams ir yra peržiūrimi projektai, jei projektas neturi jokios vizualinės medžiagos, jei matoma, kad jis yra tik mintyse, nepradėtas rengti, – jo nesvarstome. Menininkas turi būti jau surengęs parodą ir tik tada kreiptis į bet kurią galeriją su produktu, kurį gali pristatyti visuomenei. Tai didelis žingsnis profesionalumo, tarptautinės praktikos link. Visada sakiau, kad paruoštos parodos kelias iki galerijos erdvių gali užtrukti ne vienerius metus. Ir labai gerbiu menininkus, kurie galerijos erdvės parodoms prašo tada, kai projektas tikrai parengtas.

Pastarųjų metų pasiekimas – galerijos veiklos sklaidos situacija yra nebloga. Turėjome naujienlaiškį, paskyras socialiniuose tinkluose, atnaujintą tinklapį lietuvių ir anglų kalbomis. Žinoma, tai labai lokalu, o jei norime kalbėti apie galimybę kultūros sklaidą nukreipti į tarptautinį lauką – reikia investuoti ir finansinių, ir žmogiškųjų išteklių. Pastaraisiais metais sklaidai skyrėme daug dėmesio, todėl jau esame virtualiose meno pardavimo platformose "Artnet", "Artsy", "Globalgalleryguide", o mugėse lankytojai prie mūsų prieina jau susipažinę su "Meno parko" veikla, tai labai svarbu.

Prieš dvejus metus virtualioje platformoje "Artsy" buvome paskelbti sąraše tarp aštuonių geriausių Europos galerijų.

Svarbi galerijai veiklos sritis yra leidyba. Esame išleidę daugelio Lietuvos menininkų kūrybos katalogus. Tačiau leidybinė veikla dabar nėra aktyvi, kadangi galerijos vykdomų projektų kaita didelė, dalyvavimas mugėse aktyvus, todėl suformuoti biudžetą, tenkinantį visus poreikius, sunku.

Reikšminga tai, kad turime šiuolaikinių menininkų poreikius atitinkančią techninę bazę, leidžiančią galerijoje eksponuoti įvairių sričių kūrėjų darbus.

"Meno parko" veikloje taip pat svarbūs tęstinumą, tradicijas išlaikantys projektai, parodos, susijusios su LDS programa, tarptautine programa "Meno linija", festivaliu "Kaunas mene" ("Kaunas In Art") bei jaunųjų projektu "Jaunieji. Žalia sąmonė".

– Kaip ketinate paminėti "Meno parko" jubiliejų? Galbūt galerijos renginių tinklelyje planuojami ypatingi projektai?

– Jubiliejaus nesureikšminame, bet kelis, jam skirtus akcentus šiais metais turėsime: rengsime parodą "Titaniko" galerijoje Vilniuje kartu su kuratoriais iš Vokietijos. Palangoje kartu su "Kanibalhopox" organizuojame kūrybinį simpoziumą, kuriame dalyvaus ispanai, prancūzai, lenkai, vokiečiai, lietuviai. Antano Mončio namuose-muziejuje bus surengta simpoziumo paroda.

Šiemet sugrįžtame į "Art Vilnius‘17" meno mugę, išskirtinėmis sąlygomis esame pakviesti į Berlyno meno mugę, tikimės, kad būsime atrinkti į "Scope Art" mugę Bazelyje (Šveicarijoje) taip pat yra keletas kitų mugių, į kurias siųsime paraiškas. Na, ir žinoma „atiduosime“ duoklę Kauno miesto meno gerbėjams. lapkritį bus surengta paroda, skirta galerijos jubiliejui.